Kaklaraištėtoje ar „prie meno“ kompanijoje  prisipažinęs, kad mėgsti  „bondiadą“, sulauki keistų žvilgsnių. Ką?! Ne Trierą, Bertolucci, Almodovarą, o nežinia kokių režisierių keptus „bondus“?! Nejaugi nesupranti, kad ten ne filmai, o kažkokios nesąmonės, kad taip gyvenime nebūna ir kad tikrieji agentai yra visiškai kitokie?!

Suprantu. Taip pat suprantu, kad nuo pat vaikystės žmogus (ir netgi žmonija) yra gyva pasakomis. Pasakomis apie kalbančius žvėris, apie skraidančius kilimus, riterius ir princeses. Pasakomis apie giedrą vaikystę ir šviesų rytojų. Pasakomis apie masonus, pasaulinį sionistų sąmokslą, kolūkius sugriovusį Landsbergį,  „herbalife“, telekinezę. Sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai.  Kaip jau rašiau straipsnelyje apie fantastinę literatūrą, žmogaus protas tuo ir nuostabus (ir sykiu – baisus), kad jam nėra ribų. Todėl pradėdamas kalbėti apie Jameso Bondo fenomeną noriu priminti, kad tai yra moderni pasaka, išlaikanti visą archetipinę nuo vaikystės žinomų herojinių pasakų (ir netgi mitų) struktūrą:  herojus – užduotis – blogiukas – kova – blogiuko nugalėjimas (kartais – pasaulio išgelbėjimas) – atlygis. Ar ne tą patį darė trečias brolis Jonas? Argi ne tai veikė Heraklis ir Odisėjas? Zygfridas? Lanselotas? Jeanne d‘Arc? O jų žygdarbiais tikite?

Skaityti toliau

reklama:

Taip, tai – ne aukštoji, o populiarioji kultūra. Aišku, galime kiek norime postringauti apie kultūrą ir dūsauti, kad LTV antrojo kanalo žiūrovų auditorija daug siauresnė nei tos pačios LTV pirmojo kanalo sekmadienio vakarais (būtent šiuo laiku jau kelis mėnesius galima susipažinti su visais garsiojo agento nuotykiais), tačiau vienas faktas lieka faktu: kultūros ugdymas neprasideda Rimu Tuminu ar Martinu Heideggeriu. Kultūra ateina ir iš to, ką kartais vengiame laikyti kultūra – pigių romaniūkščių, spalvingų filmų, kvailų serialų ar beviltiškų pokalbių laidų (netikite – perskaitykite aukštosios kultūros intelektualo Umberto Eco romaną „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“). Pagaliau juk ir Mozartas, ką jau kalbėti apie Johanną Straussą, kažkada buvo laikomi klaikiu popsu. O klausomės iki šiol. Ir žavimės.

Tad  „bondiada“ – tai ne tik nuotykis, tai – ilgas populiariosios kultūros metraštis, besivyniojantis jau penktą dešimtmetį (INFO filmai). O metraščiuose, ar „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, ar kitoje, atsispindi ne tik tai, kas parašyta juodu ant balto, bet taip pat ir tai, kas neakcentuota, kartais – nutylėta, net nepastebėta, bet supo herojų, jo žygius, pakilimus ir nuopuolius. Todėl į  „bondiadą“ įdomu pažvelgti ne tik pagal statistiką, kelioms moterims Jos Didenybės komandoras suteikė palaimos arba kiek automobilių sudaužyta filmavimo metu, bet ir kaip į įvairių istorinių aplinkybių, kintančių įvaizdžių, supratimų, stereotipų liudijimą. Tai ir pabandysiu padaryti.

INFO filmai:
1962 Dr. No – Daktaras Nou
1963 From Russia with Love – Iš Rusijos su meile
1964 Goldfinger – Auksapirštis
1965 Thunderball – Kamuolinis žaibas
1967 You Only Live Twice – Gyvenate tik du kartus
1969 On Her Majesty‘s Secret Service – Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje
1971 Diamonds are Forever – Deimantai amžiams
1973 Live and Let Die – Gyvenk ir leisk mirti
1974 Man with the Golden Gun – Žmogus su auksiniu pistoletu
1977 The Spy Who Loved Me – Šnipas, kuris mane mylėjo
1979 Moonraker – Munreikeris
1981 For Your Eyes Only – Tik jūsų akims
1983 Octopussy – Aštuonkojytė
1985 A View to a Kill – Žvilgsnis į žmogžudystę
1987 The Living Daylights – Mirties prieangis
1989 Licence to Kill – Leidimas žudyti
1995 GoldenEye – Auksinė akis
1997 Tomorrow Never Dies – Rytojus niekada nemiršta
1999 The World is Not Enough – Pasaulio negana
2002 Die Another Day – Mirk rytoj
2006 Casino Royale (2006) – Kazino  „Royal“
Kai kurie lietuviški pavadinimai mano – Justinas Žilinskas

Tik jūsų akims

Pažvelgus iš dabartinių Bondo mito aukštumų, gana nelengva suprasti, kaip ir kodėl pasaulį papirko Iano Flemingo romanai (pirmasis – „Casino „Royal“ – pasirodė 1953 m.), pradėję Jameso Bondo karjerą. Ir jeigu kas nors prieš pusę amžiau būtų pasakęs, kad šį vardą netrukus žinos visas pasaulis (na, gerai, didesnioji dalis), tik nepatikliai kraipyčiau galvą – nejaugi? Reporterio parašytas nuotykinis tekstas: šaltas, ryžtingas, savaip žavus Jos Didenybės agentas – lošėjas ir provokatorius, baisūs sovietų „SMERŠ“ žudikai, kaip visada – lemtingos moterys... Literatūra? Nejuokaukit, pasaulyje kiekvieną dieną gimsta dešimtys literatūriškai vertingesnių kūrinių, juose ir metaforos išradingesnės, ir žodynas gausesnis, net ir detektyvų – tas pats stilingas Raymondas Chandleris. Pagaliau, kur humoras? Nuo rimtumo tiesiog smėlis tarp dantų girgžda...

Bet, nesunku įsitikinti prisiminus Dano Browno fenomeną, visos pasaulinės karjeros prasideda nuo įtikimo ne susnobėjusiam, o būtent neįnoringam skaitytojui. Kam reikia tų metaforų, kai yra intriga? Kam 25 žodžio „eiti“ sinonimai, kai bent puslapiais galima pralėkti „Bentley“? Sakoma, kad Iano Flemingo rašiniai tapo perkamiausi tik tuomet, kai dėmesį į juos atkreipė pats Johnas F. Kennedy, įtraukęs Bondo nuotykių knygas į savo skaitomiausiųjų sąrašiuką. Ką gi, greta aistros Marilyn Monroe – visai tinkamas pasirinkimas.

Tad vis dėlto Jamesą Bondą tokį, kokį pažįstame dabar, sukūrė ne literatūrinis tėvas Ianas Flemingas, o kino epopėja, šiuo metu jau išsitęsusi iki 21 juostos. Šis vaikas turėjo daug tėvų, nors pasaulis apie juos mažai žino. Juk scenaristai, prodiuseriai ir visa kita „bevardė“ minia lieka tik titruose, gerai, jeigu kas nors sugebės prisiminti Albertą R. Broccoli ar Harry Saltzmaną (pagrindinius prodiuserius) ir Johną Barry (ilgametį kompozitorių, kuris – ironiška – sukūrė geriausius garso  „bondiados“ takelius , tačiau žinomiausią pagrindinę temą parašė visai kitas žmogus – Monty Normanas). Beje, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje rimtam britų aktoriui Timothy Daltonui pamėginus trumpam į filmus sugrąžinti „flemingišką“, „knyginį“ Bondą – šaltą ir be lašo humoro – teko atsisakyti vaidmens jau po dviejų filmų. Tad būtent kantrūs kino darbininkai ryžtingą, bet nuobodoką agentą apdovanojo ir humoru, ir sarkazmu, būtent jie prikišo įvairiausių gudrių „žaisliukų“ (kad turėtų ką veikti specialiųjų efektų kūrėjai), būtent jie Jamesą Bondą padarė ne šiaip šnipu, o šnipu, kaip sakydavo jo ilgamečiai priešai, „su kokybės ženklu“. Net ne kokybės – prekės ženklu. Tiesa, pažvelgęs Vilniaus gatvėse į važinėjančius „BMW Z8“ (Bondo pasirinkimas filme „Pasaulio negana“ (1999)) ir jų publiką, supranti, kad pasaulyje nėra nieko šventa – viską galima nupirkti (norite ir jūs? Tuomet prašom į www.jamesbondlifestyle.com – nuo kvepalų ir „Rolex“ iki automobilių).

Iš Londono, su meile. Iš Rusijos, supratingai

Buvęs karo žvalgas Ianas Flemingas (INFO: Ianas Flemingas)  elegantiško šnipo Jameso Bondo (INFO: Bondas) personažą kūrė Šaltojo karo kontekste. Ryšiuosi skaitytojams priminti, kad Šaltasis karas – tai savotiškai nesudėtingas laikas, kai pasaulyje buvo ir konfrontavo dvi supergalios. Tai – Jungtinės Amerikos Valstijos su Vakarų Europos sąjungininkėmis, įskaitant  Didžiąją Britaniją, ir jas vienijanti gynybinė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga su savu „Varšuvos pakto bloku“ (t. y. – tankais po kerzinio bato padu pakišta Vidurio ir Rytų Europa (vad. Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos „demokratinės“ ar „liaudies“ respublikos ir t. t.) Argi galima geresnė aplinka šnipų žaidimams? Todėl knygose Jamesas Bondas pirmiausia ir susiremia su SSRS žvalgyba, ypač – dar Antrojo pasaulinio karo metu įkurta kontržvalgybos struktūra „SMERŠ“ (rus. „Smert‘ špionam“ – mirtis šnipams), tiesa, Bondo veiklos metu iš tikrųjų jau neegzistavusia). Ekranizacijos iš karto nueina kiek kitu, įdomiu keliu. Tuo metu, kai SSRS kinematografo didvyriai – sovietų žvalgai – niekais vertė niekšų kapitalistų pastangas pakenkti SSRS gynybinei galiai, garsiausias Vakarų šnipas Jamesas Bondas daugiausia buvo užsiėmęs… taikos tarp Varšuvos pakto ir NATO išsaugojimu! Mat tikrąją grėsmę pasauliui kėlė ne raudonosios Maskvos ambicijos, o įvairūs teroristai (ypač iš megaorganizacijos „SPECTRE“, kuri kažkodėl lietuviškoje romano „Kamuolinis žaibas“ versijoje išversta kaip „Šmėkla“ (?!), ir bepročiai, siekę supjudyti dvi supergalias, išprovokuoti branduolinę ar kitokią katastrofą, švystelėti žmoniją pora tūkstantmečių metų atgal į rezervatą, tinkamą išprotėjusių mokslininkų eksperimentams. Kaip sakė vienas iš SPECTRE veikėjų, daktaras Julius Nou: „Rytai, Vakarai – tik kompaso kryptys. Tie patys kvailiai.“
Kalbant šiuolaikiniais terminais, Bondas buvo vienas iš pirmųjų „karo su terorizmu“ fronto karių. Žinoma, tais laikais retas galėjo nujausti naujojo, religinio terorizmo antplūdį ir teroristai, metantys iššūkį Bondui, panašesni į egocentriškus ir ekscentriškus kretinus  nei į tuos žmones, kurie rugsėjo 11 d. privertė krūptelėti pačias JAV. Tačiau nuolatinė Bondo kova su teroristais, o ne sovietais – dar ne viskas. Jau nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio (filmo „Šnipas, kuris mane mylėjo“ (1977)),  „bondiadoje“ atsiranda teigiamas personažas: KGB vadas (sic!) generolas Anatolis Gogolis (verta paminėti ir jo sekretorę – Mis Rublevič, vien dėl pavardės). Net keletas filmų pasakoja apie Jungtinės Karalystės ir SSRS žvalgybos bendras pastangas ar bent jau netrukdymą vienų kitiems. Štai koks baisus SSRS priešas buvo Džeimsas Bondas! Štai kodėl jį mums, paskutiniems komunistinio lagerio gyventojams, draudė žiūrėti! Beje, jeigu manote, kad pasaulis tik dabar yra taip susirūpinęs branduolinėmis teroristų ambicijomis, jūs klystate. Jau pačiame pirmame serijos filme „Daktaras Nou“ (1962) blogiukai gamino branduolinius įrenginius. Mano kukliais skaičiavimais, Bondas pasaulį išgelbėjo nuo branduolinės katastrofos, atrodo, 9 kartus.

Šaltajam karui pasibaigus (jeigu žiūrėjote filmą „Auksinė akis“ (1995), turėjote pastebėti, kad ši tema net vizualiai atsispindi titruose), politiškai Bondo mito permąstyti beveik nereikėjo. Teroristai, egocentrikai ar maniakai, užuot siekę supjudyti supervalstybes (todėl juokingai čia atrodo filme „Rytojus niekada nemiršta“ (1997)) projektuojamas D. Britanijos ir Kinijos branduolinis konfliktas), visai paniro į asmenines ambicijas. Įdomu stebėti, kaip kruopščiai Bondo kūrėjai ieško sąsajų su realijomis: pvz., antrasis filmas pasibaigus Šaltajam karui – Kinijos ir žiniasklaidos galios kontekstas, trečiasis ( “Pasaulio negana“) – naftotakiai Azerbaidžane, ketvirtasis ( „Mirk rytoj“ (2002) – specialiai nerašau netikslaus, dirbtinai egzaltuoto oficialaus lietuviško pavadinimo „Pasveikink mirtį kitą dieną“) – Šiaurės Korėjos generolo sūnelis. Beje, tos valstybės, kurias vienas iš Džeimso Bondo sąjungininkų kartą išvadino „Blogio ašimi“, elgiasi labai korektiškai, ypač jų pareigūnai, dažniausiai jie ne Bondo priešininkai, o sąjungininkai ar bent jau tylūs rėmėjai. Įdomu ir tai, kad net keliuose filmuose Bondas save labai aiškiai priešpriešina individualiems veikėjams, pabrėždamas, kad jis žudo tik vykdydamas savo vyriausybės įsakymą, o jie – iš asmeninių paskatų. Tarsi valstybės užsakyta mirtis būtų prasmingesnė. Ir tik paskutiniame (kol kas) serijos filme „Kazino  „Royal“ Bondas lieka vienas su „bekonteksčiais“ teroristais. Tai irgi simptomiška: juk būtent dabar pastebimas  tarptautinių santykių ir politikos ryškus nevalstybinės prievartos ir nevalstybinių struktūrų veiklos augimas (pvz., toks teroristų tinklas kaip „Al Qaeda“). Manau, neapsiriksiu spėjęs, kad teroristai iš  „bondiados“  nesitrauks niekada ir ateityje jų iššūkiai, metami agentui 007, turėtų tik stiprėti.

INFO Bondas: Tikriausiai yra tekę girdėti, kad herojaus vardą ir pavardę rašytojas pasiskolino iš amerikiečių ornitologo. Mat jam patiko skambesys, trumpumas ir... neiškilmingumas, paprastumas. Iš esmės – priešingybė pačiam personažui ir ypač jo aplinkai. Nežinia, ar rašytojas apmąstė ir įvairias semantines pavardės reikšmes, kaip antai: ryšys, pančiai, garantija, įsipareigojimas, pasižadėjimas. Sutikite, Jos Didenybės garantija – skamba patikimai.

Negyvenantys du kartus

Narpliojant Bondo epopėją žodžio nusipelno ir šios serijos „blogiukai“, jau sakiau,  – dažniausiai savarankiškai veikiantys „piktieji genijai“ (pvz., žymiausiam iš jų – Ernestui Stavrui Blofeldui, „SPECTRE“ vadui, skirti 6 filmai), nors pasitaiko tarp jų ir tiesiog kriminalinių genijų. Ir dažnokai tie dalykiški kriminaliniai subjektai (plėšikas su fantazija Auksapirštis, narkotikų baronas Sanchezas ar teroristų finansininkas Le Chiffre'as) yra net įdomesni už megalomaniakiškus tipus, per daug šaržuotus ar vienpusius. Iki pat Pierce‘o Brosnano epochos užtekdavo vieno žvilgsnio į veikėją, kad pasakytum – jis Bondo priešas ar draugas. Mat blogiukai (taip pat ir jų parankiniai) – visada būdavo žmonės su aiškiais fiziniais trūkumais ar bent jau nemalonios išvaizdos. Pvz., populiarusis Blofeldas – sužalotu veidu, Auksapirštis – šlykštus storulis, Daktaras Nou – invalidas  plastmasinėmis rankomis, Kananga – juodaodis. Tačiau net ir už pagrindinius neigiamus veikėjus yra dar įdomesni blogiukų padėjėjai – štai čia atsiveria galerija ir leidžia į  „bondiadą“ pažvelgti ne tik kaip į pramogą, bet ir kaip į įdomių istorinių stereotipų ir jų kitimų liudijimą. Visi jie išskirtiniai: pvz., „baltaplaukė arijų bestija“ Redas Grantas filme „Iš Rusijos su meile“ (1963) – neabejotinas buvęs nacis, vikruolis liliputas Nickas Nackas „Žmoguje su auksiniu pistoletu“ (1974), šlykšti homoseksualų porelė „Deimantai amžiams“ (1971), ir, žinoma, Nasrai – vyrukas geležiniais dantimis, kuris žudydamas perkanda miego arteriją, nepaprastai charizmatiškas blogiukų padėjėjas, gavęs teisę pasirodyti du kartus iš eilės (t. y. Bondui nepavyko jo įveikti viename filme!).

Kaip pasikeičia padėtis sulaukus 1995-ųjų! Ir blogiukai, ir jų padėjėjai staiga tampa tokiais pačiais „sveikais“ žmonėmis, kaip ir pats agentas džentelmenas žudikas. Beveik išnyksta bjaurūs fiziniai trūkumai (na, argi trūkumais galima būtų bjauroti Seaną Beaną?) ir kiti Misterio Haido požymiai. Tik štai vėl kūrėjams lyg ir tenka blaškytis tarp kontekstų, pvz., juostoje „Rytojus niekada nemiršta“ kaip blogiuko padėjėjai veikia vokiečiai, išvaizda labai primenantys nacius, Šiaurės Korėjietis „Mirk rytoj“ filme „persiformuoja“ į baltąjį, svarbius MI6 postus pradeda imti juodaodžiai (o paskutiniame serijos filme – „Kazino „Royal“ – Bondo bičiulio iš CŽV Felixo Leiterio vaidmuo jau irgi patikėtas Amerikos juodaodžiui aktoriui). Atrodytų, serijos žengia tuo pačiu atsipykusio politinio korektiškumo maršu. Bet štai – netikėtas iššūkis. Naujojo Bondo vaidmuo atiteko blondinui (!) Danieliui Craigui, kurio išvaizda labiau tiktų vaidinti kurį nors Bondo priešininką, o ne patį agentą.  Prie įvairių agento veidų dar sugrįšim.

Šnipo mylėtos

Apie serijų žengimą koja į koją su laiku byloja ir smarkiai kintantis moterų įvaizdis. Nors šauniojo šnipo suviliotos moterys iki šiol yra vadinamos „Bondo merginomis“, kuo toliau, tuo labiau merginos pradeda kelti rūpesčių agentui, kartais Didžiojo Priešininko vaidmenį paverždamos net iš vyrų. O juk viskas prasidėjo nuo archetipinės Bondo – patino gynėjo – saugomos patelės įvaizdžio. Kuo ilgą laiką dažniausiai pasižymėdavo Bondo merginos? Seksualiu kūnu, spigiu balsu, išgąstingu žvilgsniu, kvailais sprendimais ir susižavėjimu herojumi, išliejamu fraze „O, Jamesai!“. O ką jos išdarinėdavo firminiuose serijos titruose ir plakatuose, ypač Rogerio Moore'o laikais!
Tad nieko keista, kad ilgą laiką moterys Bondui buvo tiesiog žaislas, atlygis, vienkartinis malonumas. Beje, ne kartą šis „džentelmenas“ yra jas palikęs taip ir nesuteikęs malonumo, ne vieną kartą – piktai ir egoistiškai pasišaipęs iš savo damų ars amandi  (pvz: „Tai, ką aš dariau šį vakarą, buvo dėl Karalienės ir valstybės. Tu juk nemanai, kad man tai buvo malonu, ar ne?“ ( „Kamuolinis žaibas“ (1965)).
Porą sykių buvo atsiradusi viena kita, metanti rimtą iššūkį – bet paprastai ji už tai sumokėdavo gyvybe. Išimtis būdavo ne moterys, o, pavadinkime, baisios bobos (kaip kad „SPECTRE“ agentė Rosa Klebb filme „Iš Rusijos, su meile“). Be abejo, Bondas jų nesiekdavo, tiksliau – siekdavo, bet, kaip ir vyriškius, ne pamylėti, o sunaikinti. Stiprėjant feminizmui padėtis ėmė keistis – tvirtos, ryžtingos moterys jam dažniau perbėgdavo kelią. Palyginkime kad ir komišką majorę Anią Amasovą (KGB agentė „Trys iksai“ filme „Šnipas, kuris mane mylėjo“), nelabai mokančią laikyti pistoletą, ir raumeningą blogiukę, vaidinamą žymios dainininkės Grace Jones ( „Žvilgsnis į žmogžudystę“ (1989)).
Toliau – dar rimčiau: štai „Rytojus niekada nemiršta“ Bondas jau priverstas priimti Kinijos specialiosios agentės Wai Lin (žavioji Hong Kongo žvaigždė Michelle Yeoh, Lietuvos žiūrovams turbūt labiausiai pažįstama iš beveik pasakos „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“) visavertę pagalbą. Tai – jau lygiavertė sąjunga, o ne visagalis patinas ir bejėgė patelė. Filme „Pasaulio negana“ Bondui ir net jo šefei M kietą iššūkį meta oligarchė Elektra King (dar žavesnė prancūzų kino legenda Sophie Marceau). Šalia šios moters Bondo mergužėlė, nors pagal scenarijų – branduolinės fizikos daktarė Christmas Jones, vaidinama labai jau blondiniškos Denise Richards, atrodo visiškas nesusipratimas. Na, o „Mirk rytoj“ pasirodžiusi specialioji agentė Jinx (vaid. Halle Berry) galėtų ir visai išsiversti be Bondo pagalbos ar vadovavimo (ji kelis kartus tai net pasako). Tad Jinx bikinis, labai aiškiai atkartojantis pirmosios Bondo kino merginos – Honey Ryder (vaid. Ursula Andress) drabužėlį, yra kandus ir postmodernus akcentas. Taip pat galima paminėti, kad 1990 metų pradžioje Bondo viršininke M tapo moteris (ir, mano manymu, britų kinų veteranė Judi Dench, kuriai priklauso šis vaidmuo, šluosto nosį visiems iki tol buvusiems viršininkams vyrams). Vėliausioje juostoje – „Kazino „Royal“ (2006) Bondas vėl labiau savo merginos gynėjas, bet siužetas konstruojamas taip, kad mergina nėra šiaip sau Bondui numesta gėrybė, o moteris, atsakinga už specialiajam agentui suteiktą valstybės biudžetą. Atrodo, baigiasi ir gana vulgarūs juokeliai su moterų vardais (pradėti paties I. Flemingo). Ilgą laiką tai buvo firminis  „bondiados“ ženklas, įtariu, baisus galvasopis bet kokiems vertėjams. Na, kaip lietuviškai ar į kitas kalbas išversti išsaugant komiškų nepadorių užuominų: Honey Ryder (Saldutė Jojikė?), Pussy Galore, Octopussy, Mary Goodnight (Marytė Labanaktė), Xenia Onnatop (Svetimukė Antviršutė)?! Ir nors nežinia, kokia moteris perbėgs Bondui kelią divdešimt antrajame filme, bet vargu ar tai bus cypianti vištelė, temokanti didelės akimis spoksoti į Herojų.

Žvilgsnis į veidus

Įdomu, bet netgi su pažįstamais vyriškiais šnekantis apie  „bondiadą“, daugiausia iečių sulaužoma ne dėl Bondo moterų, o dėl to, kuris Bondo įsikūnijimas geriausias. Didžioji dauguma pasisakys už šiuo amplua pagrindinį kapitalą susikrovusį „tigriškąjį“ Seaną Connery, atsiras ir tokių, kurie trūks plyš tvirtins, kad vienintelis Bondą panašų į Bondą padarė britų teatro ir kino pažiba, dramatiškasis Timothy Daltonas. Mano karta su paauglystės nostalgija prisimins autoironišką, vylingą Rogerį Moore'ą. Na, ir ne vienas pripažins, kad neseniai iš šios epopėjos pasitraukęs Pierce'as Brosnanas taip pat sukūrė įsimintiną ir jaudinantį superšnipo vaidmenį, tardamas „truputį pasislink“ netgi Seano Connery reitingų vienvaldystei. Danielio Craigo gerbėjams žengti į ringą dar ankstoka, bet jų neabejotinai bus (aš – taip pat). Tik vargšo vienkartinio nevykėlio George'o Lazenby nepalaikys beveik niekas, bet taip jam ir reikia.

Tačiau, jeigu jau ėmėmės ne perpasakoti   „bondiadą“ , o ją aptarti, visai verta pasvarstyti, kodėl vieni, o ne kiti aktoriai savo laiku perėmė vaidmenį? Nejaugi galutinai pasitraukus Connery nebuvo galima rasti nė vieno jauno aktoriaus, kuris bent jau panašėtų į pastarąjį? Kodėl prireikė visiškai kitokio Rogerio Moore'o? Matyt, pokyčiai ir vėl siejasi su istoriniais bei kultūriniais kontekstais. Seanas Connery savo karjerą pradėjo tuo Šaltojo karo etapu, kai SSRS imperija neatrodė verta nei pajuokos, nei paniekos. Įdomus sutapimas: pirmasis oficialus Jameso Bondo filmas „Daktaras Nou“ buvo pradėtas rodyti 1962 m. spalio 5 d. Tų pačių metų spalio 22 d. pasaulis jau drebėjo prie branduolinės katastrofos – karo tarp SSRS ir JAV – slenksčio (Karibų krizė). Todėl Seano Connery Bondas – visomis patikimo gynėjo savybėmis apdovanotas veikėjas, jis ne tik agentas protu, bet ir agentas kūnu. Sakykite, ką norite, elegantiškas kostiumas, išmoktos lordo manieros prie proletariško Connery veido ir „tigriškos“ eisenos man visada nederėjo, bet čia, žinoma, skonio reikalas.

1973 m. prasidėjęs Rogerio Moore'o laikas – tai disko amžius, blizgesys, spalvingumas, atsipalaidavimas. Tai – klestėjimas ir toks būvis, kai liberalioji demokratija Vakaruose pasiekė tokių gerovės aukštumų, kad visos grėsmės joms atrodė šiek tiek nerealios. Todėl R. Moore'o vaidinamas personažas žaismingas, padaužiškas, į gyvenimą ir netgi į savo agento karjerą žiūrintis ne kaip įdarbą, o kaip į malonumą. Galima net priekaištauti, kad R. Moore'as   „bondiadai“ padovanojo per daug bufonados, kita vertus, ar įmanoma užmiršti sceną, kai Bondas su magnetiniu laikrodžiu atitraukia damos suknelės užtrauktuką ir į žodžius „Kaip švelnu...“ atsako nepakartojama  „mūriška“ šypsenos užuomina: „Stiprus magnetizmas, brangioji...“

Netikėtai ryžtingas ir nesišypsantis Timothy Daltonas, perėmęs vaidmenį 1987 – tipiškas pereinamajam laikotarpiui: pasaulio tvarka griūva, humoro limitas išnaudotas, vėl reikia tvirto, patikimo gynėjo, kuris ištvertų tamsią valandą. O štai Pierce'o Brosnano vaidinamas Bondas (beje, „prikeltas“ net po 7 metų pertraukos, 1995 m.) ir povyza, ir elgesiu įsitvirtina kaip neabejotinas laikotarpio nugalėtojas, pasaulio viešpats. Turbūt ne veltui filme „Pasaulio negana“ nuskamba dialogas: „Elektra: Aš tau galėjau padovanoti pasaulį! Bondas: Pasaulio – negana.“ Naujoji versija vėl dovanoja kitokį veikėją – daug realistiškesnį, daug pažeidžiamesnį (jeigu krito bokštai dvyniai, kas begali būti stabilus?), stojantį į naują kovą kūnu, protu ir siela, nes žaidimas  baigtas, o priešas – ne koks nors prietranka maniakas, o tikras, negailestingas ir visiškai neelegantiškas terorizmas. Jis  niekada nevilkės smokingo ir neįspės prieš iššaudamas. Todėl ir sutikti jį reikia ne laikant rankoje kokteilio taurę, o  „Valter P99“.

Jamesas Bondas sugrįš?

Ne, tikrai dar ne viską išpasakojau apie šį žavų serialą. Liko neaptartos muzikinės temos (kiek puikių dainų! kokie atlikėjai!), liko neaptartas visas „stebuklų“ komplektas, beveik liko nepanagrinėti nepaprastai svarbūs filmų atmosferai pagalbiniai vaidmenys – M, Q, Mis Moneypenny. O juk pirmasis M, pirmasis Q ir pirmoji Mis Moneypenny jau išėję anapusybėn, tik Seanas Connery ir Ursula Andress dar didvyriškai neša metų naštą. Deja (o gal – ačiū Dievui?), nei agentai, nei jų merginos nėra amžini. Amžinos tik pasakos – apie gerus didvyrius, apie blogus priešus. Ir štai vėl norisi pratęsti! Bet, kaip sakė ir pats Jamesas Bondas – gal kitoje vietoje kitu laiku.