Ernestas Parulskis: Komercinis muziejus šnipiškėse

Publikuota: 2009-05-27

Muzikantas atsargiai padėjo instrumentą šalia kojų, kostelėjo ir prabilo:
– Žmonės gerieji. Šiandien mano dukra paklausė: „Tėti, ar ant mūsų kalėdinio stalo bus daug skanumynų?“ Aš jai atsakiau: „Nežinau, brangioji. Jei pavyks parduoti kelias kompaktines plokšteles, tai tikrai bus ir saldumynų, ir gerų dovanų.“

Muzikantas mostelėjo ranka parodydamas, kur guli kompaktai, ir žvaliai užbaigė savo raudą:– Mielieji, nedarykite iš manęs melagio ir nusipirkite mūsų ansamblio įrašus. Mes jau išleidome dvi plokšteles, kiekviena kainuoja 10 svarų. Šauni klubo barmenė, jei norėsit, suteiks galimybe jų pasiklausyti.Aš, šiek tiek priblokštas, apsidairiau. Apie savo mažametę dukrą rypavo žilaplaukis barzdyla, kažkokio muzikos koledžo profesorius, subūręs studentų ir dėstytojų violončelininkų grupę, o ši groja standartinį džiazą. O veiksmas vyko demokratiškame „Vortex“ džiazo klube, šiaurės Londone. Sutrikęs buvau aš vienas – publika profesoriaus kalbą sutiko kikenimu, plojimais ir geranorišku švilpimu.Po koncerto specialiai luktelėjau – nupirko šešis kompaktus.Vėliau aš nebesistebėjau. Salos kultūrininkai savo produkcija prekiauja įžūliai ir energingai. Tos produkcijos gamina daug, tad pasiūlos niekuomet netrūksta, ir jie, iš patirties žinodami makroekonominį pasiūlos elastingumą (pasiūlos kiekio jautrumas kainų pokyčiams) į rinkos mūšio lauką meta agresyvią tikslinę, nišinę kainodarą.Londone nebūna parodos be jai skirtos parduotuvės. Jose – specializuotas universumas. Išėjau iš ekspozicijos apie Henriką VIII ir štai – šokoladukų rinkinys su karaliumi ir visomis jo aštuoniomis žmonomis. Apžiūrėjau Mokslo muziejuje radijo raidai skirtą stendą – galiu nusipirkti praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio aparato repliką iš bakelito už 100 svarų. Per brangu? Tuomet galiu imti trintuką su to paties radijo iliustracija už vieną svarą. Ką su juo trinsiu? Paskutinį kartą pieštuką rankose laikiau prieš ketvirtį amžiaus. Ir juk suprantu – tai impulso prekės, jomis rinkodarininkai mane mausto lyg Pavlovo šunį. Bet aš nepasiduodu. Britai – seno raugo pirkliai. Jiems ką nors parduoti taip pat smagu, kaip ir pirkti. Lygiai kaip ir olandams, vokiečiams ir kokiems prancūzams. O aš svarstau apie funkcionalumą, naudą, vertę ir kainą. Ir neperku. Be to, manęs neįpratino pirkti renginių ir reginių daikčiukų. Mūsiškiai tokios prekybos nemėgo ir nemėgsta. Specializuotų parduotuvių neturi nė viena kultūros organizacija, galinti tokių turėti. Jokių plokštelių filharmonijoje ar Liudo Truikio scenografijos mikromodeliukų operoje. Nėra plakatų su aktoriais, spektaklių įrašų ar auksaveidžių raganų kopijų teatre. Katedros lobyno kopijų muziejuje irgi nėra. Nėra saldainių dėžės su Kanuto Rusecko „Pjovėja“ ir turbūt nebus druskos pakelių (autorizuotų) iš Deimanto Narkevičiaus batų galerijoje. Tik Lietuvos televizijoje galima nusipirkti beveik viską – filmų, plokštelių, skėčių. Bet galimi pirkėjai nenueina iki Konarskio gatvės. Veltui gerai sudarytuose kultūriniuose tinklalapiuose ieškočiau mygtuko „parduotuvė“. Juos yra tik rimti dalykai – parodos, repertuarai, seminarai, paskaitos, leidiniai.Britai, be abejo, nėra kultūrinės prekybos klounai ir kiekvienas jų suorganizuotas renginys meta platų edukacinį tinklą, bet net ir tuomet jie stengiasi sugauti keisčiausias temines žuvis. Didžiulė Le Corbusier paroda vyko Londono Barbicano meno centro galerijoje. Tas meno centras įkurtas Barbicano gyvenamųjų namų, pastatytų subombarduotoje teritorijoje 1969 metais, kaimynystėje. Dabar jie atrodo kaip Le Corbusier „Housing Unit“ idėjos, sovietinių fantastikos romanų su ateities Saulės miestais ir klasikinių, tik pagerintų Lazdynų mišinys. Šalia šveicarų ir prancūzų architekto parodos kasdien vyko daugybė įvairiausio žanro parodų, bet buvo ir edukacinės vaikštynės – už 4 svarus dalyvauti ekskursijoje po Barbicano rajoną su vizitu į butus. Kai kuriuose iš jų net sienų apmušalai liko nepasikeitę nuo 1969 metų. Į šias ekskursijas bilietus reikėjo rezervuoti prieš kelias savaites – suveikė realybės muziejinimo dėsnis – daugybei žmonių įdomu pažiūrėti, kaip atrodo tikra „gyvoji istorija“. Aš irgi pakeičiau principus – kai galerijos internetinėje parduotuvėje pamačiau nediduką blokinio namo fajansinį modelį, nusprendžiau jį nusipirkti. Na, visiškai identiškas pirmosioms Žirmūnų „chruščiovkėms“. Brangokas, 30 svarų už paspalvintą nediduką kubą, bet žinojau žmogų, kuriam tas modelis būtų labai patikęs. Kai galų gale patekau į tikrą galerijos parduotuvę, radau viską – Le Corbusier lempų, fotelių, jo sukurtų spalvų palečių, retrospektyvinių albumų. „Chruščiovkės“ modeliukų nebuvo. Išpirko.Kai šiek tiek susikrimtęs sliūkinėjau po parduotuvę, niūriai minkydamas mane persekiojantį trintuką, papuoštą Le Corbusier parašu, supratau, kad Vilniuje yra puiki vieta tokiai parduotuvei. Vieta – tobula ir parduotuvei, ir muziejui.Mano improvizacinis planas buvo toks. Kur nors netoli istorinio Vilniaus centro – geriausia Šeimyniškių gatvėje (turistams tereikės pereiti Mindaugo tiltą), nupirkti vieną sovietinio blokinio namo aukštą. Pirmame aukšte įrengti administracines patalpas, parduotuvę, kavos bariuką ir tualetus – galima išnaudoti ir rūsius, juk jie visi atiteks kaip nemokamas priedas. Likusiuose keturiuose aukštuose įrengti ekspozicijas. Iš viso 12 butų. Ir dvylika sovietinės antropologijos pjūvių. Ruso darbininko butas su kilimu ant sienos, inteligentiškos, švelniai disidentaujančios šeimos su savadarbėmis knygų lentynomis, L. Šepkaus skulptūrėle ir nespalvotu televizoriumi. Inteligentiškos šeimos bute vienas kambarys – maištaujančio paauglio. Jame – magnetofonas „Daina“, patefonas „Akord“, turguje už penkis rublius pirktas „Boney M“ plakatas. Dar muziejuje turėtų būti gydytojo, į Izraelį besiruošiančios išvažiuoti šeimos, techninės inteligentijos, prekybininko, pensininko, partinio veikėjo, sportininko, bohemos atstovo – aktoriaus, rašytojo ar dailininko – butai. Du likusius reikia „išnuomoti“ – azerbaidžaniečiams, prekiaujantiems mandarinais Kolūkiečių turguje, ir trims V. Mickevičiaus-Kapsuko universiteto studentams.Interjerus tektų atkurti tiksliai – partinio veikėjo tualete klozetas, be abejo, turėtų būti čekiškas, paauglio kambaryje turi mėtytis „Wrangler“ džinsai, o visur stovintys televizoriai rodytų tą pačią programą – tik vienuose butuose spalvotai, kituose – ne. Šaldytuvuose – to laiko maisto prekių modeliai, inžinieriaus bute – sekcija su krištolinėmis taurėmis, tautiniais drabužiais aprengta lėlė ir „Drąsiųjų kelių“ bei „Zenito“ serijų komplektai. Verta net išpirkti dalį stovėjimo aikštelės ir eksponuoti automobilius. Prikurti vaškinių skulptūrų ir surežisuoti sceneles – proletaras gurkšnoja degtinę, žmona verda barščius. Paleisti kvapų. Parašyti išsamius paaiškinimus prie kiekvieno daikto. Greitosiomis suskaičiavau, kiek viskas kainuotų: vienas laiptinės aukštas – 432 000 litų, penki aukštai – 2 160 000. Antra tiek atsieitų įranga ir eksponatai. Administravimas – 5 žmonės po 3000 lt per mėnesį, neatskaičius mokesčių, – 180 000 Lt per metus. Komunaliniai mokesčiai (reikėtų optimizuoti šildymą) – 36 000 Lt per metus. Pradinė fiksuota investicija – 4 500 000 milijonų litų ir po 213 000 priežiūrai kasmet. Jei kasdien apsilankytų bent po 300 žmonių – o į tokį šaunų muziejų ateis daugiau – už bilietus per metus galima surinkti apie milijoną, dar pusę milijono duotų parduotuvė. Šeštais darbo metais investicijos atsipirktų, septintais investuotojai gautų po milijoną pelno kasmet.– Hm. Padarykit tokį daiktą kas nors? Ir mane pakvieskit – aš galiu pasirūpinti suvenyrinių trintukų tiekimu.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau