Nevienadieniai sprendimai "EMP recycling" davė vaisių

2012.04.14, 17:03
Persiųsk 0 Komentuok

Elektronikos ir automobilių atliekų perdirbimo įmonė UAB "EMP recycling" Galinės kaime, Avižienių sen., Vilniaus rajone. ::Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo
Elektronikos ir automobilių atliekų perdirbimo įmonė UAB "EMP recycling" Galinės kaime, Avižienių sen., Vilniaus rajone. Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo

Noras pritaikyti pačias naujausias technologijas, nesitaikstymas su praktika, jog nebenaudojamą kabelį galima sudeginti bet kur, kad ir pamiškėje, ir nestandartinis požiūris į aplinką bei jos tausojimą, įtraukiant visos Lietuvos gyventojus, UAB „EMP recycling“ 2011 m. padėjo pelnyti „Žaliausios įmonės“ titulą, kuriuo jos veikla buvo įvertinta „Lietuvos verslo lyderių“ renginyje. Primename, ką tuomet apie verslą kalbėjo įmonės vadovas Almontas Kybartas.

Šalia „Metų CEO“ rinkimų, buvo teikiamos ir kitos nominacijos. Viena iš jų – „Žaliausia įmonė“, kurios apdovanojimą gavo UAB „EMP recycling“ (EMP) už esmines pastangas, saugant Lietuvos gamtą ir vykdant plačią visuomenės informavimo kampaniją, siekiant surinkti perdirbimui tinkančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas.

Per 10 gyvavimo metų EMP įsigijo ir pagamino nemažai gamybinių įrenginių: kabelių perdirbimo įrenginį, elektronikos smulkintuvą, katalizatorių malūną, stambiagabaričių atliekų smulkinimo ir atskyrimo liniją. Buvo pastatyta šaldytuvų perdirbimo gamykla, veikia įvairių medžiagų bandinių paėmimo ir tyrimų laboratorija.

„Pati įmonės idėja ir tikslas yra tas, kad atliekos turi savo vietą ir vertę. Jeigu jos yra netinkamai sutvarkomos, perdirbamos pasitelkus ne naujausias technologijas, tai  gali patekti į sąvartynus ar net pamiškes. Mūsų įmonėje yra pašalinamos pavojingos atliekos ir išgaunama geriausia vertė iš antrinių žaliavų“, – teigia Almontas Kybartas, UAB „EMP recycling“ generalinis direktorius.

Idėja kurti tokį verslą, pasak p. Kybarto, atsirado „iš gyvenimo“, prieš 10 metų Suomijos įmonei, kuri buvo privatizavusi ir nusipirkusi „Lietuvos telekomą“, paskelbus konkursą demontuoti 30–50 m. senumo bendrovės įrangą. Įmonei, iki tol gryninusiai tauriuosius metalus – sidabrą, auksą, platiną, teko susidurti su šimtais tonų elektronikos.

„Reikėjo greitai daryti sprendimus, kurie būtų nevienadieniai. Laidus ir kabelius prieš 10 metų tiesiog degindavo kur nors pakrūmėse arba naktimis poligonuose, o mes pradėjom domėtis, kokia gi yra technologija pasaulyje, kaip jie perdirbami, kad tokių juodų dūmų neleistume į dangų“, – prisimena įmonės įsikūrimo pradžią p. Kybartas.

Pradėjus domėtis, buvo atrasti keli būdai, kaip tvarkyti atliekas. Ir veikiai suprasta, kad tik laiko klausimas – kada pasaulinės tendencijos ateis į Lietuvą.

„Pamatėme dvi technologijas. Galėjome deginti laidus specialiose metalurgijos gamyklose, kur yra visi valymo įrengimai, bet į tai mes negalėjome investuoti. Todėl atradome, kad galima smulkinti kabelį, o naudojant gravitaciją ir orą atskirti metalą nuo plastiko, todėl kad jų svoris yra tiesiog skirtingas“, – aiškina p. Kybartas.

„Kava“ iš šaldytuvų

Įmonė užsiima ne vien perdirbimu, bet ir kasmet rengia bent po 4 akcijas, kurios ugdo visuomenės švietimą – aiškinama ir skatinama, kaip tinkamai elgtis su atliekomis ir ką su jomis daryti. Tai duoda tiesioginės naudos ir grąžos ne tik pačiai įmonei, tačiau ir visam aplinkosaugos sektoriui. Paskutinė įmonės pradėta akcija vyko vasarą, kuomet žmonės pirko šaldytuvus. Bendradarbiaujant kartu su Lietuvos gamintojais buvo siekiama skatinti pirkti būtent lietuviškas prekes.

„Idėja yra tokia – pelningai atsikratyk sena atlieka, pasinaudodamas galimybe pigiau pirkti naują lietuvišką prekę. Tai siejosi ir su ekologine nauda, kad nereikėtų įvežti tų produktų iš kažin kur. Įsivaizduokime šaldytuvus, atgabentus iš Kinijos, Indijos ar dar tolimesnio žemyno... Kiek sąnaudų, kiek išmetama žalingų dujų į atmosferą, kai čia pat, Lietuvoje, turime savo gamintojus, kurių produkcija niekuo neprastesnė“, – tikina p. Kybartas.

Įmonėje taip pat nuolat lankosi įvairios grupės, kurios supažindinamos su elektronikos atliekų perdirbimu, informuojamos apie jų keliamą pavojų aplinkai. Į ekskursijas atvyksta tiek darželinukai, tiek studentai. Suaugusieji domisi šiek tiek rečiau, bet paprašius – viskas yra parodoma.

„Visi sužino, kaip perdirbimas atrodo realiai. Galbūt pagal savo įsivaizdavimo arba fantazijos lygį kažkas ir numanydavo, kaip tai daroma ir kokios priemonės naudojamos. Tačiau pamačius realiai, kokios yra tos naujausios technologijos, kaip vienu metu yra sumetami 8 šaldytuvai į didelę, kaip mes vadiname „kavamalę“, ir malama peiliais-grandinėmis, tai visiems, – nuo vaikų iki mokslininkų – tas procesas tikrai atrodo įspūdingai ir įdomiai“, – džiaugsmo neslepia p. Kybartas ir pripažįsta, kad smagiausia yra matyti susižavėjusius vaikų žvilgsnius.

Meilės trikampis

Ponas Kybartas neslepia, kad problemų šiame versle yra kaip ir bet kuriame kitame sektoriuje. Tačiau visgi yra ir tam tikrų išlygų.

„Mūsų verslo specifika tokia, kad esame tartum „meilės trikampyje“. Viena jo pusė – visuomenė ir aplinkosauga. Tai socialinis aspektas, kuris bandomas įgyvendinti kartu su ES direktyva „Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų“. Tai yra tos atliekos, kurios atsiranda buityje. Anksčiau šaldytuvą ar televizorių gyventojai tiesiog išnešdavo prie laiptinės ir palikdavo, o jis dingdavo arba jį išveždavo komunalinių atliekų surinkėjai“, – įmonės vadovas pabrėžia, jog dabar sistema turi veikti taip, kad tie prietaisai patektų į specializuotas bendroves, kuriose būtų perdirbamos ir pašalinamos visas pavojingos atliekos.

Remiantis minėta direktyva, gamintojai ir importuotojai turėtų finansuoti atliekų perdirbimą. Tai – antra „meilės trikampio“ pusė. Pasak p. Kybarto, šis procesas vyksta, nors krizės metu situacija buvo labai pablogėjusi ir sąnaudų karpymas atsiliepė jautriausiai socialinei pusei.

„Ir trečioji pusė esame mes – perdirbamoji pramonė, kuri iki šiol sunkiai įsitvirtina Lietuvoje, nes ji nelaikoma pramonės šaka. Apie mus atsiliepia įvairiai – metalistai, metalo laužo įmonės, kurios neaišku ką daro... O iš tikrųjų tai yra antrinių žaliavų perdirbimo pramonė, kuri visame pasaulyje aiški ir suprantama sritis“, – sako p. Kybartas ir primena, kad eksportuoti antrines žaliavas, neperdirbtas ir nesukūrus pridėtinės vertės, yra nuostolis.

Vis dėlto didžiausia atliekų pramonės problema – atliekų eksportas, kuris yra blogai kontroliuojamas. Pavojus susiję su rizika, kad kitoje šalyje išsiųsta atlieka nebus perdirbama pagal tuos pačius reikalavimus ir saugos instrukcijas.

„Jeigu tai yra pavojinga atlieka, kuri išsiunčiama į Kiniją, tai kur garantijos, kad kinai tikrai prižiūrės tą visą taršą? Pasaulis yra vienas, anksčiau ar vėliau mes gausime tuos produktus su kažkuo kitu – su maistu ar vaikų žaislais, kur bus įdėti tie plastikai. Lietuvoje eksportas į trečiąsias šalis nėra galimas dėl gamintojų ir importuotojų finansavimo, eksportuojame tik į ES. Bet vis tiek nėra vieningos kontrolės sistemos“, – teigia p. Kybartas.

***
Komentaras
Audris Barcevičius, „Siemens“ vadovas Baltijos šalims:
„Šios – „Žaliausios įmonės“ – nominacijos rėmimas atitiko mūsų bendrovės esminę korporatyvinės politikos dalį, kadangi „Siemens“ bendro finansavimo fonde didžiulę dalį sudaro aplinką tausojančios technologijos – energetikos, pramonės, transporto ir sveikatos apsaugos sistemos. Todėl mums svarbu tai, ką mes darome Lietuvoje.

2009 m. įmonė „Siemens“ kartu su „Economist Intelligence Unit“ atliko „Europos žaliųjų miestų indekso“ tyrimą tarp 30 Europos miestų sostinių ir atskleidė, jog žaliausias Europos miestas yra Kopenhaga. Vilnius šiame indekse užėmė 13 vietą. Tačiau ir toliau nenustojama siekti, kad žodis „žaliausias“ neišnyktų iš bendrovės strategijos planų. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl buvo paremta ši nominacija.“