Lietuva nepatirs recesijos, pasirenkite labai lėtam augimui

Kostas Baubinas

Lietuvai naujoji krizės banga reikš nebe recesiją, o „tik“ iki minimumo sulėtėjusį augimą. Visoje Europoje naujoji krizė gali tęstis galbūt 5 m. arba iki tol, kol vyriausybės ir bankai sutvarkys savo turto ir įsipareigojimų santykius, pranašauja Madsas Jacobsenas, Danijos „Danske bank“ grupės tarptautinės bankininkystės vadovas.

Eurui išgelbėti geriausias būdas – įvesti bendrus mokesčius ir Briuselyje tvirtinti nacionalinius biudžetus.

Kaip apibūdintumėte dabartinę padėtį finansų ir bankų rinkose?

Metų pradžioje dar to nesitikėjome, tačiau, atrodo, grįžta finansų krizė. Padėtis primena 2008–2009 m., kai sustojo tarpbankinio skolinimo rinka. Nuo gegužės Europoje neįvyko nei vienas didelis tarpbankinio finansavimo sandoris. Taigi padėtis rimta ir, priešingai nei prieš 3 m., dabar jau niekas nebetiki, kad ilgainiui grįšime į „senus gerus laikus“, kokie buvo pirmoje praėjusio dešimtmečio pusėje. Rinkos ieško naujos „normalios“ reikšmės ir niekas nebežino, kas yra normalu.

Jei padėtis tarpbankinio skolinimo rinkoje dar keletą mėnesių nesikeis, bankams liks vienintelis sprendimas – mažinti įsipareigojimų dalį savo balansuose. Tai netruks pajusti ir visa ekonomika. Beje, šiuo keliu jau pasuko stambiausios kompanijos, didelė dalis jų dabar turi daug grynųjų ir turto. Šį kelią turės rinktis ir vyriausybės su bankais. Tai iki minimumo sulėtins ūkio plėtrą, tačiau tik taip po gerų 5 metų bus galima sukurti platformą tvariam, spartesniam ir ilgalaikiam augimui.

Kokių grėsmių ši padėtis gali kelti bankiniam sektoriui?

Be brangesnių pinigų rinkose, ES bankams rengia ir papildomų, brangiau kainuosiančių reguliavimų. Visa tai neišvengiamai atsilieps skolinimo kainoms. Padėtis dar įdomesnė dėl to, kad kai kurios didžiosios kompanijos (Baltijos šalyse jų nedaug) kapitalo rinkose gali skolintis pačios ir netgi pigiau nei iš bankų. Tuomet bankai joms tampa reikalingi nebent kaip konsultantai ar tarpininkai, tačiau akivaizdu, kad iš bankų didieji skolinsis vis mažiau. O tai dar labiau apsunkins į kapitalo rinkas negalinčio patekti smulkiojo ir vidutinio verslo padėtį.

Šis reiškinys verčia gal ne pergalvoti, tačiau bent apgalvoti bankų vaidmenį ir verslo modelį. Deja, atsakymų šiuo klausimu dar neturiu.

Kuo ši krizė Baltijos šalims skiriasi nuo patirtosios prieš keletą metų?

Tuomet pasaulinę suirutę Baltijos šalyse apsunkino specifinės jų problemos, dabar jų praktiškai nebeliko. Baltijos šalys neišvengiamai patirs globalios krizės padarinių susilpnėjusių eksporto rinkų ir pabrangusio kapitalo pavidalu, tačiau katastrofos nebenutiks. Galbūt Baltijos augimas sulėtės dvigubai ar net priartės prie nulio, tačiau tikiu, kad antros recesijos nebebus. Regiono laukia labai lėtas ir labai ilgas augimas, o tai truks ne keletą pusmečių, o mažiausiai keletą metų.

Kita vertus, Baltijos šalims pasisekė, kad jose dominuoja Graikijos ar Pietų Europos vyriausybių skolų praktiškai neturintys Skandinavijos bankai. Tačiau sustingusio tarpbankinio finansavimo įtaką jaučia ir jie, todėl naivu tikėtis, kad skambučiai „motinoms“ į Stokholmą ar Kopenhagą prašant pinigų galės būti amžinai tenkinami.

Ar ši krizė rinkos dalyviams buvo netikėta?

Pats faktas buvo akivaizdus, tačiau, kaip ir kiekvieną kartą, krizes išpranašauti gali daugelis, tačiau niekas negali tiksliai nurodyti jų laiko. O dabartinė krizė užklupo itin greitai ir netikėtai.

Kita vertus, šiuo metu rinkos dėmesį kreipia į Graikiją ir visi primiršta JAV biudžeto deficitą, ilgainiui jis vėl pateks į akiratį ir sukels neramumų. Bet ar tai nutiks rytoj, po mėnesio ar po metų – niekas nežino.

Taip pat akivaizdus turto kainų burbulas Kinijoje, niekas neabejoja, kad jis sprogs. Tačiau laikykime kumščius, kad tai nenutiktų dabar, kadangi pasauliui reikia bent vieno „regiono-traktoriaus“, skatinančio globalią ekonomiką.

Kokių atsakymų labiausiai laukia rinkos?

Opiausia problema yra Graikija. Jos klausimą reikėtų išspręsti kuo skubiau. Tam reikėtų arba milžiniško ES ryžto ir pastangų, arba šalies bankroto. Taip, Graikijos bankrotas turėtų sunkių padarinių, ypač šios šalies vertybinių popierių turintiems Vokietijos ir Prancūzijos bankams, tačiau netgi toks „atsakymas“ leistų rinkoms geriau matyti padėtį ir ateitį nei dabartinė nežinia.

Tačiau, kad ir koks likimas Graikiją ištiktų, vienintelis ilgalaikis sprendimas yra visų valstybių fiskalinės politikos stabilizavimas ir mažesnė įsipareigojimų dalis bankų balanse.

Kokią ateitį prognozuojate eurui?

Bet kurios valiutos ekonominė politika sudaryta iš iždo ir pinigų politikos. Pastarąją euras visiems suvienodino – tiek, tarkim, 20% nedarbą turinčiai Portugalijai, tiek 1% turinčiai Suomijai. Palūkanų didinimo ar valiutos kurso įrankių pavienėms šalims nebeliko. Liko tik individuali fiskalinė politika. Ar ją įmanoma sėkmingai vykdyti atskirai? Turbūt ne. Tai matome Graikijoje, jei ji turėtų savo valiutą, greičiausiai ją devalvuotų, tačiau tokia galimybė nebeegzistuoja.

Todėl kelčiau klausimą, ar realu turėti bendrą pinigų politiką be bendros iždo politikos? Atsakymai yra du: atsisakyti euro arba koordinuoti bendrą iždo politiką ir kartu įvesti bendrus mokesčius, Briuselyje tvirtinamus nacionalinius biudžetus ir pan. Ir ne ką mažesnis klausimas, ar europiečiai tam pritartų. Aš asmeniškai abejoju.

Manau, ES reikia kuo skubiau išspręsti Graikijos klausimą, gerai apsvarstyti ir subalansuoti deficitus. Tuomet, tikiu, euras vėl taps ekonominio ir netgi fiskalinio stabilumo garantu.

Ar verta Lietuvai siekti euro?

Laimė, sprendimo nereikia priimti čia ir dabar. Pastangos atitikti euro kriterijus yra sveikintinos, o sprendimą, tikiuosi, bus galima priimti daug palankesniu metu.

Kokios įtakos dabartiniai neramumai rinkose turės „Danske“ skolinimo politikai ir išlaidų valdymui?

Metų pradžioje atgaivinome skolinimą. Ne iki tokio lygio kaip prieš 2008 m., tačiau po itin konservatyvaus 2009–2010 m. laikotarpio nutarėme vėl imtis verslo ir pažiūrėti, kaip seksis. Ir pirmą šių metų pusę ėjosi neblogai. Tačiau per kelis vasaros mėnesius padėtis pasaulyje itin sparčiai pasikeitė. Tai reiškia, kad metų pradžios optimizmas dingo. Nenoriu pasakyti, kad jau tapome griežtesni – mums tiesiog labai sunku gerai matyti ir suprasti, kas vyksta, todėl optimizmą pakeitė santūrumas.

Kalbant apie išlaidas – viso pasaulio bankai jas mažins. Kaip minėjau, pinigai brangsta, bankų verslo modelis keičiasi, todėl išlaidų mažinimas visame pasaulyje neišvengiamas. Negalime vien didinti kainų. Kaip ir visa industrija, taikysimės prie pokyčių brangesnio skolinimo ir mažesnių išlaidų „mišiniu“.

2009–2010 m. savo grupės išlaidas sumažinome apie 15%, o Baltijos šalyse uždarėme apie trečdalį padalinių. Tačiau ar tai padarėme anksčiau nei kiti bankai – nežinau, tačiau galiu tvirtinti, kad tai – ne pabaiga.

Ką šiuo metu patartumėte verslui?

Vieniems krizės sudegina turtus, o kitiems suteikia galimybę jų užsidirbti. Tai, kad skolų dalis privačiame sektoriuje tirpsta, mane nuteikia teigiamai. Vis daugiau apie investicijas galvojančių kompanijų, ypač didelių, turi savų galių investuoti.

Tačiau dabartinė aplinka nėra palanki sprendimams. Puikiai suprantu įmones ir privačius asmenis, kurie dabar „užsidegė cigarą“ ir laukia, kuo viskas baigsis. Tai nėra blogai pačioms įmonėms, tačiau kenkia ekonomikai. Bet investuoti tvyrant nežiniai yra pernelyg rizikinga. Ir vis dėlto pasiteisinimas, kad nežinome, kokia bus rytdiena, rytoj gali būti pernelyg brangus. Todėl verslui galiu patarti orientuotis į didelius tolesnės ateities tikslus ir nuosekliai bei kantriai jų siekti.

***

Interviu su Madsu Jacobsenu, Danijos „Danske bank“ grupės tarptautinės bankininkystės vadovu, skelbtas dienraštyje "Verslo žinios".