O tuo metu nafta baiginėjasi. Dėl baigtinio juodojo aukso kiekio. Dėl pernelyg skaitlingos ir gerai gyventi norinčios Azijos. Dėl gamtos saugoti ir jos turtų taupyti neskatinančių laisvosios rinkos mechanizmų. Naftos gamybos pikas (jei klausytume pesimistų – pasiektas prieš keletą metų, jei optimistų – dar ateisiąs po kokio dešimtmečio) beldžiasi į duris 100 JAV dolerių už barelį kaina. Ši kaina ne tik žadina fantastų vizijas ir leidžia daugiau uždirbti futurologams. Net ir trumparegiai Lietuvos politikai pradeda suprasti, jog simbolinis barjeras žymi kitų energijos šaltinių atgimimą.

Tačiau kuo susijusi besibaigianti nafta ir "trigalvis slibinas"? Ar tik nebus taip, jog ir viena, ir antra atsidūrė alternatyvių energijos šaltinių paieškų dėmesio centre?!

Skaityti toliau

reklama:

Senkantys naftos likučiai Sibire, didėjančios pirkėjų grūstys, išsiplėtusios transportavimo bei perdirbimo maržos tik pagreitino politinį Maskvos sprendimą užverti „Draugystės“ (kitaip, „Дружба“) čiaupą Lietuvai ir Latvijai. Laimei, nepriklausomybės pradžioje patirta sovietų blokada tuometinius politikos lyderius paakino statyti Būtingės terminalą ir dabar nafta į Mažeikius kaip ir kiekvieno iš mūsų automobilio bakus gali tekėti iš viso pasaulio. Trumpu laikotarpiu (kol po keleto dešimtmečių nafta baigsis visame pasaulyje) alternatyvą turime!

2009 metais uždarę tarybinę Ignalinos atominę elektrinę visi kartu pažvelgsime į realaus energetinio bado akis. Jeigu naftos produktus, plačiausiai naudojamus transportui ir šildymui, galima pakeisti dujomis, kietu kuru, biodegalais ar net pjuvenomis, tai didesnių apimčių elektros gamybai Lietuvoje teturime rusiškas dujas ir tą pačią iki 2009-ųjų veiksiančią atominę jėgainę (anglys netinka dėl CO2, o pakankamai ir patikimai Būtingė naftos nebepatiektų). Štai čia ir iškyla antras alternatyvos klausimas – rusiškų dujų kranui užakus, gal net sprogus, kokios turbinos sukurs įtampą kiekvieno iš mūsų namuose šaltą naktį užsidegančiai lemputei?

Lengviausia būtų tikėtis, jog sėdėdami ant besprogstančių dujų Lietuvos biurokratžmogiai išmaldaus visų 26+ ES kolegų sutikimą dabartinės Ignalinos atominės jėgainės veikimą pratęsti. Tačiau tokį scenarijų į potencialių kvailysčių sąrašą įtraukė patys Lietuvos europarlamentarai, nepalaikę analogiško bulgarų prašymo dėl Kozloduy atominės jėgainės. Tad beveik nebekyla abejonių, jog po 2009-ųjų iki naujosios atominės jėgainės ar elektros perdavimo jungties darbo pradžios sėdėti ant rusiškų dujų statinės teks. Pesimistai prognozuotų, kad iki to laiko dujų kaina Lietuvai pasieks ir pralenks rusiškų dujų kainos ES šalims vidurkį, politinė sistema taps visiškai priklausoma nuo Maskvos vietininkų diktato, o energetinės nepriklausomybės projektai bus nuosekliai sabotuojami. Ir tik todėl, jog politikos lyderiai neparuošė alternatyvos dujoms?

Ar yra sprendimų? Iki 2009 metų skubiai (net vienašališkai) Lietuva galėtų paruošti elektros perdavimo jungties(-čių) projektą(-us) ir neatšaukiamai įsipareigoti (gal net ir susimokėti) tokio projekto generaliniam rangovui skubiam darbų startui. O lietuvišką (tiksliau – paveldėtą sovietinę) atominę energetiką, kaip ir Trigalvį slibiną, patys politikai jau perkėlė į miglų zoną, kol nebus atsakytas paprastas klausimas – ar naujoji atominė jėgainė sugebėtų būti efektyvesnė (t.y. elektrą gaminti pigiau), nei konkuruojantys skandinavų (ar ES, jei jungtis su Lenkija) ir maskolių tiekėjai. Tiesa, toje migloje nebeaišku, kodėl iki šio atsakymo išimties tvarka iš socdemų draugų reikia nusipirkti du trečdalius VST bei parduoti jiems po trečdalį „Lietuvos energijos“ ir RST?

Autoriaus tinklaraštis: www.blogas.lt/liutauras