Retas politologas ar žurnalistas ryžtųsi atvirai kalbėti apie šaltąjį karą - kad ir kaip ten būtų, o situacija XX a. viduryje atrodė žymiai grėsmingesnė. Todėl dažniausiai apsiribojama priminimais, kad vienai ar kitai konfrontuojančiai pusei nederėtų vadovautis šaltojo karo stereotipais. O gal vis dėlto derėtų?

Kalbant apie "tikrąjį" šaltąjį karą galima būtų išskirti keletą klasikinių jo bruožų: dvipolė tarptautinė sistema, arši ideologinė ir propagandinė konfrontacija tarp Vakarų ir Rytų bei vengimas naudoti karinę jėgą prieš tiesioginį savo priešininką. Būtent šios savybės apibūdino specifinę situaciją, kuomet buvo demonstruojama neapykanta savo priešininkui, tačiau vengiama stoti į atvirą karą su juo.

Skaityti toliau

Dabartinė situacija skiriasi nuo XX a. šaltojo karo, tačiau ne taip jau stipriai. Didžiausias skirtumas net ne tas, kad dabartinė tarptautinė sistema nėra dvipolė, ar kad pasaulyje komunistinė ideologija nebegali būti įsivaizduojama kaip alternatyva kapitalizmui. Esminis skirtumas tas, kad nesutampa tariamų priešininkų požiūriai į tarpusavio santykius. Šaltojo karo metu tiek Sovietų sąjunga, tiek JAV ir jos sąjungininkai atvirai deklaravo apie konfrontaciją tarp Rytų ir Vakarų blokų. Abiems pusėms buvo aišku, kad egzistuoja nematoma "fronto linija", o kitoje jos pusėje esančios šalys - blogio jėgos. Toks abipusis aiškumas ilgainiui leido nusistovėti specifinėms taisyklėms, kurių buvo laikomasi tarsi nerašytos karo teisės.

Šiuo metu egzistuoja skirtingi požiūriai į tai, kaip derėtų vadinti Rusijos ir Vakarų santykius. Kremlius jau senokai nubrėžė naują "fronto liniją" ir už jos esančias šalis atvirai vadina priešininkėmis (beje, didžiausios priešininkės yra arčiausiai "fronto linijos" esančios Baltijos valstybės ir Gruzija). Vakarai Rusijai vėl tapo blogio jėgomis, kurios kėsinasi į Rusijos suverenumą, jos turtus ir vos ne į "prigimtines teises" kontroliuoti "artimojo užsienio" kaimynus. Paskutinis šūkis, kuris dar labiau sustiprino šį priešiškų Vakarų įvaizdį - "kėsinimasis" į Rusijos konstituciją. Būtent taip sureagavo Maskva į Jungtinės Karalystės prašymus išduoti Andrejų Lugovojų, įtariamą nunuodijus Aleksandrą Litvinineką.
 
Stebėtina net tai, kad nepaisant prabėgusio laiko, Rusija naudoja bemaž tas pačias priemonės, kuriomis gąsdino šaltojo karo laikų priešininkus. Tai ne tik propagandinės kampanijos, kurių stilius itin panašus į sovietinius šablonus, bet ir branduoliniai ginklai.
Kita vertus, Vakarai tarsi apsimeta, kad negirdi, jog Rusija juos jau paskelbė ideologiniais priešininkais. Europoje bei JAV Rusija ir toliau vadinama partnere, o į akivaizdžius Maskvos išpuolius reaguojama tarsi į nesvarbius "išsišokimus", kurių padorioje kompanijoje derėtų geriau nematyti.

Toks keistas nesusikalbėjimas primena šachmatų partiją, kurioje žaidžia tik vienas žaidėjas - Maskva tarsi viena planuoja ir veda savąją šaltojo karo partiją, į kurią nesulaukia jokio atsako. Atrodytų, priešininkas tik sėdi priešais ir šypsodamasis bando nuraminti į žaidimą vis labiau įsijaučiantį varžovą: "Volodia, tu juk nerimtai?"

Įdomu, ar gali būti rimčiau? Rusija paskelbia, kad sustabdo savo dalyvavimą sutartyje dėl Europos konvencinės ginkluotės, kalba apie branduolinės ginkluotės perkėlimą į Kaliningrado sritį, periminėja Vakarų bendrovių valdomus dujų ir naftos telkinius, skatina riaušes NATO ir ES narėje, žudo Kremliaus kritikus ne tik Rusijoje, bet ir užsienio šalyse.

Tokia vienpusiška šaltojo karo partija gali turėti dvejopas pasekmes. Optimistinė galimybė - Rusija pajus, kad žaidžia tik su savimi ir liausis beprasmiškai stumdžiusi figūras. Pesimistinė galimybė - Vakarai galiausiai bus išprovokuoti ir įsitrauks į Rusijos gerokai anksčiau pradėtą partiją. Tokiu atveju prasidės tikroji konfrontacija, kuri taps šaltojo karo revanšu. Kaip žinia, istorija rodo, kad revanšizmo paskatinti karai būna gerokai žiauresni už jų pirmtakus.