Maždaug tokį pasakojimą iš egzekucijos liudytojų tą niūrų 1614-ųjų lapkritį galėjo išgirsti Marina Mniszech, šaltame Maskvos požemyje besikamavusi ketverių metukų Ivaškos motina.
Išdidžioji lenkaitė, kuriai per pastaruosius aštuonerius audringus metus teko matuotis tiek maskvėnų valdovės karūną, tiek husaro šarvus, tiek kazoko apsiaustą, paklaiko.

Rusai ne veltui vadino ją „burtininke“ – Marina prakeikė vaiko krauju susitepusį naująjį Rusijos valdovą – Michailą Romanovą ir visą Romanovų dinastiją (prakeiksmui išsipildyti prireikė trijų šimtmečių), o pati, pasakojama, sudaužė sau galvą į kalėjimo sieną.

Skaityti toliau

reklama:

Maskvėnų metraščiuose apie šią egzekuciją ir tragišką Mniszech likimą tėra trumpa sausa žinutė – „...o Vagiūkštį pakorė“.

Išties didžiuotis čia nebuvo kuo. Net nepaisant to, kad, anot kai kurių tyrinėtojų, būtent šia vieša vaikžudyste (o visai ne lenkų įgulos išvarymu iš Kremliaus tvirtovės 1612 m. lapkritį) Maskvos valstybėje baigėsi kruvinieji Sąmyšio laikai...

Vargu ar kuri kita to meto moteris patyrė daugiau nei Marina Mniszech. Likimo valia iš lenkų didikės pakylėta į Maskvos valdoves, ji jau po savaitės prarado vyrą ir karūną, o pati vos išsigelbėjo nuo sužvėrėjusių maištininkų.

Lenkaitė nepasidavė – šiurkštus apsišaukėlis Lžedmitrijus II, jaunasis Respublikos karvedys Jonas Petras Sapiega, gražuolis kazokų atamanas Ivanas Zaruckis – visi jie vienas po kito tapo jos sąjungininkais ir pražuvo kovoje dėl maskvėnų carienės karūnos.

Toks pat likimas galų gale ištiko ir pačią Mariną – paskutines laisvės dienas ji, jos mažametis sūnelis ir nedaugelis ištikimų kazokų praleido upės saloje, vieną po kito atremdami nuožmius caro šaulių antpuolius.

Lenkų kunigaikščio ir maskvėnų caraičio dvikova dėl Marinos

1604-ųjų vasarį į Respublikos Samboro miestą (Vakarų Ukraina) atvyko keistas jaunuolis, jis vadino save maskvėnų caraičiu Dmitrijumi, stebuklingai nuo žudikų išsigelbėjusiu caro Ivano Rūsčiojo sūnumi.
Dmitrijus rengėsi nei daugiau, nei mažiau – susigrąžinti jam (paties teigimu) teisėtai priklausantį Maskvos valstybės sostą, kurį užgrobė bojarinas Borisas Godunovas.

Sambore, karališkuose rezidencijos rūmuose (nors karaliai ten taip ir neapsigyveno), tuo metu buvo įsikūręs žymus lenkų didikas, Sandomiro vaivada Jerzy Mniszechas.

Stambus, galingo stoto Mniszechas net to meto supratimu gyveno itin prabangiai ir švaistūniškai – taip jau buvo įpratęs. O kaipgi, jis juk buvo paties karaliaus Žygimanto Augusto artimas draugas (sklido kalbos, kad, karaliui mirus, Mniszecho tarnai iš velionio rūmų į didiko apartamentus paskubom pertempė kone visą karališkąjį iždą – kelis maišus aukso monetų bei dėžę brangenybių).
Vaivadą slėgė gausybė skolų, jo rūmus, vis labiau niršdami, atakavo kreditoriai, teismuose jam vieną po kito kėlė bylas, o pats Mniszechas karštligiškai bandė iš kur nors gauti lėšų.

Nepaisydamas to, Dmitrijų Sambore jis priėmė kaip tikrą caraitį – puotos prasidėdavo apie 14 val. dienos ir trukdavo iki vakaro. Stalai lūžo nuo gėrybių – keptų mažučių paukštelių – žvirbliukų, alksninukų ir čivylių. Virėjai varžėsi išmone, persisotinusiems svečiams patiekdami keptų gaidžių skiauterėlių, bebrų uodegų ar meškų letenų. O desertui, visiems linksmai kvatojant, įnešdavo cukrinių dvigalvių erelių ar Maskvos Kremlių.

Menėse iki pat vėlumos netilo šokių muzika, didikai ir bajorai, raitydami ūsus, trypė vokiškus, vengriškus ir lenkiškus šokius, o Dmitrijų vis smarkiau žavėjo lenkų papročiai.

Tačiau dar labiau jo akį traukė šešiolikmetė Marina Mniszech.

Šioji nebuvo gražuolė – neaukšta, tamsiomis, giliomis protingomis akimis, vanagiška nosimi. Tačiau Marina gebėjo tartum užburti žmones, pavergti malonia, bet išdidžia ir nepriklausoma laikysena.
Sandomiro vaivada trynė rankas – Dmitrijus įsimylėjo iki ausų ir, pasakojama, dėl savo mylimosios net susigrūmė dvikovoje su konkurentu – lenkų kunigaikščiu (Dorenskiu ar Koreckiu). Priešininkai kovėsi raiti, Dmitrijus, gebėjęs puikiai fechtuoti, lengvai įveikė lenką ir nuvertė jį nuo žirgo. O kai ant žemės atsidūręs konkurentas įsiutęs puolė maskvėną, Dmitrijus persmeigė jam ranką...

Marina triumfavo: ji ketino už Dmitrijaus tekėti tik tuomet, kai šis „...įveiks savo priešus“ – t. y. taps maskvėnų valdovu.

Sandomiro vaivada ėmėsi rengti karinę ekspediciją į Maskvos valstybę.

1604 m. gegužę Dmitrijus pagaliau išdrįso paprašyti Marinos Mniszech rankos ir vaivada džiaugsmingai sutiko. Su viena „nedidele“ sąlyga – vestuvės įvyks, vos tik Dmitrijus atsikovos sostą... Na, ir jei būsimasis Maskvos valdovas malonės apmokėti uošvio skolas (apie milijoną florinų) ir skirs kokį 100 tūkst. kasdienėms išlaidoms. Be to – Marinai padovanos Novgorodo ir Pskovo žemes, o vaivada pasitenkins gavęs Smolensko ir Seversko kunigaikštystes.

Dmitrijus be mažiausių dvejonių sutiko. Jam terūpėjo du dalykai – Maskvos sostas ir Marina.

Neįtikėtina sėkmė ir keistos sužadėtuvės

Žymūs karvedžiai ir išmintingi politikai – visi pranašavo greitą galą Dmitrijui ir jo suburtai maždaug 15 tūkstančių lenkų, rusų ir kazokų karių armijai, 1604 m. spalį šios pajėgos peržengė maskvėnų valstybės sieną.

Tačiau netrukus Respubliką pasiekė pribloškiančios naujienos – maskvėnų miestai vienas po kito pereina į Dmitrijaus pusę. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pamažu įsiliepsnojo tikras pilietinis karas.

Dmitrijui sekėsi ir toliau – Borisas Godunovas netikėtai pasimirė ir jau 1605-ųjų birželį „Ivano Rūsčiojo sūnus“ triumfuodamas įžengė į Rusijos sostinę. Sandomiro vaivados jaunikis tapo Rusijos caru – maskvėnų bojarinai jam prisiekė ištikimybę.

1605 m. spalį į Krokuvą atvyko didelė maskvėnų pasiuntinybė, vadovaujama djako Afanasijaus Vlasjevo. Pastarasis turėjo, atstovaudamas pačiam carui, susižadėti su Marina Mniszech.
Lapkričio 12 d. Krokuvoje įvyko gana keistos sužadėtuvės – Marina Mniszech susižadėjo su maskvėnų valdovu Dmitrijumi, o jam  atstovavo visus savo keistu elgesiu juokinęs djakas Vlasjevas. Ceremonijoje dalyvavo pats karalius Zigmantas Vaza ir visa Respublikos didikų grietinėlė.
Nutiko ir kurioziškų dalykų – kai kardinolas Bernardas Maciejovskis sužadėtuvių metu paklausė djako, ar Dmitrijus nėra susižadėjęs su kita, šis tik gūžtelėjo pečiais ir garsiai suburbėjo: „O man iš kur žinoti! Jis man to nesakė...“

Lenkai leipo juokais – djakui paskubom paaiškino, kad tai tėra ritualinė frazė, bet šis nesiliovė piktintis: „Jei būtų su kita susižadėjęs – manęs čia būtų nesiuntęs!“

Lenkų bajorus stebino vergiškas Vlasjevo elgesys – šis nedrįso net prisiliesti prie Marinos, o vėliau buvusios puotos metu sėdėjo it medinis (jį teko kone prievarta pasodinti greta sužadėtinės – nieko nevalgė ir vos judėjo – mat bijojo netyčiomis prisiliesti prie „carienės“).

Mariną siutino caro meilužės

Vykti į Maskvą caro sužadėtinė neskubėjo (Mniszechai į kelionę rengėsi net tris mėnesius) – panašu, kad Sandomiro vaivada šitaip bandė išpešti kuo daugiau grynųjų iš Dmitrijaus. O šis ir nešykštėjo – 1606 m. sausį caro pasiuntinys uošviui atgabeno 300 tūkst. auksinių.

Be to, Jerzy Mniszechą baugino kalbos, kad maskvėnų valstybėje neramu – prieš carą rengiamas sąmokslas po sąmokslo. Marina pradėjo pavyduliauti – ją pasiekė gandai, kad Dmitrijus po smagios pirtelės nevengia atsipalaiduoti sugulovių glėbyje. Tuomet Maskvoje gyvenęs olandas Isaacas Massa savo užrašuose irgi mini, kad caro parankiniai Petras Basmanovas ir Michailas Molčanovas „...visur su savo tarnais šniukštinėjo gražių ir tinkamų merginų, išgaudavo jas pinigais ar jėga ir atvesdavo carui į pirtį pro slaptus įėjimus; o carui iki valios pasismaginus su jomis, jos dar būdavo visai tinkamos patiems Basmanovui ir Molčanovui. Be to, jei caras pastebėdavo gražią vienuolę, kokių Maskvoje buvo nemažai, ji jau negalėdavo išvengti jo rankų, tad po jo mirties atrado mažiausiai trisdešimt pilvotų...“
Tai nebuvo kas nors labai ypatinga – kone visi to meto Rusijos valdovai mėgdavo panašiai „atsipalaiduoti“, tačiau Mariną įsiutino tai, jog carui į akį krito ir Ksenija Godunova – velionio Boriso Godunovo duktė.

Kad ir kaip ten būtų, lėtapėdžiai lenkų didikai į vestuvinę kelionę išsirengė tik 1606 m. kovo pradžioje.
Veltui kartu vykę jėzuitai ragino pasipūtusius lenkų bajorus elgtis santūriau ir gerbti vietos papročius. Vos šioji margaspalvė vilkstinė kur įkurdavo stovyklą, aplink ją it musių debesis tuoj imdavo sukiotis vietos prekeiviai ir prostitutės, kildavo erzelis, įsiplieksdavo  ginčų ir net peštynių.
Neapsikentęs Jerzy Mniszechas net įsakė botagais vaikyti aplink stovyklą besirenkančias laisvo elgesio moteris, o pagautas išmaudyti artimiausioje upėje.

Bet ir pati nuotakos svita toli gražu nepasižymėjo dorovingumu: vos peržengę sieną, tiek tarnai, tiek jų ponai ėmė girtuokliauti ir ištvirkauti. O viena tarnaitė kelionės metu pagimdė ir nužudė kūdikį – sukapojo į gabalus ir išmetė į šalikelę.

Marina Mniszech Maskvą pasiekė tik gegužės 2 dieną. Jos karieta, traukiama dvylikos baltų žirgų ir lydima 200 lenkų husarų puošniais šarvais,  pontoniniu tiltu iškilmingai pervažiavo Maskvos upę.
Vestuves buvo numatyta kelti gegužės 8-ąją. Iki to laiko Mariną ir jos svitos damas apgyvendino vienuolyne. Lenkaitės pašiurpo – jas gąsdino niūrios šaltos vienuolyno sienos, o nuo prasto valgio ėmė streikuoti skrandžiai.

Dmitrijus tučtuojau atsiuntė nusiminusioms damoms lenkų virėjų, o Marinai atsiprašydamas padovanojo dėžę brangenybių (maždaug 500 tūkst. auksinių vertės, įvertino godūs liudytojai), iš jos ši dosnia ranka dalino briliantus savo draugėms.

Širdie mano – išdavystė!

Pasakojama, kad vestuvių dieną Marina Mniszech buvo taip apkarstyta brangenybėmis, kad vos bepaėjo (tad ją turėjo nuolat prilaikyti už rankų). Anot liudininkų, per perlus ir brangakmenius nebuvo galima net įžiūrėti lenkaitės suknelės spalvos.

Ne menkiau išsipustę buvo ir maskvėnų bojarinai bei Respublikos didikai – tad lėtai Maskvos gatvėmis žengianti vestuvininkų kolona panašėjo į auksinę upę...
Šioji „upė“ pamažu susirinko Uspenskio sobore, ten jaunieji buvo ne tik sutuokti pagal rusų papročius, bet ir karūnuoti Maskvos valdovais.

Burbekliai rusų bojarinai ir ceremonijos metu nesiliovė murmėti – jiems nepatiko, kad vestuvės vyko ketvirtadienį, jiems buvo nepriimtina, kad sutuoktuvių ceremonijos metu Marina, turėjusi pabučiuoti stačiatikių ikonas, bučiavo ne į šventųjų atvaizdų rankas, bet į veidus. Juos papiktino lenkai, iš nuovargio ramstę sienas nugaromis (ceremonija truko iki pat vakaro).

Kitą dieną prasidėjo vestuvių puota, tai nutrūkdama, tai atsinaujindama, ji truko visą savaitę.
Vestuvininkai nejuto, kad šoka ant parako statinės – maskvėnai vis labiau siuto: juos erzino į sostinę sugužėję tūkstančiai triukšmingų svetimšalių.

Ankstų gegužės 17-osios rytą sąmokslininkai, vadovaujami bojarino Vasiljaus Šuiskio, įsiveržė į Kremlių. Sukilo visa Maskva – miestiečiai puolė žudyti užsimiegojusių lenkų.

Iš miego pakirdęs Dmitrijus tesuspėjo šūktelti Marinai – „Širdie mano – išdavystė!“ – ir puolė gelbėtis – iššoko pro langą į kiemą. Netrukus jis žuvo nuo maištininkų rankos.

Marina išliko gyva per stebuklą – paklaikusią pusnuogę moterį užpuolikai palaikė lenkų tarnaite, tad paprasčiausiai nustūmė nuo laiptų ir puolė niokoti rūmų.

Tiek Marinai, tiek jos tėvui Jerzy Mniszechui pavyko išgyventi tą kruviną dieną, kai dauguma vestuvininkų buvo išžudyti sužvėrėjusios minios arba paimti į nelaisvę.

Po dviejų dienų susirinkę bojarinai naujuoju caru paskelbė sąmokslininkų vadą Vasilijų Šuiskį.
Mniszechai prarado visą savo turtą, Marina liko kaip stovi – vien su apdriskusia suknele. Tačiau išdidžioji lenkaitė net neužsiminė apie skriaudas – ji teprašė sugrąžinti jai mylimą tarną – negriuką. Bojarinai, gūžčiodami pečiais ir šaipydamiesi, šį keistą prašymą įvykdė.

Dmitrijaus palaikų ilgai negalėjo palaidoti (su jais dėjosi keisti dalykai), tad prietaringi maskvėnai galų gale jo kūną sudegino ir iššovė pelenus iš patrankos Respublikos pusėn.

„...visi vaikščiojo it pusiau išprotėję...“

Praėjus vos kelioms dienoms po Dmitrijaus žūties, Maskvoje ėmė sklisti gandai, kad carui pavyko išsigelbėti.

Žmonės kalbėjo, kad sąmokslininkai per klaidą užmušė labai panašų jaunuolį, kad negyvėlis, kuris gulėjo Maskvos aikštėje, buvęs barzdotas, o Dmitrijus buvo bebarzdis, kad prie nelaimėlio nosies nebuvo tos didelės karpos, iš kurios galėjai lengvai atpažinti carą, ir pan.

Sąmokslininkai suprato persistengę – caro lavoną jie ne tik subjaurojo neatpažįstamai, bet dar ir sudegino, tad niekas jau nebegalėjo įrodyti, kad nužudytasis tikrai buvo Dmitrijus.

Juolab kad po nakties Maskvos miestiečiai rasdavo išmėtytų turgaus aikštėse ar prikaltų prie namų „caro“ laiškų, juose skųstasi pavaldinių nedėkingumu ir žadėta sugrįžti.

Ko gero, net Marinai, savo akimis taip ir nemačiusiai vyro žūties, sužibo silpnutė vilties kibirkštėlė. Ją kartu su tėvu ir kitais lenkais Šuiskis ir toliau laikė nelaisvėje.

O maskvėnų valstybėje pamažu plėtėsi Suirutė. Nežinia iš kur pasirodęs valstietis Ivanas Bolotnikovas pasiskelbė Dmitrijaus vyriausiuoju karvedžiu ir su didžiule valstiečių bei kazokų armija patraukė Maskvos link. „...Maištininkai buvo sumanūs kariai ir sumušdavo prieš juos siunčiamą kariuomenę“ – pasakoja apie valstiečių žygį metraštininkai.

Karštligiškai rengdamasis gynybai, Šuiskis nusprendė ištremti Mariną ir kitus lenkus į Jaroslavlį. Bolotnikovo orda 1606 m. spalį apsiautė Maskvą, bet po kruvinų kovų galų gale buvo sumušta. Šimtų ar tūkstančių belaisvių likimas, rašo liudytojas, buvo pasibaisėtinas: „..Kasnakt Maskvoje juos šimtais vesdavo kaip avinus skersti, statė į eilę ir užmušdavo kuoka per galvą, tartum jaučius, o kūnus pakišdavo po ledu Jauzos upėje ir taip darė kasnakt...“

Tačiau net ir labiausiai kankinami maištininkai tvirtai tikėjo, kad Dmitrijus gyvas. „...Iki paskutinio atodūsio jie įtikinėjo, kad Dmitrijus dar gyvas ir tuoj atžygiuos. Žodžiu, įvyko naujas stebuklas: Dmitrijus antrą sykį prisikėlė iš mirusiųjų ir niekas nebežinojo, ką apie tai manyti ir kalbėti, bet visi vaikščiojo it pusiau išprotėję...“ – šitaip to meto nuotaikas aprašė vienas užsienietis.

Šuiskis lyg ir galėjo atsikvėpti, tačiau Maskvos valstybę jau drebino nauja žinia – Dmitrijus pagaliau pasirodė Starodube.

Tušino Vagis ir Tušino carienė

Istorikai neabejoja, kad žmogus, dažniausiai vadinamas Lžedmitrijumi II (taip pat Dmitrijumi Apsišaukėliu arba Tušino Vagimi), buvo apsišaukėlis. Jo apsiskelbimo stebuklingai išsigelbėjusiu caru istorija gana komiška. Lydimas djako Aleksejaus Rukino, jis nežinia iš kur atkeliavo į Starodubą ir vietos bajorams pasigyrė esąs tikras Dmitrijaus dėdė – Andrejus Nagijus. Atvykėlis teigė, kad tuoj tuoj Starodube pasirodys ir pats Dmitrijus.

Miestiečiai, niekaip nesulaukdami žadėtojo caro, galų gale įniršo – pačiupo A. Rukiną ir ėmė lupti jį botagu klausinėdami – kurgi tas Dmitrijus. Šis, nebeiškęsdamas skausmo, ūmai dūrė pirštu Lžedmitrijaus pusėn ir užbaubė: „Taigi va kur Dmitrijus Ivanovičius, stovi prieš jus ir žiūri, kaip mane kankinate! Jis iškart apie save nepasisakė, nes nežinojo, ar apsidžiaugsite jam atvykus!“
Žmonės nepatikliai sužiuro į „Dmitrijų“, šis iš netikėtumo apstulbo, bet greitai sumetė, kad gali irgi paragauti botago, tad užsimojo lazda ir garsiai suriko: „Ak jūs  k...vos vaikai, ką, nepažįstate savo valdovo?!“

Bojarinai puolė „valdovui“ po kojomis ir netrukus Lžedmitrijus II jau turėjo 3.000 ištikimų šalininkų.
Susivilioję žadamu grobiu, į Lžedmitrijaus II stovyklą ėmė rinktis Dono ir Zaporožės kazokų būriai. Lenkai irgi pamanė, jog atėjo patogi proga prisiplėšti – daugelis didikų atvyko pas Apsišaukėlį su tūkstantiniais karių būriais.

Panašu, kad daugelis lenkų tetroško atkeršyti už tautiečių skerdynes vestuvėse, metraštininkai pasakoja: „...tarp jų buvo daugybė, kurie kariavo ypač žiauriai, nes beveik kiekvienas jų prarado kokį giminaitį [Dmitrijaus] vestuvių metu, kai skerdė [lenkus], be to, Lenkijoje iš jų nuolat šaipėsi priešai, siūlydami vėl važiuoti į kokias nors vestuves Maskvoje...“

Pamažu Lžedmitrijus II suvokė, kad visai nebevaldo jo stovykloje susirinkusios margos kariuomenės, o ypač – įsilėbavusių lenkų...

Kartą kariuomenės apžiūros metu Lžedmitrijus pabandė šlėktas sutramdyti išbandytu (prieš maskvėnus) metodu – užsimojo lazda ir subliuvo: „Tylėt, bl... vaikai!“ Jau po sekundės Apsišaukėlis suprato, kad padarė baisią klaidą – bajorai buvo drėbti iš visai kitokio molio. Ore nedelsiant sužibėjo iš makščių ištraukti kardai – lenkai vienas per kitą veržėsi atsiskaityti su nepraustaburniu valdovu... Lžedmitrijui II tik vos ne vos pavyko pasprukti nuo įtūžusių bajorų – šie pasitenkino kardais sukapoję valdovo palapinę.

Vis dėlto Lžedmitrijaus kariauna 1607-ųjų liepą pasiekė Maskvą ir įkūrė savo stovyklą greta miesto buvusiame Tušino kaimelyje. Nuo to laiko Apsišaukėlis gavo naują pravardę – Tušino Vagis.
Mniszechai paspruko iš nelaisvės (juos išvadavo jauno Respublikos karvedžio Jono Petro Sapiegos, įsimylėjusio Mariną, būrys), nedvejodami perėjo į Lžedmitrijaus pusę ir patraukė į Tušino stovyklą.
Šitaip Marina Mniszech tapo Lžedmitrijaus II, Dmitrijaus Apsišaukėlio, Tušino Vagies žmona ir apsiaustos Maskvos gyventojai ją ėmė vadinti Vagiše – Tušino cariene.

Kazokų atamano meilužė

Maskva nepasidavė gausiai, bet pakrikusiai Lžedmitrijaus II kariaunai. Prie Rusijos sostinės prasidėjo „keistasis karas“ – iš abiejų pusių netrūko perbėgėlių, o Tušine ėmė darytis ankšta – čia susitelkė apie 100 tūkst. apsiautėjų, tačiau jie mieliau lėbavo nei kariavo.

Maskvėnų valstybė vis labiau iro – kiekvienas miestas ar sritis ėmėsi tvarkytis savaip, turėjo po savą „karaliuką“. Caro Vasilijaus Šuiskio žodis šalyje jau irgi beveik nieko nebereiškė.
O čia į karą visiškai oficialiai įsitraukė ir Respublika. 1609 m. rugsėjį karaliaus Zigmanto Vazos kariuomenė apsiautė svarbiausią Rusijos tvirtovę – Smolenską.

Tušino stovykla tuo metu visiškai pakriko – Lžedmitrijų II čia bepalaikė tik plevėsos kazokai, lenkai griežė dantimis, grasino susidoroti „už veltui pralietą kraują“. Todėl nevykėlis „valdovas“ 1610-ųjų sausį slapta (Lžedmitrijų paguldė į roges, užvertė kailiais, o ant viršaus dar atsisėdo keli kazokai) paspruko iš stovyklos į Kalugą. Marinai kiek vėliau irgi teko bėgti iš stovyklos persirengus kazoko apdarais.
Su nedidele kazokų kariauna carienė 1610-ųjų vasarį prasibrovė į Kalugą, nors kelyje kartą ir teko susiremti su maskvėnais (Marina pati dalyvavo kautynėse vilkėdama lenkų husaro šarvus).
Tušino stovyklos nebeliko – kazokai ir totoriai patraukė į Kalugą, o lenkai prisijungė prie Zigmanto Vazos pajėgų ties Smolensku. Ten 1610 m. liepą įvyko vienos nuožmiausių Rusijos Suirutės kautynių. Klušino mūšyje šeši tūkstančiai rinktinių lenkų husarų sutriuškino apie 30 tūkst. maskvėnų ir 8 tūkst. švedų bei vokiečių samdinių armiją.

Išgirdę apie pralaimėjimą, Maskvos bojarinai nuvertė Šuiskį (jį prievarta įšventino į vienuolius, nors ceremonijos metu caras priešinosi ir šaukė „Nenoriu!“).

Maskvėnai sutiko savo valdovu paskelbti Respublikos karaliaus sūnų Vladislovą Vazą, o 1610-ųjų spalį į Rusijos sostinę įžengė ir Kremliuje įsikūrė lenkų įgula.

Tuo metu Kalugoje vyko kita, ne mažiau kruvina drama.

Apkvaišęs nuo alkoholio, Lžedmitrijus tapo itin žiaurus – vieną dieną savo rankomis nužudė sąjungininkų – Nogajaus ordos totorių – chaną Uraz-Mechmetą.

Totoriai nusprendė atkeršyti. Gruodžio 22 d. Apsišaukėlis išsirengė į medžioklę. Medžiojo jis savotiškai – važiavo rogėmis gurkšnodamas degtinę, o tarnai aplinkui kartais iš maišų paleisdavo kiškių, į juos Lžedmitrijus II, taip ir nepakildamas iš rogių, šaudė iš muškietos.

Totorių vadas vienu metu prisiartino prie rogių ir, sušukęs: „Štai taip tau bus žudyti chanus!“, sužeidė Lžedmitrijų pistoleto šūviu, o tada čia pat pribaigė kardu.

Marina, kuri tuo metu buvo jau devintą mėnesį nėščia, sužinojusi apie vyro žūtį, visą naktį blaškėsi po miestą šaukdamasi keršto. Kazokai, vadovaujami atamano Ivano Zaruckio, neliko abejingi šiam kvietimui – paryčiui mieste neliko nė vieno gyvo totoriaus, o Marina jau po kelių dienų pagimdė sūnų Ivaną.

Kūdikį ji tuoj pat paskelbė sosto įpėdiniu – caraičiu Ivanu, nė nežinodama, kad šitaip praktiškai pasmerkė vargšą vaiką pražūčiai. Marina ėmė gyventi su atamanu Ivanu Zaruckiu, juos supo kazokai, tikėdamiesi valdyti „caraičio Ivaškos“ vardu.

Maskvoje tuo metu 1611-ųjų kovą įsiplieskė sukilimas prieš lenkų įgulą. Kremliuje užspeistai lenkų įgulai teko badauti – apipeliję džiūvėsiai kariams netrukus tapo tikru delikatesu, jie mito varnomis, šunimis, katėmis, o vėliau valgė batus ir diržus. Galų gale prasidėjo net žmogėdrystė – kad nemirtų iš bado, lenkai buvo priversti valgyti... belaisvius ir maskvėnų lavonus...

Kuzmos Minino ir kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio vadovaujami maskvėnai visur siuntinėjo laiškus, juose rašė, jog, pasiekę pergalę, valdovą išsirinks patys, o „...valstybės neatiduosim nei lenkų karaliui, nei Marinkai ir jos sūnui.“

„Lotynų tikėjimo bedievės“ pražūtis

Kremliuje apsupti lenkai kapituliavo 1612 m. spalį, o triumfuojantys maskvėnai 1613 m. vasarį naujuoju caru išrinko Michailą Romanovą.

Marina ir Zaruckis suprato, kad jų dienos suskaičiuotos. Tuomet atamanas ir jo meilužė nusprendė Volgos žemupyje įkurti kazokų valstybę. Naujosios valstybės sostine tapo Astrachanė.
Zaruckis „valdė“ kazokų papročiu – be perstojo lėbavo, žudė jam neįtikusius pavaldinius, plėšė vienuolynus.

Marina, panašu, tuo metu nuo patirtų įvykių jau ėmė kraustytis iš proto – bijodama maišto, ji uždraudė rytais skambinti cerkvių varpais (juk būtent varpų gausmu 1606-aisiais prasidėjo lenkų skerdynės Maskvoje).

Naujasis Rusijos caras Michailas Romanovas 1614 m. pavasarį prieš kazokus pasiuntė kunigaikščio Ivano Odojevskio vadovaujamą armiją. Caras savo laiškais Astrachanės miestiečius kvietė sukilti prieš Mariną, ją vadino „..lotynų tikėjimo bedieve, liuteroniška eretike, vagių žmona, kalta dėl viso blogio Rusijos valstybėje.“

Kazokų siautėjimo iškankinti astrachaniečiai sukilo 1614 m. gegužę. Zaruckio kazokai keršydami apšaudė miestą iš patrankų ir pasitraukė.

Odojevskio būriai tik birželio 11 d. aptiko bėglių stovyklą Jaiko (taip tuo metu vadinta Uralo upė) upės saloje. Kazokai saloje nuo caro šaulių gynėsi iki birželio 14-osios, bet vėliau patys surišo Zaruckį, Mniszech su jos mažamečiu sūnumi ir perdavė maskvėnams.

Belaisvius išvežė į Maskvą. Caras buvo griežčiausiai įsakęs visus tris tuoj pat nužudyti, jei kas kelyje belaisvius bandytų išvaduoti.

Pasigailėjimo paskutinė Mniszech šeima nesulaukė – Maskvoje Zaruckį 1614 m. rudenį pasodino ant kuolo. Keturmetį Mniszech vaikelį, kurį visi jau vadino ne kitaip tik „Ivaška-Vagiūkščiu“, caro Michailo Romanovo įsakymu viešai pakorė priešais Maskvos Serpuchovo vartus.

Apie Marinos likimą patikimų žinių neišliko. Veikiausiai lenkaitę patyliukais nužudė kalėjime, o lenkų pasiuntiniams pranešė, kad Marina mirė nuo „laisvės ilgesio“. Respublikos atstovai nepatikėjo – jų žiniomis, Mniszech kalėjime paprasčiausiai pasmaugė arba nuskandino eketėje kartu su ištikimiausiu jos palydovu, jėzuitu tėvu Antonijumi.

Taip pat pasakojama legenda, kad Mariną ištrėmė į Kolomną ir ten laikė uždarę viename iš bokštų. Sargybiniams esą buvo griežčiausiai uždrausta žiūrėti kalinei į veidą, kitaip „įsimylės ir prapuls“. Žmonės šnibždėjosi, kad Marina, pasivertusi  šarka, vis dėlto sugebėdavo išskristi iš bokšto, palikusi jame vien bežadį savo kūną. Tačiau vienąsyk sargybiniai patykojo, kol šarka išskris, ir kūną apšlakstė šventintu vandeniu. Grįžusi šarka jau nebegalėjo atvirsti Marina, tad „burtininkę“ kitąryt rado mirusią...