Maždaug tuo pat metu atidesni praeiviai Vilniaus gatvėse galėjo kreipti dėmesį į filmavimo darbus – čia buvo filmuojamas režisierės Dovilės Gasiūnaitės pilnametražis filmas „Narcizas“. Kol jis pasieks žiūrovus, dar kažkiek užtruks, bet džiugu, kad lietuviškas kinas kuriamas, nors jo kūrėjai, kaip ir anksčiau, kartoja, kad gyvena ir dirba tik iš entuziazmo.

Kitoks, bet ar blogesnis

Režisierė Dovilė Gasiūnaitė šypteli: lietuviško kino bijoti nereikia. Žinoma, kad jis kitoks nei Holivudo produkcija. Tačiau keičiantis aplinkai, anot režisierės, kinta ir tai, ką vadiname lietuvišku kinu. Taip, pasaulinio kino kontekste mūsų kinas yra savitas, o tai galima vadinti ir neigiamu, ir teigiamu jo bruožu.

 „Balkanų šalių filmuose, ir tikrai ne vien Kustruricos, laksto žąsys, ožkos, groja čigonai, žmonės prisikelia iš karstų ir toliau švenčia – jie taip gyvena, taip ir filmuoja. Tad kodėl Balkanų filmai turi teisę egzistuoti, o į lietuviškus darbus žiūrima rezervuotai, nors mūsų režisieriai savo filmuose kalba apie tai, ką jaučia, ką galvoja?“ – retoriškai klausia režisierė.

 Jos žodžiais, vienas ryškiausių lietuviško kino bruožų – tai netiesioginis, asociatyvus pasakojimas. Pasauliniame kontekste toks mūsų kinas pripažįstamas, ir kaip meno šaka – vertingas. Filmų per metus Lietuvoje sukuriama mažai, bet ne vienas jų kviečiamas į svarbius festivalius. Vadinasi, lietuviško kino reikia – net jei, režisierės žodžiais, Lietuvoje nėra sistemos, jokio pagrindo, nacionalinės kino skatinimo politikos.

Svarbiausia – ištvermė

„Narcizas“ – pirmasis Gasiūnaitės ilgametražis filmas. Kelionė iki filmavimo aikštelės truko kelerius metus: vien scenarijų parašyti ilgai užtrunka. Paskui – ieškoti ir laukti pinigų filmui. Režisierė pasakoja apie pačios patirtus filmų kūrimo ypatumus: šiame versle svarbiausia būti ištvermingam.

„Tik parašiusi scenarijų iš karto filmuoti negali – praeina nemažai laiko. Deja, per metus kitus žmonės keičiasi, o idėjos, kuriomis jie gyvena, pasensta. Iššūkis kūrėjui yra tai, kad jis visą šį laiką savo idėjas turi išlaikyti šviežias. Pradėjus filmuoti jam pačiam jos turi būti dar nenusibodusios“, – sako režisierė.

 Išlauktojo filmo siužetą įkvėpė antikinis mitas apie save įsimylėjusio žmogaus tragediją. Tačiau filme pasakojama šiuolaikinio herojaus istorija – anot režisierės, mitai gyvi todėl, kad juose vaizduojamų asmenybių buvo ir bus visais laikais.

„Filmo veiksmas vyksta Vilniuje, nors iš tikrųjų galėjo nutikti bet kur. Tiesa, filmo estetikai svarbu, kad veiksmas vyktų ne pietų, o vėsesniame šiaurės mieste. Mat jau pirmąsias mano mintis apie šią istoriją lydėjo dykumos ir nuolatinio troškulio vaizdinys – pagrindinis veikėjas turėtų būti visada ištroškęs. Viduje – meilės, išorėje – vandens“, – pasakoja režisierė.

Antinio nesuvaidinsi

Pagrindinį vaidmenį lietuviškame „Narcize“ atlieka graikų muzikantas Amvrosios Vlachopoulos. Jį režisierė sako „atradusi“ nesunkiai – vos tik mintyse ėmė ryškėti herojaus paveikslas, menininkė prisiminė seną pažįstamą iš Graikijos. Vaidmeniui jis puikiai tiko: ir „tikras“ muzikantas, ir klasikinių graikiškų bruožų – tarsi nuo amforų nužengęs.

„Buvau sukūrusi tikslius ir kitų veikėjų paveikslus, tačiau teko ilgai ieškoti, kas juos įkūnytų. Pvz., viena filmo veikėja – į Lietuvą atvykusi užsienietė muzikantė. Smuikininkę iš JAV Susanną Perry Gilmore, kuri atliko šį vaidmenį, radau atsitiktinai – pamačiau jos nuotrauką internete. Atrodo, pasaulis toks didelis, tad kaip jame rasti žmogų? O čia tarsi stebuklinga ranka  parodė. Pabandžiau susisiekti – Susanna susidomėjo projektu, atvyko į Lietuvą. Filmavosi trumpai, tačiau pavyko puikiai“, – pasakoja Gasiūnaitė.

„Narcize“ vaidina ir daugiau ne aktorių. Režisierė sako, kad tokia komanda susibūrė savaime. Lietuvoje, anot jos, nėra kino aktorių. Yra tik aktoriai, turintys daugiau ar mažiau patirties kine, o ir jų – nedaug. Kita vertus, filmas pasakoja apie menininkus, o šios profesijos atstovai, anot Gasiūnaitės, dažnai yra atviros asmenybės, nesidrovi prieš kameras ar gausų būrį filmavimo aikštelėje dirbančių žmonių. Tad puikiai gali suvaidinti savo profesijos žmogų.

„Skulptoriaus vaidmeniui iš pradžių ieškojau aktoriaus. Prieš tai ketinau pasižiūrėti, kaip atrodo ir elgiasi tikras skulptorius, koks jo veidas, tad apsilankiau pas Robertą Antinį. Kai vėliau ieškojau aktoriaus, supratau, kad Antinio suvaidinti niekas negalėtų – ir pakviečiau filmuotis jį patį“, – šypsosi režisierė.

 Pirmasis „Narcizo“ filmavimo etapas Vilniuje baigtas, dabar kūrybinė grupė lauks pavasario – pavasarinių potvynių. Jei seksis, filmą turėtų baigti vėlyvą pavasarį. Tad reikės dar trupučio ištvermės.

***

Tekstas spausdintas lapkričio 27 d. "Verslo žiniose".