Prie kavos norėčiau interneto

2012.02.18, 10:31
Persiųsk 3 Komentarai (3)

Į kavines ar restoranus einame ne tik pasimėgauti maistu ir kompanija. Kartais pietaujame vieni, valgome nežiūrėdami į lėkštę, nelaukiame padavėjo dėmesio. Dirbame. Jei neturime patogaus belaidžio interneto plano, kalendami nešiojamojo kompiuterio klavišus ar baksnodami planšetinius kompiuterius, išmaniuosius telefonus, norime viena: kad sklandžiai veiktų maitinimo įstaigos belaidis ryšys.  

VŽ „Savaitgalis“ aiškinasi, kur galima ne tik pavalgyti, bet ir padirbėti. Susiaurindami tyrimą išsirinkome vieną – Vilniaus gatvę, kadangi čia pakanka ir maitinimo vietų, ir valgytojų. Ėjome į visas kavines, aplenkdami tik naktinius klubus, restoranus su baltomis staltiesėmis (ten kompiuteriai nedera), „Coffee Inn“ ir „Vero Cafe“ – iš tolo matyti, kad ten ir taip visi ką nors kalena.

 „Drambliai“ – be ryšio

Gal kiek persūdėme sakydami, kad vien tik interneto ryšio dirbdamas pageidauji. Kiekvienam aišku, kartais kavinių aplinka nepadeda susikaupti. Todėl ideali „darbo kavinė“ turi būti neperpildyta, kad šurmulys neblaškytų. Muzikinio fono norėtųsi neatgrasančio, ir vėlgi, – ne per garsaus.

Vadovaudamiesi tokiomis gairėmis užeiname į pirmąją vietą – vegetariškus „Baltus dramblius“. Jų aplinka nuteikia gana darbingai: pristatyta knygų, šachmatų lentų, pati ta vieta siurbčioti arbatą. Deja, interneto ryšio ši kavinė neturi. Toliau gatve – „Submarine“ picerija. Internetas čia veikia puikiai, tačiau pagal triukšmingumo kriterijų – dirbti nelabai patogu.

Nepasiduodame, pėdiname toliau – į barą „Soul Box“. Laimėjimas: ir dėl ryšio stiprumo, ir aplinkos viskas gerai. Atsitiktinai sutinkame vadyba užsiimantį bičiulį su nešiojamuoju: pasirodo, jis čia dažnai užsuka padirbėti, nes, sako, – ramu ir stalai dideli. Muzikinis fonas susikaupti netrukdo, priešingai, pagavęs ritmą, imi darbuotis netgi sparčiau.

Tarsi turėtų veikti

Salotų bare „Mano guru“ internetas tarsi turėtų veikti – taip žada darbuotojai. Bet prie lango neveikia. Prisijungti prie tinklo pavyko tik persėdus prie kito stalo, tačiau irgi ne iškart: per pirmąjį pusvalandį, kad ir kaip stengėmės, atvertėme ne daugiau nei 5 interneto puslapius. Vėliau padėtis pagerėjo ir internetu kurį laiką naudojomės beveik nesinervindami.

Susirašinėdami viena pokalbių programa pašnekovui pažadėjome prisijungti vos tik rasime kitą „wi-fi“ vietą. Kone įbėgome į Vilniaus g. 21 įsikūrusią jaukią „Kibin Inn“ užkandinę, dėl belaidžio beveik neturėdami vilčių, tikrindami tik iš reikalo. Nustebino: internetas yra. Su džiaugsmu užsisakėme kavos ir kibinų su varške (galima pasakyti, – ko gero, skaniausių iš visų kada nors ragautų šio žanro). Deja, įsijungę kompiuterius radome nieko gera nežadančią vieną ryšio padalą, taigi prie tinklo prisijungti nepavyko. Klausiame, gal prie kito stalo ryšys būtų geresnis, bet mus globėjiškai nuramina – nebūna taip, kad internetas prie vieno stalo veiktų, o prie kito – jau nebe. Vilniaus gatvės permaitinti, jėgų ginčytis nebeturime, tad užsiverčiame kavos puodelį ir einame į „Pomodoro“ piceriją.

Čia veikia belaidis „Zebra“ internetas, taigi, turėdamas abonementą ar SMS žinute sumokėjęs 5 Lt už dieną, gali juo naudotis. Kad veikia, beveik neabejojame – ir kitose kavinėse nešiojamasis kompiuteris gaudė „Zebros“ ryšį, tačiau mokėti 5 Lt nenorėjome ir nemokamo belaidžio traukėme ieškoti toliau.

Vėlgi nieko nesitikėdami keliaujame prie „stiklinio“ sušių kioskelio „Tekančio miesto ritmu“. Darsyk buvome nustebinti: internetu čia naudotis esą galima, tik tądien ryšys nutrūkęs – viena iš šalčio blogybių.

Restorane kavinėje „The Room“ ryšys taip pat striginėjo, tačiau, nepaisant retų trikdžių, beveik visą laiką veikė gerai. Ir aplinka – maloni ir neįpareigojama, patogu su kompiuteriu prakiurksoti kad ir kelias valandas.

Per linksma

„Gringo“ bare internetas veikia be priekaištų, tačiau juo naudotis darbo tikslais patartina tik pirmoje dienos pusėje. Tą patį pasakytume apie barą „Pogo“. „Gringo“ dar galima kuriam laikui panirti į virtualųjį pasaulį, bet „Pogo“ – tik ne darbo reikalais. Tačiau, jei roko muzika prie širdies, galima pamėginti čia susirasti atokesnį kampą, iki 19 val. erdvės dar pakanka. „Kartais“, – į klausimą, ar čia yra internetas, atsakė barmenas. Esą tai būna, tai nebūna. Prie baro sėdėjusi mergina pridūrė – prieš 5 minutes buvo.

Nežinome, ar japonišką restoraną „Osaka“ priskirti prie tų, su baltomis staltiesėmis. Nusprendžiame: jei turi išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį, tuomet tinka čia neštis – internetas „Osakoje“ veikia. Nešiojamajam kompiuteriui čia tarsi ne vieta, ir erdvės ant stalų stinga.

Šalia, Artimųjų Rytų greitojo maisto restorane „Wok to Walk“, interneto nėra.

Apibendrinant – ryšio kokybė sraunioje, gausiai turistų ir vietinių lankomoje gatvėje galėtų būti gerėlesnė. Laimė, pasirinkimas viena gatve neapsiriboja.

* * *

Straipsnis publikuotas dienraščio "Verslo žinios" priede "Savaitgalis" vasario 10 d.