„Bel canto“ naktis muziejuje

2013.09.22, 08:00
Persiųsk 0 Komentuok

Rugsėjo 14 ir 15 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) 94-ąjį sezoną pradėjo Giuseppe’s Verdi operos „Ernanis“ premjera. Ankstyvasis G. Verdi veikalas pastatytas 200-ųjų kompozitoriaus metinių proga.

Nuotrauka: LNOBT nuotr. Nuotrauka: LNOBT nuotr.

Prieš premjerą režisierius intrigavo, kad vienas iš įkvėpimo šaltinių statant operą jam buvo Fritzo Lango filmas „Moteris lange“ (1944 m. sukurtas „film noir“), mat scenoje jis norėjo sukurti sapno atmosferą. Veiksmą statytojai perkėlė į mūsų dienų muziejų, kur naktį atgyja paveikslai… Kaip savo laikmečio kultūrinės, vadinasi – ir televizinės bei kino, terpės išugdytą žiūrovę, tokia fantasmagoriška spektaklio vizija mane pastūmėjo postmodernios Davido Lyncho filmų estetikos lūkesčių link.

Paskui Lynchą ir kitus
Tiesą sakant, į ją nurodančių ženklų operoje būta, pvz., 4 veiksme tarsi iš Diego Velazqueso paveikslo „Las Meninas“ nužengusi infantos freilina liliputė, arba scenos gilumoje pasirodantis žmogus juodu kostiumu su peliuko Mikio kauke. Tačiau iš tiesų „Ernanis“ labiau priminė Williamo Wylerio komedijos „Kaip pavogti milijoną“ scenarijų, kur Audrey Hepburn ir Peteris O’Toole’as blaškosi naktį Luvro muziejuje, tai išlipdami iš savo slėptuvės-sandėliuko, tai vėl ten slėpdamiesi nuo muziejaus prižiūrėtojų. Lygiai taip pat „Ernanyje“ nuostabioji Elvyra – Velazqueso tapyta infanta – tai išlipa iš paveikslo rėmo, tai į jį sugrįžta, net palydima mylimojo Ernanio.

Martyno Aleksos nuotr.
Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas – Gianluca Marciano (Italija), režisierius – Jean-Claude Berutti (Prancūzija), scenografas – Rudy Sabounghi (Prancūzija), kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas – Levas Kleinas, choro meno vadovas – Česlovas Radžiūnas.::Nuotrauka: Martyno Aleksos nuotr.
Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas – Gianluca Marciano (Italija), režisierius – Jean-Claude Berutti (Prancūzija), scenografas – Rudy Sabounghi (Prancūzija), kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas – Levas Kleinas, choro meno vadovas – Česlovas Radžiūnas.

Apskritai J. Cl. Berutti inscenizuotas „Ernanis“ pasirodė gerokai arčiau senų gerų istorinių operos pastatymų nei vadinamojo šiuolaikinio „režisūrinio teatro“. Taip, Elvyra paverčiama atgijusia Velazqueso paveikslo heroje, o jos mylimasis Ernanis yra realus mūsų laikų jaunuolis, kokios nors gaujos narys odine striuke, arba – moterį iš paveikslo įsimylėjęs jaunuolis romantikas. Tačiau realaus ir fantazijų, vadinkime taip, pasaulių sugretinimas „Ernanyje“ perdėm tiesmukas, net mechaniškas, kad galėtum jį įvardyti kaip postmodernistinį-siurrealistinį teatrinį žaidimą. Tiesą sakant, norėtųsi, kad tasai balansavimas tarp sapno ir tikrovės būtų buvęs labiau „apžaistas“ tiek režisūriškai (tokiai koncepcijai smulkmeniško, buitinio veiksmo scenoje yra per daug), tiek vizualiai (nepamaišytų subtilesnis šviesų dizainas).

Elvyra ir Elvyra
Vis dėlto sumanymas scenovaizdį paversti muziejaus salėmis – vykęs, mat muziejų (bent jau tų didžiųjų, turtingųjų) interjeras pats savaime yra labai teatrališkas, „atmosferiškas“ ir, šiuo atveju, suteikė akį džiuginančio vizualumo. Kita vertus, noras panaikinti ribą tarp tikrovės ir fantazijos nurodo į statytojų nuostatą neslėpti tam tikro savaiminio operos žanro dirbtinumo, priešingai, – jį pabrėžti. Tuo „Ernanis“ išsiskiria iš šiuo metu itin paplitusių sušiuolaikintų pastatymų, kurių bene svarbiausia nuostata – padaryti operos siužetą (dažnai painų, gan keistą) tikrovišką, įtikinamą, jį motyvuoti realaus gyvenimo logika.
Kitas dalykas, ar įmanoma būtų ankstyvąjį Verdi įvilkti į vokiškoje terpėje išaugusį modernių pastatymų rūbą? Kažin ar būtų verta. Prancūzų ir italų statytojų komanda suteikė spektakliui Verdi laikų gyvybės. Apie ją režisierius yra sakęs, kad Verdi laikais scenoje dainuodavo gerokai jaunesni dainininkai nei dabar: solistės karjerą pradėdavo nesulaukusios 20-ies, o baigdavo perkopusios 25-erių ribą (kaip modeliai šiandien), tad sceninė vaidyba natūraliai buvo labai gyva, jaunatviška, žaisminga.

Pagrindinė šio jaunatviškai žaidybinio krūvio nešėja scenoje tapo Elvyra. Lengvumą jai reikėjo realizuoti dvejopai – ir dainavimu, ir vaidyba. Dainavimu, nes „Ernanis“ yra „bel canto“ (gražaus dainavimo) stilistika sukurta G. Verdi opera, pasak dirigento Gianlucos Marciano, – pati gražiausia ir paskutinė Verdi tokio tipo opera (vėliau jis pasuko kiek kitokiu muzikiniu keliu).
Pirmojoje premjeroje dainavusi italė Silvia Dalla Benetta tobulai valdė balsą – tai buvo puikus, išlavintas, paslankus dainavimas su visais dinaminiais ir techniniais niuansais. Ir vaidybiškai ji buvo organiška, bet švelnesnė, nei antroje premjeroje dainavusi Sandra Janušaitė. Šios daininikės balsas, dainavimo maniera labiau pritinka vėlyvajam Verdi ir R. Wagneriui – tai vadinamasis „didelis balsas“, tačiau nepasakytum, kad antrosios premjeros nebūtų malonu klausytis. Be to, S. Janušaitės vaidyba suteikė daugiau dinamikos.

Pagrindas – „bel canto“

LNOBT nuotr.
Ankstyvasis G. Verdi veikalas pastatytas 200-ųjų kompozitoriaus metinių proga. ::Nuotrauka: LNOBT nuotr.
Ankstyvasis G. Verdi veikalas pastatytas 200-ųjų kompozitoriaus metinių proga.

Ernanį įkūnijęs puikus tenoras iš JAV Marcas Helleris abu vakarus dainavo ir vaidino pasigėrėtinai – balso valdymas, įsijautimas į vyksmą scenoje abejonių nekėlė. Tiek pat komplimentų nusipelnė ir senį Elvyros globėją Silvą vaidinęs jaunosios kartos bosas Tadas Girininkas. Visuose registruose tolygiai skambantis balsas, muzikalumas, sceninė įtaiga be nereikalingo blaškymosi – visa tai skatina atkreipti ypatingą dėmesį į šį solistą, turint minty ir jo puikų pasirodymą pavasarį statytoje operoje „Lohengrinas“.
Don Karlą dainavę scenos senbuviai Arūnas Malikėnas ir Dainius Stumbras kiekvienas savaip išryškino įkūnijamo veikėjo muzikinius bruožus ir patvirtino savo kaip stabilių solistų reputaciją. Minėtini ir karaliaus pasiuntinio vaidmenį sukūrę R. Karpis, M. Jankauskas, kiti solistai. Nors tai pasakytina apie kiekvieną operą, bet „Ernaniui“ tai ypač svarbu: be gero dainavimo, iš tiesų puikių solistų šios operos rodyti nė neverta. „Bel canto“ visomis prasmėmis yra šios operos pagrindų pagrindas.

Kai kuriuos melomanus nustebino G. Marciano dirigavimas – gana greiti tempai, lyg iš operečių atkeliavę lengvi, šokio ritmu skambantys ansambliai, bet, mano galva, tai ir yra ankstyvasis G. Verdi ir... to meto viešasis operos teatras. Juk Venecijos teatras „La Fenice“, kuriame 1844 m. įvyko „Ernanio“ premjera, buvo vieta susitikti ir pramogauti. XIX a. pramoga nebūtinai reiškė laimingą kūrinio pabaigą – opera „Ernanis“ (kaip ir Victoro Hugo pirmavaizdis) baigiasi tragiškai.
Lieka pridurti, kad tai – ir chorinė opera. Italų publikai anais laikais didingi „Ernanio“ chorai kėlė dvasią Italijos susivienijimo išvakarėse, mums jie leidžia mėgautis puikiu LNOBT choro dainavimu (meno vadovas Česlovas Radžiūnas).
Tiesa, būtų gerai, jei kritikas turėtų galimybę žiūrėti spektaklį su visomis jo detalėmis, o ne regėdamas fragmentišką jo vaizdą iš vieno ar kito salės šono.