Veisbūniškių kaimo (Vilkaviškio apskritis) ūkininkui Jurgiui Genčiui tądien labai pasisekė. Kad ir neatsargiai išsitarė matęs tariamą „vokiečių signalizaciją“, įtariųjų kazokų jis nebuvo nei pakartas, nei sušaudytas. Daugelis kitų lietuvių valstiečių už panašias vaiduokliškas šviesas sumokėjo gyvybe.
Buvo 1914-ųjų pabaiga – Lietuvoje ir jos apylinkėse jau gerą pusmetį dundėjo PIrmojo pasaulinio karo patrankos. Suvalkiečiams ir žemaičiams, pro kurių kraštus tuomet pirmyn atgal slankiojo ugnimi alsuojanti fronto linija, teko liūdna dalia.

Vokiečių 1914-ųjų rudenį sumuštus Rytprūsiuose, o 1915 m. žiemą darsyk sutriuškintus Augustavo miškuose ir praradusius gerą dalį Suvalkijos, rusus tarsi apsėdo paranoja.

Skaityti toliau

Sužvėrėję kazokai, kuriems visur vaidenosi vokiečių šnipai, už menkiausią niekniekį nesirinkdami korė ir šaudė įbaugintus valstiečius, degino jų sodybas.

Kodėl? Kur nors juk reikėjo išlieti pralaimėjimų kartėlį ir įsiūtį. Juo labiau kad rusų kariams, dauguma kurių buvo stačiatikiai, lietuviai katalikai, taip pat liuteronai ar žydai mažų mažiausiai atrodė įtartini, netikri Rusijos imperijos valdiniai.

Įtartini malūnai ir gausybė požeminių telefonų

„Netoli Šunskų, Marijampolės apskritis, moteris išskalbtus vaiko baltinius užmetė ant svirties. Svirtis iškilo su balta pala. Tai pastebėjo rusų žvalgybos daliniai ir įtarė, kad ji duodanti ženklą vokiečiams. Ji buvo suimta ir nugabenta pas komendantą.“

Neaišku, kuo ką tik aprašytas skalbimas baigėsi vargšei moteriškei, bet daugeliui kitų valstiečių teko nukentėti dar baisiau.

„Rusų kariuomenė, traukdamosi iš Mažosios Lietuvos, sustojo pakelyje pas malūnininką ir įsakė sumalti javų kariuomenės kepyklai. Tėvas su sūnumi, atlikę darbą, nuvežė miltus į paskyrimo vietą, o namuose pasilikusi žmona ir duktė malė grūdus toliau. Po kiek laiko užėjo kitas kariuomenės pulkas. Pamatę, kad malūno sparnai sukasi, įtarė, kad jos duodančios ženklą vokiečiams. Apsupo malūną, jas suėmė ir pakorė. Apie tai kaimynai įspėjo grįžtantį tėvą ir sūnų, kurie pasuko į mišką. Tik už dviejų dienų paaiškėjo, kad tai buvo klaida, ir kazokai nustojo juodviejų ieškoti“, – tokias kraupias istorijas prisimena valstietis A. Martus (iš Antano Gintnerio knygos „Lietuva caro ir kaizerio naguose“).

Panašiai, matyt, nutiko ir kitam Lietuvos pasienio malūnininkui, savo nelaimei nepanorusiam palikti gimtųjų namų, kai atslinko frontas. Vieną dieną valstietis Jonas Gintneris Kudirkos Naumiesčio apylinkėse sutiko rusų karius, besivarančius išsigandusį malūnininką. Šis aiškinosi taip:

„Gaila buvo ūkį palikti, kaip kiti padarė. Turėjau vėjinį malūną. Reikėjo susimalti miltų. Tai pamatė rusų kareiviai. Atėjo į namus ir areštavo sakydami: Tu esi vokiečių šnipas! Kodėl pasilikai vokiečių užfrontėje? Malūno sparnais nurodinėjai rusų kariuomenės pozicijas.“

Malūnininko likimas nežinomas, tačiau vargu ar jam pavyko išvengti kulkos – kareiviai vargšą žmogelį tiesiog nusivarė tolyn ir vis kartojo, kad šnipą reikia sušaudyti.

Įnirtę kariai valstiečius žudydavo ir dėl gerokai menkesnių priežasčių.

Juozas Takulinskas prisimena, kad rusai sušaudė Kryklių kaimo (Šakių apylinkės) ūkininką tik už tai, kad šio namuose rado vokiškų daiktų. Negana to: „Kitą to pat kaimo ūkininką, Balandą, rusai įtarė esant vokiečių šnipą. Jį nudūrė durtuvu ir palaidojo.“

Dar du valstiečius Baltkalnyje, Naumiesčio priemiestyje, pražudė tai, kad šie ant nugaros turėjo... kuprines! Caro kariams tai pasirodė įtartina – abu sušaudė, nes nelaimėliai „...buvo įtarti kaip šnipai. Ten pat žmonių buvo ir palaidoti.“

Labiausiai nuo caro karių kentėjo vadinamieji vokiečiai – pasienyje gyvenę liuteronų tikybos lietuviai. Pasakoja Jurgis Genčius: „Kazokai kerštu degė visiems vokiškai kalbantiems. Jie įtarė kiekvieną tokį žmogų. O minėtuose valsčiuose ir kaimuose, kurie buvo netoli Rusijos-Vokietijos pasienio, gyveno daug lietuvių liuteronų ūkininkų. Juos žmonės vadindavo vokiečiais, nors jų daugumas namuose kalbėdavo lietuviškai, tik būdavo skirtingos religijos.“

Anot kazokų siautėjimo liudininko A. Martaus: „Buvo skleidžiami gandai, kad kiekvienas liuteronas po žeme turįs telefoną ir viską pranešąs tiesiog į Berlyną.“ Paprastai tokių slaptų telefonų rusai nerasdavo, bet įtartinus liuteronus dėl visa ko pakardavo.

Lygiai taip pat caro kareiviai nepasitikėjo ir žydais, nes ir šie, jų manymu, turėjo ne mažiau „požeminių“ telefonų.

Štai Sibiro 19-ajame pėstininkų pulke tarnavęs kaunietis Juozas Točilauskas atsiminimuose pasakoja, kad netoli nuo Varšuvos pulkas buvo tiesiog sutriuškintas ypač taiklios vokiečių artilerijos ugnies. Atsitraukę į užfrontę persigrupuoti, rusai greitai rado savo pralaimėjimo priežastį – apsigyvenę turtingo žydo namuose, kartą nakčia išgirdo rūsyje kažką vokiškai kalbant.

„Kilo įtarimas ir tuojau buvo patikrintas girdėtas balsas. Apačioje rado sėdintį namo savininką žydą ir vokiečiams pranešantį žinias apie fronto padėtį. Buvo rasta ir dokumentų, kurie rodė, jog jis buvo vokiečių šnipas.“

Žydui teko prisipažinti šnipinėjus, „...buvo teismas. Žydą pakorė“.

Kaip galėjo kilti šis požeminių telefonų mitas? Karo pradžioje, kai rusai 1914 m. rugpjūtį įsiveržė į Rytprūsius, išties pasitaikydavo atvejų, kai vokiečių civiliai gyventojai apie priešo kariuomenės judėjimą pranešdavo saviškiams telefonu ar telegrafu.

Taip nutikdavo ir vėliau – štai vokiečių karvedys Erichas von Ludendorfas pasakoja, kad apie netikėtą rusų įsiveržimą į Klaipėdą (tada ji vadinta Memeliu ir priklausė vokiečiams) sužinojo iš vienos telegrafistės.

„Rusų minios įsiveržė į Memelį, kurio nesugebėjo apginti landšturmas, – pasakoja atsiminimuose generolas. – Mes apie tai sužinojome iš vienos telegrafistės, kuri susisiekė su mumis ir nesiliovė pranešinėti net tuomet, kai rusai jau įžengė į paštą. Aš norėjau, kad ši mergina, Erika Restel, būtų apdovanota antro laipsnio Geležiniu Kryžiumi. Bet tai buvo neįmanoma. Tačiau vėliau vyriausybė jai įteikė auksinį laikrodį.“

Beje, vokiečiai, kad ir menkiau įtarinėję vargšus žydus, malūnininkų taip pat nemėgo. Pasak netoli Pilviškių (Vilkaviškio raj.) karo metais gyvenusio J. Kapso, kaizerio kareiviai, manydami, kad „...malūnininkai teikia rusams apie juos žinias, įniršę pradėjo malūnus deginti ir malūnų savininkus be pasigailėjimo bausti. Mat, rusai žinojo: jei malūno sparnai sukasi, tai reiškia, yra vokiečių, o jei nesisuka – nėra“.

O kai Mosėdžio (Skuodo raj.) miestelio zakristijonas įsilipo į bažnyčios bokštą, norėdamas pataisyti laikrodį, vokiečiai tučtuojau palaikė jį šnipu – vyriškiui tik motinos ir dukters ašaros padėjo išvengti kulkos.

Nepatikimieji lietuviai

Ypač Lietuvos valstiečius kamavo abiejų kariuomenių žvalgų ir diversantų daliniai. Ūkininkai buvo tarsi atsidūrę tarp dviejų ugnių.   Anot J. Kapso: „Būdavo, atjoja rusų žvalgai ir teiraujasi, ar yra čia vokiečių, o kitą arba net ir tą pačią dieną prisiartinę vokiečių žvalgai klausinėja apie rusus. Na, ir žinok, žmogus, kaip jiems atsakyti!“

Kariškių įtarinėjimai civilių atžvilgiu ne visada būdavo nepagrįsti – abiejų kariuomenių užnugariuose išties neretai šmirinėdavo civiliais gyventojais persirengusių šnipų ir diversantų.

Štai rusų kirasyrų pulko karių atsiminimuose pasakojama, kaip 1915 m. birželį keli šio pulko kariai, apsirengę kaip lietuviai  valstiečiai, žvalgė kaizerio karių pozicijas ties Kazlų Rūda ir žudė vokiečių sargybinius.

Dar vienas pretekstas rusų kariams nepasitikėti lietuviais buvo tas, kad nemažą vokiečių karių dalį (dažniausiai tarp raitelių) sudarė Rytprūsių lietuviai ir jie greitai rasdavo „bendrą kalbą“ su tautiečiais Lietuvoje.

J. Kibickas, kuris 1915 m. buvo 12-metis berniukas, pasakoja kartą sutikęs keturis vokiečių raitelius žvalgus:

„Jie visi nulipo nuo arklių, susėdo ant griovio krašto, valgė šokoladą ir kalbėjosi lietuviškai. Tas raitelis, kuris pirmas užkalbino mane, priėjo prie manęs ir padavė man šokolado plytelę. Aš jo paklausiau, kaip jie, vokiečiai, kalba lietuviškai. Jis atsakė, kad jie yra Prūsijos lietuviai. Jų ulonų pulke dauguma karių kalba lietuviškai.“

Vokiečiai, beje, nevengdavo kaip žvalgais pasinaudoti ir tokiais mažamečiais – A. Martaus atsiminimuose minimas nutikimas, kai Prienų apylinkės Malaškampių kaime vokiečių žvalgai pasiūlė dešimtmečiam „...vaikui nupiauti rusų telefono liniją, kuri buvo toliau ant kalnelio. Vaikas verkė ir nesutiko tai padaryti. Kažkas sužinojo apie šį įvykį ir pranešė 3 korpo komendantui, kuris vaiką areštavo ir tardė“.

Tačiau dažniausiai abiejų pusių lietuviai nesunkiai susitardavo – tai išgelbėjo ne vieną gyvybę. Štai kaip Pranas Ruseckas aprašė tokių vokiečių diversantų dalinio susidūrimą su lietuvių valstiečiais, saugojusiais telegrafą:

„Tik prasidėjus karui, rusų valdžia dieną ir naktį varė mūsų vyrus su kirviais telegrafo stulpų saugoti. Vieną kartą, mums besaugojant, keliu atjoja vokiečių eskadronas. Prijojęs prie mūs, vienas lietuviškai klausia:

– Kam jūs čia, vyrai, sėdite?
– Stulpus saugojame, – atsakome.
– Na, na, tai geriau eikit namo darbo dirbti.

Jam taip pasakius, vokiečiai su ilgomis replėmis telegrafo vielas sukarpė, ir daugiau mums stulpų saugoti nereikėjo.“

Caro kariuomenėje tarnavę lietuviai, įsiveržę į Rytprūsius, irgi stengėsi neskriausti savo tautiečių.
Aštuntojo Saratovo pulko kareivis R. Jasiūnas (anot jo, pulke „...dviem lietuviam atiteko vienas rusas. Tarpusavy tik lietuviškai tekalbėjom“) pasakoja, kad pulkui įsiveržus į Rytprūsius „Vienoje vietoje užėjome kaimelį. Nedidelis, bet visi gyventojai buvo lietuviai, labai gražiai lietuviškai kalbėjo. Tame kaimelyje mes nakvojome. Ūkininkai prašė, kad rusų kareiviai jų neapiplėštų. Mes juos tada aprūpinome sargyba, kad jų niekas nenuskriaustų“.

Vėliau, kai minėto pulko karius Stalupėnuose apsupo vokiečiai, jau vokiečių karininkas – prūsų lietuvis gelbėjo savo tautiečių gyvybes:

„...mūsų įgula iš visų pusių jau buvo apsupta. Mes jau buvome pasiruošę per langus šaudyti ir gintis. Bet štai vienas vokiečių karininkas, lietuvis, prieina netoli mūsų langų ir švariai lietuviškai sako:

– Vyrai, ką jūs čia darote? Jūs esate apsupti iš visų pusių. Jei jūs pradėsite šaudyti, jums bus blogai. Meskite ginklus per langą ir patys lipkite laukan. Taip mes ir padarėm.“

Tokių epizodų kovos lauke buvo ne vienas ir ne du, todėl, matyt, nereikėtų labai stebėtis statistiniais duomenimis, kad rusų kariai iš „lietuviškų“ – Kauno, Vilniaus, Suvalkų – gubernijų labai jau noriai pasiduodavo vokiečiams į nelaisvę.

„Korė lygiai vyrus ir moteris“

Būtų klaidinga manyti, kad vokiečių kareiviai elgėsi švelniau nei rusai. Lietuva jiems buvo priešų kraštas ir neatsargus žodis ar net keistesnė kepurė galėjo lengvai pražudyti išdidesnį valstietį.

Šitaip, anot veliuoniškio Jono Kumčio, nutiko ir lauką arusiam Paaglionių kaimo ūkininkui Antanui Višinskui:

„Kažką tokio vokiečiai jam pasakė, o šis jiems aštriai atkirto. Vokiečiai jį tuojau čia pat ir nušovė. Gal jam pakenkė ir tai, kad jis nešiojo seną, rusišką kareivišką kepurę. Taip pat dėl kažkokio niekniekio nušovė ir puskalbę Gerulaitytę.“

Tačiau lietuvių valstiečių atmintyje kur kas labiau įstrigo didžiosios „vokiečių“ (liuteronų tikybos lietuvių) žudynės, jas Suvalkijoje vėlyvą 1914-ųjų rudenį surengė rusų kazokai.

Būtent Suvalkijoje 10-oji rusų armija, vadovaujama generolo Fadėjaus Siverso, tą rudenį patyrė pirmus pozicinio karo „malonumus“. Ties Virbaliais įsirengę gerai įtvirtintas pozicijas, vokiečiai visą spalio mėnesį leido kraują caro kariams.

Poziciniam karui visiškai nepasirengusios rusų armijos nuotaika buvo slogi, kovinė dvasia palūžusi, o patys kariai įnirtę dėl patirtų didžiulių nuostolių.

Įsiūtį liedami rusai ėmė karti ir šaudyti visus po ranka pasipainiojusius „šnipus“. Tai lakoniškai prisimena ir 108-ojo Saratovo pulko kareivis lietuvis R. Jasiūnas:

„Reikėjo vėl žygiuoti pirmyn. Dabar žygiavom per Vilkaviškį. Marijampolėje buvo pagauti keli šnipai, kuriuos rusai čia pat sušaudė.“

Tačiau kur kas dažniau valstiečius tiesiog pakardavo. J. Kumetis pasakoja:

„...kareiviai platesnėje apylinkėje rinko mūsų vokiečius ir korė. Mūsų apylinkėje surinko aštuonius, iš kurių septynius pakorė...“

Ypač rusai siautėjo Virbalio, nes ten patyrė skaudžių nuostolių, apylinkėse. Masinės egzekucijos vieta tapo Būdviečių kaimas, jame, anot A. Gintnerio, „Kazokai korė ūkininkus kiekvieną dieną. Ištisą savaitę laiko. Kai tik kazokai atvarydavo suimtąjį, vyresnieji jį nuteisdavo, o paskui sode po obelim pakardavo. Korė lygiai vyrus ir moteris“.

Žmones kardavo ant obelų šakų ūkininko Stankūnaičio sode. Kaltinimas buvo standartinis – „neaiškios šviesos“. Iš Bartninkų, Pajevonių, Gražiškių valsčių „...atvarytus ūkininkus kazokai gerokai apmušdavo, o paskui tardydavo, klausdami apie karo žinių perdavimą vokiečiams. Ypač visiems pakartodavo kaltinimą, kad naktį duodavo šviesas, tuo nurodydami, kur stovi rusų daliniai, jų artilerijos pabūklai ir t.t. Tokias vietoves vokiečiai galėdavo tiksliai apšaudyti. Nuo to nukentėjo rusų kariuomenės daliniai. Niekas tokių faktų įrodyti negalėjo, bet kazokams užteko bendro kaltinimo – vokiečių šnipai!“
Jei ieškodamos pradingusių vyrų kazokų buveinėje pasirodydavo ūkininkų žmonos ir motinos, jas neretai ištikdavo toks pat likimas:

„– Ar turi vaikų? – paklausė kazokas Emmos.
– Turiu, – atsakė ji.
– Gerai, tu gali eiti namo, – tarė kazokų vyresnysis. Ir ją pavarė į šalį.
– O tu, sene, ar turi mažų vaikų? – riktelėjo kazokas.
– Neturiu! – sumišusi atsakė Mėta Ryderienė.
– Labai gerai, - pasakė rusas. – Šitą moterį nuveskite į sodą. Ji atpirks kitų kaltes.“
Manoma, kad tomis dienomis vien anksčiau minėtoje trijų kaimų apylinkėje buvo pakarta iki 70 ūkininkų, jie, anot liudininkų „...visi buvo padorūs žmonės ir geri ūkininkai, tiktai liuteronai“.

Pulkininko Miasojedovo byla

1915 m. vasarį Lietuvoje buvo surengta bene garsiausia rusų kontržvalgybos operacija Pirmojo pasaulinio karo metais.

Šnipomanija tuo metu jau krėtė visą Rusijos imperiją – žmonės pusbalsiu šnabždėjosi, kad net pati imperatorienė Aleksandra Fiodorovna Romanova (ji buvo vokiečių kilmės) šnipinėja kaizeriui.
Sergejus Nikolajevičius Miasojedovas buvo Virbalio muitinės žandarmerijos viršininkas. Vieni jį vadino užkietėjusiu „girtuokliu, kyšininku ir kontrabandininku“, kiti buvo santūriai paminėję, kad į savo pareigas viršininkas žvelgė „atsainokai“.

Tačiau Miasojedovas turėjo daug naudingų pažinčių (pro Virbalį geležinkeliu tuomet į Vakarų Europą ir iš jos važiuodavo visa Rusijos grietinėlė). Buvo pažįstamas net su pačiu caru ir Vokietijos kaizeriu Vilhelmu (šis jam padovanojo savo portretą).

Prasidėjus karui, Miasojedovas Rusijos gynybos ministro Vladimiro Suchomlinovo pastangomis (vis tos pažintys!) buvo paskirtas rusų 10-osios armijos štabo vertėju.

Šiaurės Vakarų fronto kontržvalgybai įtarimų sukėlė ikikarinė Miasojedovo veikla: pulkininkas ne tik turėjo daug draugų tarp vokiečių, jis buvo ir vokiečių ekspeditorių kontoros Kybartuose, taip pat ir vokiečių Rytų Azijos garlaivystės bendrovės pajininkas.

Pulkininką pradėta sekti, rusų kontržvalgybos agentai Miasojedovą esą sučiupo tuo metu, kai šis vienoje sodyboje perdavė slaptus dokumentus vokiečių agentui. Kitais duomenimis, pulkininkas vasario 18 d. buvo suimtas Kaune ir nieko įtartina per paiešką pas jį nebuvo rasta.

G. Ilgūnas teigia, kad pulkininkas suimtas netoli Ąžuolų Būdos, valstiečio Motiejaus Mikulio, kuriam Miasojedovas ir perdavinėjo slaptus dokumentus, sodyboje.

Pulkininką teisė Varšuvoje, jo kaltės įrodymų trūko, tad pripaišė dar ir marodieriavimą – viename apleistame Rytprūsių miestelyje Miasojedovas nušvilpė elnio ragus.

Teismas dar nebuvo baigtas, o kalėjimo kieme imta ręsti kartuves...

Miasojedovą pasmerkė mirti. Šis apimtas nevilties pabandė nusižudyti – sudaužė savo pensnė ir persipjovė venas... Sargybiniai šaltakraujiškai perrišo pulkininkui žaizdas ir čia pat nutempė jį į kartuves...

Pakarti buvo nuteista ir Miasojedovo žmona, tačiau jai bausmę pakeitė tremtimi iki gyvos galvos į Sibirą. Beje, Ilgūno duomenimis, karo lauko teismo nuosprendžiu buvo pakartas ir minėtas lietuvių valstietis.

„Išdavystė“ Kužių miestelyje

 K. Jokantas atsiminimuose rašo:

 „Dėl rusų nepasisekimų kiti gyventojai liūdėdavo, tik žydai džiaugdavosi ir to paslėpti niekaip negalėjo.“

Paradoksalu, tačiau maisto produktus rusų kariuomenei beveik visur tiekdavo tie patys žydai. Todėl, anot liudininkų, žydai „apie kariuomenės judėjimą žinodavo ne tik tai, kas buvo, bet ir kas bus. „Po dviejų dienų tokie ir tokie pulkai iš Alytaus eis į pozicijas“, sako kartą mano bičiulis Leiba Kronzonas. Iš tikrųjų taip ir įvyko...“

Pirmieji nukentėjo Kuršo žydai. 1915 m. gegužės 7 d., vokiečiams užėmus Liepoją, rusų vyriausiasis Šiaurės Vakarų fronto vadas įsakė ištremti visus Kuršo žydus.

Tada atėjo ir Kauno gubernijos žydų eilė. Prieš tai keliuose laikraščiuose buvo paskelbta apie tariamą žydų išdavystę Kužių kaimelyje, esančiame šiaurės vakaruose nuo Šiaulių.

1915 m. gegužės 10 d. čia apsistojo rusų 151-asis Piatigorsko pulkas. Tačiau prieš tai į kaimelį įžengė vokiečių žvalgai, juos žydai esą  paslėpė rūsiuose. Kai sutemo, žydai „...nuaidėjus signaliniam šūviui, padegė Kužius iš visų pusių. Vokiečiai iššoko iš rūsių ir puolė prie mūsų pėstininkų pulko vado namo, tuo pat metu du jų batalionai, palaikomi kavalerijos, užgriuvo mūsų sargybos užkardas, įsikūrusias prie šio kaimelio ir įsiveržė į jį“.

Daugelis rusų karių esą buvo žiauriai nukankinti. O laikraštis „Naš vestnik“ šią istoriją baigė rūsčiu nuosprendžiu: „Visus vietinius gyventojus, susijusius su šiuo pasibaisėtinu reikalu, buvo įsakyta nedelsiant atiduoti karo lauko teismui už tėvynės išdavystę....“

Gegužės 18 d. šis pranešimas buvo išspausdintas valstybiniame laikraštyje „Pravitelstvennyj vestnik“, o Petrogrado telegrafo agentūra išsiuntinėjo jį po visą Rusiją.

Į Kužius atvykusi speciali Rusijos Valstybinės Dūmos komisija netrukus nustatė, kad kaltinimai žydams – visiškai melagingi. Beje, įdomu, kad sprendžiant iš Dūmos deputatų kalbų išdavyste buvo kaltinami ne tik žydai, bet ir lietuviai.

„Visuose Rusijos imperijos miestuose buvo klijuojami skelbimai, kad Kužių kaime, žydų ir vietos lietuvių gyventojų dėka nukentėjo mūsiškių būrys. Ponai, mes ištyrėme šį reikalą. Toje vietoje buvo Valstybinės Dūmos narys Kerenskis, aš taip pat atlikau tyrimą ir paaiškėjo, kad nieko panašaus ten nebuvo. Pasirodė, jog ten nebuvo tokių rūsių, kur būtų galima paslėpti vokiečių kareivius“, – pasakojo Rusijos Valstybės Dūmos narys N. M. Fridmanas.

Kitas Dūmos narys N. S. Čcheidzė papasakojo, kad iš 40 Kužių namų tik trijuose gyveno žydai, bet ir jų tuo metu, kai kaimelyje įsikūrė rusai, toje vietovėje jau nebebuvo.

Trečiasis istoriją tyręs Dūmos deputatas, garsusis Aleksandras Kerenskis tiesiai pareiškė, kad laikraščiuose aprašytos žydų išdavystės – visiška nesąmonė: Kužių miestelyje tik viename žydų name buvo rūsys, bet ir jame tik vos ne vos galėjo tilpti kokie du žmonės.

Tačiau teisybė niekam nerūpėjo: slapta nuo gyventojų ir spaudos gegužės 15–17 d. prasidėjo visų Kauno gubernijos (šioji apėmė Žemaitiją, Vidurio ir Šiaurės Lietuvą) žydų trėmimas.

Žydus, išdrįsusius likti namuose, rusai be didesnių kalbų sušaudydavo. Anot J. Kumečio:

„Apie 60 metų Zelmonas Lacheris apsistojo Sakališkės girioje. Užėjo jį rusų kareiviai, pasakė „šnipas“ ir nušovė. Seredžiuje buvo laiškanešys vargšas žydelis Jakeris. Rusai jį pasitikę nušovė.“

Žydai buvo tremiami slapta, laikraščiai tylėjo, tarsi gubernijoje nieko nebūtų vykę. Tremtiniai prisimena:

„Kai kuriose vietose už didžiulius pinigus pavykdavo gauti vežimų, kitose ėjo pėsčiomis, kartais šimtą ir daugiau varstų. Kai kuriose gyvenvietėse pakeliui apnakvydindavo, o kitur valstiečiai ne tik neleisdavo apsinakvoti, bet neleisdavo net prieiti prie šulinio pasisemti vandens.“

Daugelyje vietų žydų trėmimas stebėtinai primena kur kas vėliau, jau sovietų smogikų vykdytą Lietuvos gyventojų trėmimą. Žydus trėmė nepaprastai žiauriai, policijos agentai suvarydavo pasmerktuosius į prekinius vagonus, juose tilpdavo tik maža dalis žmonių, o likę su vaikais, senukais ir ligoniais būdavo priversti ilgą kelią eiti pėsčiomis.

Manoma, kad iš Kauno gubernijos šitaip buvo ištremta apie 150 tūkst. žydų. Tačiau toks masinis trėmimas sukėlė tiek rūpesčių, skundų, kritikos, be to, visiškai užkimšo geležinkelius, kad Rusijos vyriausiasis armijos vadas kunigaikštis Nikolajus nenoriai įsakė „...pristabdyti masinį trėmimą iš vietovių, kuriose nevyksta kovos veiksmai“.