(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ Nr. 7)

Galbūt ir todėl, kad nuo vaikystės esame išmokyti neimti  dovanai saldainių iš gerų dėdžių ir apskritai –  jei kas nors skamba per daug gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra.

Skaityti toliau

reklama:

Kai vienam verslininkui papasakojau apie tai, kad savo noru traukiuosi iš paties įkurto ir užauginto, pelningo ir sėkmingo verslo, kad atsisakiau karjeros ir aukštų pareigų didžiulėje, globalioje organizacijoje, ir apie tai, kad šiandien jau yra daug žmonių, kurie nusprendžia iššokti iš „nuo 8 iki 5“ vergijos traukinio ir laimi  visomis prasmėmis, jis tepasakė:  „Netikiu, kad tai įmanoma“, ir pasižiūrėjo man į akis tokiu geru geru, užjaučiančiu žvilgsniu. Na, kaip į Šreką – argi gali į jį žiūrėti rimtai?

Mat pasiūlymas skamba tiesiog per daug gerai. Ar šiandien – ir Lietuvoje – įmanoma dirbti tada, kada nori, tiek, kiek nori, ir tik tai, ką nori, ir... nesukti galvos dėl aprūpintos senatvės?

Žinoma.

Vienintelis dalykas, kuris daugumai žmonių neleidžia to padaryti, yra atkaklus tikėjimas, kad tai neįmanoma – tiesiog nemokamų pusryčių nebūna. Juolab kad visi prisimena: jei nedirbsi, mielas vaike, tau ir duonos duot nereikia. Be to,  darbas žmogų puošia. Juk būti darboholiku yra iš esmės pagirtinas bruožas, bent jau daugelyje gyvenimo aprašymų tai pliusas. Be to, kas dirbs, jei visi taps naujaisias turčiais kaip Timothy Ferrisas?

Bet... Čia kaip žaidžiant šachmatus. Jeigu prieš jus lenta su nebaigta partija, ar verta  būtent dabar prisiminti ir analizuoti, kas, kada ir kokius ėjimus šioje partijoje yra padaręs? Ne – svarbiausia, kaip jūs eisite dabar.

Būtent. Ir jūs pažįstate daugybę žmonių, kurie, užuot žaidę partiją toliau, vertina, analizuoja, nerimauja ir apgailestauja dėl savo – ar priešininko – ankstesnių ėjimų. Ir pralaimi. Arba pasiduoda. Ar tiesiog atidėlioja savo ėjimą.

Bet partija kiekvienu atveju tik prasideda. Sukurta šaunių ir puolimo, ir gynybos strategijų, leidžiančių  pagaliau lošti kitaip. Žaisti savo malonumui, taip, kaip jūs norite, ir laimėti tiek, kiek verta laimėti, nes, jei pagalvosime dar geriau, tai, kad apskritai galite žaisti, ir yra didžiausias laimėjimas iš visų galimų. Nes jei dirbame tik dėl pinigų, pirmiausia vertėtų savęs paklausti – o kas tai yra? „Pinigai yra kaip metalinis žiedas, įvertas mums į nosį. Jis tempia mus kada tik nori. Mes tiesiog pamiršome, kad patys jį ir sugalvojome“, – rašė Markas Kinney.

Šrekas prieš peliuką Mikį

Kas buvo XX amžiaus animacinių filmų herojus Nr. 1? Peliukas Mikis, su visa savo šeimyna įkūnijęs tų laikų didvyrio metaforą – daug dirba, kovoja su tinginiu katinu, turi šeimą, gyvena  stereotipinėje „suburbijoje“ ir visada laimi. Mikis (ir jo klonas Džeris „Tomo ir Džerio“ batalijose) yra tiesiog „teisingas“ ir „normalus“ – toks, koks turi būti personažas masinės gamybos ir masinės rinkodaros eroje, nes (nebūkime naivūs) Holivudo pasakos formavo ne tik mūsų mažųjų, bet ir mūsų pačių pasaulėžiūrą.

O kas yra XXI amžiaus animacinių filmų herojus? Šrekas. Pabaisa. Oficialiai –  „ogre“, lietuviškai – žmogėdra. Jis nepasiduoda stereotipams, priešingai,  yra atsiskyrėlis, tiesiog gyvenantis kitaip. Ar gali Šreką pavadinti kovotoju? Taip, bet tik tiek, kiek reikia jam. Ar Šrekas jaudinasi dėl savo statuso ir socialinės pozicijos? Labai mažai. Jis nenori būti nei karaliumi, nei pirkti „Ferrari“. Ar Šrekas bent jau dirba? Tik tiek, kiek jam to būtiniausiai reikia; bet jei jo klajones ir žygius galime vadinti darbu – taip.

Šrekas yra šių dienų herojus ir naujasis šiuolaikinis vartotojas – ne masinės, o individualios ir sąveikiosios rinkodaros objektas.  Tie rinkodarininkai, kurie to dar nesuprato, veltui laukia, kol katė ims loti. Beje, būtent taip pavadinta nauja brolių Bryano ir Jeffrey Eisenbergų knyga apie sąveikiąją rinkodarą –  „Laukiate, kol jūsų katė pradės loti? Kaip įtikinti klientus, kai jie ignoruoja rinkodarą“(angl.  „Waiting for Your Cat to Bark?: Persuading Customers When They Ignore Marketing“), pasakojanti, ką daryti su vartotojais, kurių jau nebeveikia tradicinė Pavlovo metodų „stimulo ir atsako“ rinkodara vis labiau segmentuotoje žiniasklaidoje. Jų atsakymas? Nišos  – šiandien įmanoma pasirūpinti keisčiausias kliento poreikiais net efektyviau nei kurti masinius produktus.

Tačiau Šrekas ne tik prastas vartotojas tradicinei rinkodarai.

Šrekas dar ir prastas darbuotojas: jo neužliūliuosi „vizijomis“ ir „misijomis“, jam nerūpi karjeros galimybės ir paaukštinimas, juo labiau jo nejaudina garbė ir „konkurencingas“ uždarbis. Neverta jam užtikrinti „konfidencialumo“, nes jis net nesirengia „išbandyti savęs“ ir „įrodyti, kad yra vertas prisijungti prie komandos“. Šreko nejaudina nei „bičiulių“, nei „įžūlaus pranašumo“ gyvenvietės, tad jis – priešingai nei dauguma profesionalų „išsivysčiusios ekonomikos“ šalyse – nėra prasiskolinęs iki ausų ar, atsiprašau, ragų.

O gal tuos iš jo galvos styrančius organus geriau vadinti vamzdeliais?

Kuo jūs užsiimate?

Atsakydamas į fundamentalų amerikiečių klausimą –  kuo jūs užsiimate – Timothy Ferrissas rašo:

„Na, jei manysime, kad jūs galite mane surasti (o tai nelengva), priklausomai nuo to, kada manęs to klausiate (geriau iš viso neklaustumėte), aš galiu lenktyniauti motociklais Europoje, nardyti prie privačios salos Panamoje, ilsėtis po palme tarp kikbokso treniruočių Tailande ar šokti tango Buenos Airėse. Gražiausia tai, kad aš nesu multimilijonierius, ir man ne itin rūpi, ar juo tapsiu.“

Jei to paties paklaustumėte manęs, atsakyčiau panašiai – gali būti, kad aš seminare – savo malonumui – kur nors Europoje, o gal keliauju po dykumas JAV, o gal su vaikais Egipte nardome traukdami monetas iš baseino dugno. Ar prie kokio upelio Lietuvoje su vaikais statome užtvanką – tiesiog mokomės iš bebrų. Tam nereikia nei milijonų, nei ypatingų įgūdžių, tam tereikia paprasto noro neatidėlioti gyvenimo ir suvokti, kas yra svarbiausia dabar.

Nes tik taip įmanoma išsivaduoti iš tiesiog nuo vystyklų mums hipnotiškai įteigtų klišių, kad gyvenimas yra sunkus, kad tai nuolatinė kova ir tik vergaudamas nuo 8 iki 17 valandos kokius 40 metų pagaliau gali tikėtis... poilsio, kaip tik prieš iškeliaudamas anapus.

Bet tai nebūtinai tiesa. Mes ateiname į šį pasaulį kaip... ligoniai, ligoninėse, apsupti gydytojų ir medicininės aparatūros, tarsi gimdymas būtų... liga. Bet juk gimdymas yra absoliučiai natūralus procesas –  kaip ir seksas. Ne veltui vis daugiau moterų nusprendžia gimdyti ne ligoninėje ir be medikų pagalbos, o radikaliausios „FreeBirth“ judėjimo atstovės apskritai teigia, kad moteris turėtų gimdyti viena. Ir gimdo, teigdamos, kad beveik nejaučia skausmo, nes, anot jų, gimdymo skausmą labiausiai ir sukuria ligoninės stresas ir gimdyvei tiesiogiai ar netiesiogiai primetami lūkesčiai ar net oksitocinas, ligoninėse vartojamas hormoninis preparatas, skatinantis sąrėmius ir iš esmės greitinantis gimdymą.

Ir gyvenimas jau seniai nebe toks – bent jau mums, raštingai ir nepaprastai turtingai mažumai šioje planetoje, kurioje net milijardas žmonių kasdien galvoja tik apie išlikimą, bent iki rytojaus, o kitas penktadalis (22 procentai visų darbingų žmonių) dirba bent po 10 valandų į dieną.

Šiandien eilinis suvirintojas – ir Lietuvoje – gali sau leisti atostogas, apie kurias  „Titaniko“ laikais svajojo tik patys turtingiausi planetos žmonės. Vidutinė Lietuvos šeima savo 1,5 statistinio pyplio maistui  išleidžia daugiau, nei koks Afrikos kaimas išleidžia – ar uždirba – per metus. Parduotuvėse galime rinktis tokių vaisių, kuriuos net kasininkės mato pirmą kartą gyvenime, o išvažiavę su pirkiniais padangas sviliname 200 arklio galių monstrais, kurie kažkodėl  vadinami lengvaisiais automobiliais, nors jų jėgos užtektų versti vagas 12 sekcijų plūgais (Netikite? „Belarus 820“, naujas ir, mhm... galingas traktorius, yra kokius keturis kartus silpnesnis už kuklią BMW 335d, kuria važiuojame pienuko ar majonezo nusipirkti. Tik ne vagų arti).

Tad Šreklandija

Jau čia.  Kiek augo gamybos ir prekybos  efektyvumas per paskutinį šimtmetį? Ką davė nesustabdoma, vienų dievinama, kitų niekinama, tačiau ne mažiau reali globalizacija ir neįtikėtina technologijų pažanga?

Daugybę karų, agresijos, visuotinio terorizmo pavojų  ir didžiausius iššūkius visai ekosistemai, o ši, anot Paulo Crutzeno, tapo „antroposcena“ – tai yra šios planetos likimas labiausiai priklauso nuo rūšies, kuri ironiškai vadinama homo sapiens.  Mūsų pačių sukurta sistema – galime ją vadinti ir matrica, puiki asociacija – kuria ir skatina beatodairišką, nesustabdomą vartojimą, ir jeigu  jis  nebus apribotas, pražudys pačią sistemą.

Bet, be šių iššūkių, turime ir „globalų kaimelį“, jame pagaliau galime būti šrekais ar net aladinais ir pamiršti peliukų mikių išgyvenimo strategijas. Kalbant trumpai – jau galime pasirinkti tai, ką tikrai norime daryti, daryti tai su meile ir pasiekti esminių pranašumų tiek pajamų, tiek efektyvumo, tiek pasitenkinimo prasme, kad iššoktume iš užburto „dirbk...dirbk..dirbk...mirk“ rato.

Nes Šreklandijos kaimelyje nebeliko tų kelių baudžiavinių alternatyvų, kokias turėdavo mūsų proseneliai, spręsdami savo atžalų  karjeros klausimus: „šis vaikis liks „prie žemės“, „šį leisim į kunigus“, o „mergiščia vaikus augins“. Vien JAV egzistuoja daugiau nei12.000 „oficialių“ profesijų. Jų yra daug daugiau, jei įvertinsime visus galimus pajamas kuriančius užsiėmimus, kurie būtent dabar, „globalaus kaimelio“ laikais, tapo įmanomi, ekonomiškai prasmingi ir dažnai net labai pelningi: kažkas naktimis renka sliekus Vilniaus senamiestyje, vienas britas pelnosi užsikeldamas sau ant galvos alaus bokalus, žmones ir net... automobilius, o va kitas britas paprasčiausiai išsaugojo visas savo atsakiklio juosteles, įrašytas per 20 metų, ir panaudojęs jas susuko pelningą filmą apie savo ir  artimųjų gyvenimą.

Kažkokie keistuoliai, ar ne? Nemanau. Mano galva, didžiausi keistuoliai ir labiausiai rizikuojantys šiandien kaip tik yra tie, kurie kaip stručiai įkišę galvas į smėlį laikosi savo neperspektyvių, o dar blogiau – nemėgstamų profesijų kaip vienintelės galimos išeities. Kažkada būti kaminkrėčiu buvo prestižinis ir gerai apmokamas darbas. Gal pažįstate kokį kaminkrėtį šiandien? Panašiai išnyks žemesniojo lygio vadybininkai ir valdininkai, „tiesiog“ sekretorės ir daugelis nekvalifikuotų net žemės ūkio darbininkų – tai yra „darbuotojai–jungikliai“, atliekantys technologija keičiamas funkcijas. Kur šiandien telefonų operatorės? Štai anksčiau Didžiojoje Britanijoje trūko tik sunkų fizinį darbą dirbančių žmonių, šiandien jau tragiškai stinga ir vadybininkų, ir net vadovų – nes būti degalinės vadovu ar parduotuvės direktoriumi, net ir rinkodaros vadovu didžiulėje bendrovėje jau seniai nebėra svajonių užsiėmimas. Bent jau Šrekui. Šrekas – avalynės parduotuvių tinklo direktorius? Cha, tai būtų „Šrekas IV“ ir turbūt juokingiausias iš visų.

Kaip tapti Šreku?

Erichas von Mansteinas, legendinis vokiečių (ir nacių) feldmaršalas, savo karininkus yra apibūdinęs taip: „Yra tik keturi karininkų tipai. Pirmiausia, yra kvaili ir tinginiai. Palikime juos ramybėje, jie nedaro žalos... Antra, daug dirbantys ir protingi. Jie geri kadriniai karininkai, užtikrinantys, kad kiekviena būtų detalė pastebėta. Trečia – daug dirbantys ir kvaili. Šie žmonės yra prakeikimas ir turėtų būti atleisti iškart – būtent jie kuria nereikalingus darbus visiems. Ir galų gale yra protingų, bet tinginių. Jie tinka aukščiausioms vadovavimo pozicijoms.“

Kažkada jau rašiau apie „Aladino paradoksą“ – didžiausios sėkmės kišlake sulaukė Aladinas, tinginys ir greitai praturtėti trokštantis jauniklis, kuris naiviai leidosi suvedžiojamas apsukraus vertelgos, bet lygiai taip naiviai trynė lempą, kol galų gale su kaupu gavo tai, ko troško. Jei Aladinas būtų „sėdėjęs prie staklių“, jis niekados nebūtų tapęs rytiečių legenda.

Norite pagaliau „atsitraukti nuo staklių“? Receptas elementarus. Laikykite save... verslu.
Mano galva, tai geriausia strategija, kurios gali imtis norėdamas ne tik išlikti, bet ir klestėti verslui palankiausioje brandaus kapitalizmo visuomenėje. Juolab kad bendrovių elgesį mėgdžioja ne tik pavieniai individai. Kas yra Jungtiniai Arabų Emyratai? Valstybė, kuri iš esmės virto privačia bendrove – čia nedaug demokratijos, svetimšaliai yra tiesiog beteisiai, tačiau visa šalis,  ypač Dubajus, administruojami taikant pažangiausius vadybos metodus: efektyviai ir tiek.

Tad ir sau verta užduoti paprastą verslo klausimą: kaip aš galiu daryti tai, ką noriu, tiek, kiek noriu, kad uždirbčiau dvigubai (o dar geriau –  „n“ kartų) daugiau nei uždirbu dabar ir galėčiau daugiausia laiko skirti tam, kas yra svarbiausia mano gyvenime? (N.B. Į klausimą: „Kas yra svarbiausia mano gyvenime?“, verta atsakyti pirmiausia.)

Jeigu kalbame apie verslo bendroves, tik tokie klausimai (kurie visada ir yra atsakymai) leidžia joms pasiekti pasaulinį efektyvumo lygį. Net Lietuvos bendrovės moka milijonus ekspertams iš Rytų, kad ir Hitoshiui Takadai, parašiusiam  gamintojų biblija tapusią „Sinchroninę gamybą“, kad sužinotų, jog jei jos nesiekia:

• padvigubinti darbuotojų efektyvumo,
• gamybos ciklo laiko sutrumpinti nuo 10 iki 1 dienos,
• broko ir perdirbtinos produkcijos dalies sumažinti nuo 1% iki 0,1%
• ir visa tai padaryti per metus be jokių didelių investicijų į moderniausią automatizavimo techniką,
jokių reformų gali net ir nepradėti.

Tiesiog jei tikslas nėra toks ambicingas, kad priverstų galvoti kitaip, jis nėra dėmesio vertas tikslas.

Todėl

Darykite tik tai, ką galite daryti geriausiai.

Devyni amatai, dešimtas badas – žinojo ir specializuotis pradėję mūsų proseneliai. Maža to, verta imtis tik tokios veiklos, kurią iš tikrųjų dievinate, kurios neatsisakytumėte, net jei jums reikėtų pačiam už tai mokėti. Tai, pasak mano mylimo filosofo Allano Wattso, reiškia viena: jeigu jums patinka žirgai, bet dirbate advokatu, meskite teisę ir įsigykite žirgą. Arba daug žirgų. Jausitės puikiai, nes darysite tai, ką norite daryti, o pinigai ir įvertinimas ateis, nes automatiškai įgysite esminį pranašumą prieš visus, kurie mažiau mėgsta jodinėjimą ar šios veiklos nepalieka tik todėl, kad nieko geresnio nesugalvojo. Entuziazmas? Tik tada, kai darote tai, ką mėgstate daryti. Sėkmė? Ar dar nepastebėjote, kaip gerai sekasi tai, ką mėgstate daryti? Laimė? Apie tai jau kalbėjome: tai tiesiog sugebėjimas mėgautis šia akimirka. O jų apstu, kai darote tai, kas jums patinka. Tai taip pat reiškia, kad „pardavusieji dūšią“ karjerai ar pinigams niekada nesulauks tokios sėkmės, kaip žmonės, kurie daro tai, ką nori daryti ar ką jaučia esantys pašaukti daryti, net jei jie kiemsargiai, savanoriai, vienuoliai ar medicinos seserys.

INFO
Ar esate raštingi?
Šiandien, net neišlipęs iš lovos...
• gali rasti ir skaityti naujausias, pavyzdžiui, JAV išleistas knygas tave dominančiomis temomis,
• pardavinėti gaminius iš vienos šalies kitoje jų net neimportavęs;
• suprojektuoti ventiliacijos sistemą užsakovui Kanadoje,
• rengti grandiozinių „korporacinių mišių“ scenarijų užsakovams Graikijoje,
• koordinuoti labdaros projektą,
• surengti virtualų seminarą,
• gyvai transliuoti savo laidą ar radijo šou;
• redaguoti ar kurti  „Vikipedijos“ straipsnius;
• programuoti;
• gauti kad ir labiausiai specializuotus mokslo žurnalus tiesiai į savo telefoną;
• sėdint prie kompiuterio ekrano prekiauti viso pasaulio biržose ir naudoti praktiškai visas įmanomas finansinių tarpininkų priemones;
• parduoti senelio sovietinį lempinį radiją (beje, už gerus pinigus) kolekcininkams iš Australijos tiesiog per „eBay“, kad ir sėdėdamas sodybos tupykloj ar plaukdamas baidare.

Gražiausia, kad po to gali eiti ir daryti tai, kas tau ne mažiau patinka: žaisti su vaikais, tapyti, padirbėti kiemsargiu (mano svajonė, kuri pagaliau išsipildys), rasti benzino kur nors Mongolijoje sustojusiam motociklui, patempti bures skrodžiant Atlantą ar tiesiog apsiversti ant kito šono ir dar pasnausti. Šrekas tai mėgsta.

„Wash & Go“

Jei niekuo neišsiskirsite, rinkoje jūsų paprasčiausiai nebus. Kas yra jūsų, o ne jūsų organizacijos „Žydrųjų vandenynų strategija“? Pažiūrėkite į šampūnus parduotuvėje. Tie keli, kurie yra „tiesiog šampūnai“, dažniausiai pigiausi ir nugrūsti į tolimiausias lentynas. Geriausiose vietose karaliauja: „sausiems plaukams“, „išsiplauk ir eik“, „dažytiems“, „su balzamu“, „optimalaus pH“, „neutralūs“ ir taip toliau, bet tik ne „šampūnas ir tiek“. Antra vertus, kai jau visi yra „kitokie“, būti „tiesiog šampūnu“ ar ūkiniu muilu irgi yra niša. Galima arbūzus pardavinėti Kalvarijų turguje – taip daro dauguma, bet galima juos pardavinėti ir patogioje sankryžoje. O gal pristatyti į namus. O gal net auginti Lietuvoje. O gal paversti milteliais. O gal tapti arbūzų didmenininku. O gal rengti arbūzų aukcionus. O gal juos fotografuoti. Arba tapyti. Verslas yra menas. O menas yra tai, „į ką aš nukreipiu pirštą“ – pasakė vienas garsus menininkas ir pardavė parduotuvėje už 5 dolerius pirktą butelių stovą už 5000 dolerių. Kad išvystumėt savo nišas, reikia tiesiog jų ieškoti ten, kur daugelis dar neieško. Ar jau nebeieško. Atsimenate, kur geriausia slėpti pinigus nuo vagių? Tik akivaizdžiausioje vietoje.

Audituokite savo turtą: įsitikinimus, nuostatas, žinias ir sugebėjimus
Dėl didžiausio savo kapitalo jūsų  „balanse“ galite niekada nesijaudinti – jis tarp ausų. Nematomas, anot Briano Tracy, nei muitininkams, nei mokesčių pareigūnams – tarp savo ausų galite nešiotis nors ir milijardus, bet joks rentgenas jų nepastebės. Akivaizdu, kad verta šį turtą periodiškai inventorizuoti. Kuo tikite? Kurios jūsų nuostatos jus mobilizuoja, o kurios iš jų tiesiog sabotuoja jūsų gyvenimą? Kuo tapsite po 10, 20 ar 30-ties metų, jei ir toliau tikėsite, kad „x yra neįmanoma“ ar kad „aš nesugebėsiu y“? Kurių žinių ir įgūdžių jums trūksta, kad pagaliau galėtumėte daryti tai, ką norite? Bet kada, kai suabejojate savo galimybėmis, verta prisiminti tuos, kurie mažai galvoja apie tai, ko jie negali, bet daugiau apie tai, ką jie gali – kad ir negalią turinčius žmones, kurie neretai nuveikia daug daugiau nei sveikuoliai: štai Barbara Guerra augina kūdikį ir puikiai susitvarko teturėdama tik kojas, nes jai amputuotos abi rankos.

Šrekai nesijaudina dėl vamzdelio formos ausų

Nes dėl jų jaudintis neverta. Pasikvieskite svečių tada, kai namuose dėl netvarkos velnias koją nusilaužtų, ir pastebėkite, kad tai visai netrukdė pagaliau pabendrauti nuoširdžiai. Į svarbų susitikimą ateikite su šortais ir pamatysite, kad nepatogiai jaučiasi tik kostiumuotieji šalia jūsų. Vairuojate gerą automobilį? Susiveikite  „žiguliuką“ (aš turiu1961 m. „ožį“ – GAZ-69, dievinu kabrioletus) ir išdidžiai pupsėkite visą savaitę tik su juo, o dar geriau – vaikščiokite į darbą pėsti ar važiuokite troleibusu. Bent du pranašumai:
1. suvoksite, kaip smagu važinėti jūsų „įprastu“ automobiliu ir sutaupysite – nereikės jo be reikalo keisti į dar geresnį;
2. suvoksite, kad niekam jūsų transporto priemonė nerūpi. Nebent vagims. Atsimenate amerikietišką 18–40–60 formulę? „Kai tau 18,  labai rūpi, ką apie tave mano aplinkiniai. Kai tau 40,  visai nerūpi, ką apie tave mano aplinkiniai. Kai tau 60, supranti, kad apie tave niekas ir negalvojo.“
Kartais užtenka tik suvokti, kad statuso, prabangos, mados dalykai reikalingi ir svarbūs tik jų pardavėjams. Tada paprastai palengvėja ir pagaliau galima galvoti apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu.

Išmokite pardavinėti

Tai ir turiu omenyje. Tėvai, kurie nemoka pardavinėti, tegali būti autokratai. Verslininkai, kurie nemoka pardavinėti, turėtų būti puskarininkiai sovietinėje kariuomenėje. Kiekvienas verslininkas, anot Roberto Kiyosaki, „turi parduoti: investuotojams, darbuotojams ir klientams“. Politikai, kurie nemoka pardavinėti savo idėjų (o dar liūdniau – jei jų net neturi), tampa parsidavėliais. Pardavimas – tiesiog taikomoji komunikacija, tai, anot daktaro Paulo McKennos, sprendimų inžinerija. Geras pardavėjas atlieka šaunią visuomeninę funkciją: jis tiki tuo, ką pardavinėja, ir leidžia pirkėjui pasirinkti optimaliausią sprendimą iš tuo metu galimų. Laimi abu arba niekas.

Beje, pardavinėti išmokstama kaip vaikščioti. Vieni tai padaro greičiau, kiti – vėliau, bet nebandydamas eiti išmoksi tik teoriškai. Verta išbandyti save tiesioginės prekybos versle – čia darbo visada gausite: ir užsidirbsite, ir suprasite, ko dar verta pasimokyti, juolab kad ne vieną karčią „ne“ piliulę prarysite. Tai sveika, veikia kaip geras odą storinantis kremas.

Išbandykite tai, kas, jūsų manymu, yra blogiausias scenarijus. Ir nieko neatsitiks. Bijome to, ko nesuvokiame. Net dideli sukrėtimai, ligos ir išbandymai dažnai ir būna lemiamas stimulas pagaliau suvokti, kas yra svarbiausia, ir nustoti bijoti... gyventi. Kažkada ir man diagnozavo grėsmingą ir neišgydomą ligą. Tada greitai atsijoji tai, kas svarbu, ir tai, kas tėra fantomai, ir pradedi partiją. Jos vertais ėjimais.

INFO
Mąstykite kaip investuotojas
Kaip mažiausiomis sąnaudomis užsitikrinti didžiausią grąžą? Drastiškai mažinti sąnaudas ir siekti drastiškai didelės grąžos. 20/80– garsusis Paretto principas, taikytinas praktiškai bet kuriai veiklai, ir šiandien „globaliame kaimelyje“ jis kaip niekad aktualus. Kas yra tie 20 procentų jūsų įgūdžių, kurie atneša 80 procentų pajamų?  Kas yra tie 20 procentų pastangų, kurios nulemia 80 procentų rezultatų? Verta suvokti, kad 80 procentų mūsų darbo veiklos, atnešančios tik 20 procentų rezultatų, verta atsisakyti ir paprasčiausiai perduoti ją kitiems. Šiandien būtent didžiausiuose prekybos tinkluose net prekės inventorizuojamos iš šalies.

Lygiai taip neverta mokėti už kursus „Kaip tapti milijonieriumi“, jei nesirengiate išbristi iš skolų ir atsisakyti nereikalingos prabangos bei vietinės reikšmės prestižo, nenešančių tos grąžos, kurios jums reikia. Jei gyvenate Paryžiuje, išsirengę į kelionę aplink pasaulį  sutaupysite bent 20–30 tūkstančių eurų per metus, nes tiek kainuoja labai vidutiniško būsto nuoma; tačiau tai nesutrukdys jums išleisti knygos, surengti nuotraukų parodos ar tiesiog dirbti tai, ką esate įpratę daryti, jei viso jūsų darbo „mechaninė“ esmė tėra sėdėti prie kompiuterio ir spręsti reikalus mobiliuoju.

Ar verta pakloti 1,5 mln. litų už elementarią sodybą Molėtuose su gražaus ežero pakrante ir dar pusę tiek, kad gintumeisi nuo uodų per tuos kelis lietuviškos vasaros mėnesius, jei už šiuos pinigus gali nusipirkti pusę Brazilijos rytinės pakrantės ir visą likusį gyvenimą džiaugtis, kad dar suspėjai tai padaryti? Ar prabangią vilą rytinėse JAV pakrantėse, net ir  Floridoje, ir gauti bent 40 tūkstančių dolerių per metus garantuotos grąžos iš nuomos visus metus, o ne tris mėnesius trunkantį sezoną?

Ar verta vargti, kad uždirbtum, o dar blogiau pasiskolintum tuos 1,5 mln. litų sodybai Molėtuose, apartamentams Nidoje ar standartinei dėžutei standartinėje gyvenvietėje ir net prestižinėje gatvėje, kur iki šiol dauguma namų yra sovietiniai vaiduokliai, jei žinai, kad tik pusė šios sumos, net konservatyviai investuotos į banaliausias finansines priemones per kokius 30 metų, tikėtina, pavirstų trisdešimčia milijonų litų ir jų, dievaži, užtektų gražiai nugyventi paskutines dienas.

Nemąstydamas kaip investuotojas tapsi tipišku amerikiečiu, kuris vidutiniškai skolingas daugiau nei 9000 dolerių vien už kredito  kortelių tvarkymą ir už tai moka apie 1300 dolerių palūkanų bei baudų per metus. Ne veltui didžiausi bankai jau seniai koncentruojasi ne į verslo klientus, o į savo skolų neįstengiančius apmokėti bėdžius – anot profesorės Elizabeth Warren iš Harvardo teisės mokyklos, „Paskolos vartotojams yra nepaprastai pelningos... aš net nerandu gero žodžio tam apibūdinti... jos beprotiškai pelningos.“