Nors didesnė dalis ES narių paskelbė pripažinsiančios Kosovo nepriklausomybę, tačiau bent šešios valstybės (Ispanija, Graikija, Kipras, Slovakija, Bulgarija ir Rumunija) neketina to daryti. Rusija ir Kinija ketina blokuoti bet kokį Kosovo pripažinimą Jungtinėse Tautose. Jau vien tai rodo, kad Kosovas artimiausiu metu negalės džiaugtis visomis suverenios valstybės privilegijomis.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas kelia daug klausimų ne tik dėl šios naujos valstybės ateities, bet ir dėl poveikio visai tarptautinei sistemai. Kaip ir bet koks naujas projektas, šis kūrinys „Kosovas“, kurį iš esmės suprojektavo JAV ir ES, turi savo kainą. Ar bus sėkmingas projekto įgyvendinimas priklauso nuo to, ar politinės ir ekonominės sąnaudos neviršys potencialios projekto įgyvendinimo naudos.

Skaityti toliau

Kosovas: tikėtina „nauda“
Pagrindinis Kosovo nepriklausomybės paskelbimo motyvas ir argumentas, kuriam pritaria tiek JAV, tiek ES narių dauguma, yra tai, kad nepriklausomybė buvo logiška ir nuosekli Kosovo problemos seka. Likti Serbijos sudėtyje Kosovui reiškė likti „įšaldytam“ politine ir ekonomine prasme. Serbija jau iki vasario 18 d. neturėjo faktinės valdžios Kosovo provincijoje, tačiau patys kosovarai (albanai) neturėjo visų formalių galių valdyti savo teritoriją, plėtoti ekonominių ryšių.

Priklausomybė nuo NATO pajėgų, užsienio šalių teikiamo saugumo ir finansinės paramos negalėjo tęstis amžinai. Todėl tarptautinė bendruomenė rėmė Kosovo nepriklausomybės siekius, matydama tai vienintele galimybe ilgainiui pasitraukti iš Kosovo.

Kuriama Kosovo politinė sistema (parlamento rinkimai, naujų institucijų įkūrimas) leido tikėtis, kad kosovarai sugebės patys naudotis demokratiniais „įrankiais“ ir jiems nebereikės atidžios priežiūros. Pagal optimistinį scenarijų Kosovas turėtų tapti dar viena maža, tačiau demokratine valstybe. Nepriklausomos valstybės statusas užtikrintų, kad daugiau nepasikartos 1999 m. serbų išpuoliai prieš kosovarus. NATO, ES šalys galės atšaukti savo taikdarius ir nebereikės skirti pinigų Kosovo saugumui užtikrinti. Pagaliau bus išspręstos tarpetninės neapykantos problemos, visi gyvens ilgai ir laimingai.

Kosovas: galimos sąnaudos
Tiesiogines sąnaudas dėl Kosovo atsiskyrimo visų pirma pajus Serbija. Ji pateikė net konkrečius skaičius: dėl Kosovo atsiskyrimo Serbija praras apie 220 mlrd. JAV dolerių turto (į tai įskaičiuota įvairių infrastruktūros objektų vertė, investicijos į Kosovą nuo 1990 m., skolų mokėjimai). Kur kas skaudesnis politinis ir moralinis praradimas. Serbai teigia, kad Kosovas yra neatskiriama jų identiteto dalis, nes ši teritorija turi didžiulę istorinę reikšmę serbų tautai.

Atvirai kalbant, Lietuvai Serbijos praradimai turbūt mažiausiai rūpi. Tačiau esama ir kitų sąnaudų, kurios vienaip ar kitaip gali tekti visai tarptautinei bendruomenei.

Visų pirma Kosovas neišgyvens be tarptautinės paramos. Kosovo ekonomika yra labai silpna: preliminariais įvertinimais, BVP vienam gyventojui gali siekti apie 1.500 EUR, maždaug ketvirtadalį BVP sudaro tarptautinė parama, dar apie 14% – užsienyje gyvenančių kosovarų pervedimai. Užsienio prekybos deficitas siekia beveik 70% BVP, o nedarbas – kone 50%. Trumpai tariant, be užsienio paramos Kosovas artimiausiu metu tiesiog bankrutuotų. Todėl galima laukti, kad Kosovas taps vienu iš Lietuvos paramos gavėjų (Lietuva jau senokai skelbia, kad iš paramos gavėjos tampa paramos teikėja sunkiau besiverčiančioms šalims).

Žymiai sudėtingiau įvertinti politines sąnaudas, kurias gali patirti tarptautinė bendruomenė. Pats Kosovas dar ilgai neišsivers be NATO taikdarių. Šiuo metu Kosove yra apie 16.000 NATO ir kitų šalių karių. Jei jame kiltų neramumai tarp vietinių serbų ir kosovarų, gali prireikti ir daugiau pajėgų.

Didžiausia rizika, kad Kosovo precedentu gali pradėti remtis visos kitos „įšaldytų konfliktų“ šalys: baskai Ispanijoje, Šiaurės Airija, Abchazija, Pietų Osetija, Padnestrė, Čečėnija, kurdai Irake ir Turkijoje, Taivanis ir taip toliau. Jei Kosovas taptų pirmuoju domino kauliuku, išjudinančiu visą virtinę nestabilių regioninių problemų, pasaulį gali sudrebinti naujų konfliktų banga.

Lietuvai aktualiausi būtų Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze vykstantys pokyčiai, tarkime, potencialus konfliktas dėl Abchazijos ar Pietų Osetijos. Ar būtume pajėgūs bent politiškai paremti Gruziją, jei ši nuspręstų jėga sulaikyti Abchazijos ar Pietų Osetijos atsiskyrimą? O kaip reaguotume, pavyzdžiui, į NATO kvietimą prisidėti karinėmis pajėgomis palaikant taiką Turkijos kurdų provincijose?

Visos Kosovo nepriklausomybės kainos negalima įvertinti. Būtent tai ir kelia didžiausią riziką, kad ji ilgainiui gali būti gerokai didesnė nei vienos skurdžios provincijos siekiai išdidžiai vadintis nepriklausoma valstybe. Ekonomikoje į tokį nepatikimą „projektą“ niekas nesiryžtų investuoti, tačiau politikai dažnai pasižymi tuo, kad garsiai kalba apie šviesią ateitį, tačiau retai už ją atsako.