Jei dėl būsimo Rusijos vadovo pavardės daug klausimų nekyla, to negalima pasakyti apie būsimo prezidento veiksmus. Ar stiprins p. Medvedevas autoritarinę Putino politikos liniją, ar vis dėlto šiek tiek liberalizuos Rusijos politiką ir ekonomiką? Vakarai, ypač vakariečių investuotojai, labiausiai laukia, kad naujasis Rusijos prezidentas garantuotų aiškias verslo sąlygas. Tikimasi, kad nuosaikiai liberalus p. Medvedevas (bent jau toks jis atrodo šalia šalto ir „kieto“ Vladimiro Putino ar Sergėjaus Ivanovo) sušvelnins Kremliaus pozicijas santykiuose su didžiaisiais užsienio investuotojais ir gal net paspartins Rusijos įsijungimą į Pasaulio prekybos organizaciją.

Medvedevo ryžtingumo išbandymas

Skaityti toliau

Vis dėlto tokie lūkesčiai gali būti be pagrindo. Vargu, ar p. Medvedevas gali iš esmės keisti p. Putino nubrėžtą santykių su Vakarais liniją. Ypač, jei p. Putinas pats atidžiai prižiūrės p. Medvedevo žingsnius, būdamas premjero poste. Labiausiai tikėtina, kad naujasis Rusijos prezidentas bent jau kurį laiką tęs ar net vykdys paties p. Putino numatytus uždavinius. Bendri šios politikos bruožai turėtų būti tokie pat: kategoriškas pasipriešinimas JAV dominavimui, pelningiausių ekonomikos sektorių valdymas prižiūrint Kremliui, kaimyninių šalių spaudimas (ir pelno didinimas) energetinėmis priemonėmis.
Vis dėlto p. Medvedevui neužteks būti tik tyliu Putino politikos tęsėju. Jei jis ketina tapti realiu prezidentu, kurį gerbtų tauta, jam būtina elgtis pakankamai ryžtingai. Prezidentas Putinas aiškiai pademonstravo, kokį vadovą gali gerbti rusai. Todėl p. Medvedevui teks nelengva užduotis – pirmaisiais savo sprendimais įrodyti, kad jis toks pat „kietas“, kaip ir p. Putinas. Sritis, kurioje gali tekti išbandyti savo „kietumą“ taip pat gana aiški. Tai užsienio politika. Galima sakyti, kad savo pirmąjį užsienio vizitą būsimasis prezidentas jau įvykdė: vasario 25 d. p. Medvedevas kartu su užsienio reikalų ministru Sergėjumi Lavrovu nuvyko į Belgradą. Rusijos parama Serbijai gali kaip tik ir tapti pirmuoju p .Medvedevo ryžtingumo išbandymu.

Nekąsti, bet bent jau pariaumoti?

Iki šiol, praėjus daugiau nei savaitei po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo, Rusija elgėsi gana ramiai. Nors ir aiškiai deklaruodama Kosovo nepripažinimą, blokuodama bet kokius JTO sprendimus, Maskva nerodė ypatingo agresyvumo. Nebuvo grasinama tuoj pat pripažinti Abchazijos ar Pietų Osetijos nepriklausomybę, atmetamos visos užuominos apie galimą ginkluotą serbų-kosovarų konflikto sprendimą. Tai iš dalies patvirtino JAV ir ES įsitikinimą, kad Rusija nesielgs neapgalvotai. Tačiau tai dar nereiškia, kad Rusija apskritai nieko nedarys.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas be Rusijos pritarimo – dar vienas pažeminimas Maskvai, siekiančiai, kad su ja būtų skaitomasi kaip su didžiąja valstybe. Susitaikyti su dar vienu pažeminimu negali ne tik Rusijos politikai, bet ir didžioji dauguma eilinių rusų. Jei pažvelgtume į apklausas, iš naujo prezidento labiausiai rusai tikisi ne socialinio teisingumo, didesnių atlyginimų ar stabilumo, o būtent – sugrąžinti Rusijai didžiosios valstybės statusą (pagal „Levados“ tyrimų cento apklausas to iš naujojo prezidento laukia 51% apklaustųjų).

Todėl galima manyti, kad tam tikra pauzė laukiant Rusijos reakcijos, yra skirta būtent tam, kad naujasis prezidentas turėtų progos pasireikšti kaip pakankamai ryžtingas vadovas užsienio politikoje.
Ko imsis p. Medvedevas net nėra labai svarbu. Kaip nors sustabdyti Kosovo nepriklausomybės pripažinimą pasaulyje jau nebeįmanoma. Tačiau svarbiausia parodyti Vakarams, o kartu ir savo rinkėjams, kad Rusijos žodis tarptautinėje arenoje kažką reiškia. Todėl simbolinis žingsnis gali būti atliktas ne siekiant kokio nors rezultato, bet tik tam, kad būtų sukurtas grėsmės įspūdis. Jei p. Medvedevui pavyks išgąsdinti Vakarus, galima laukti, kad būsimajam prezidentui tai taps įpročiu.