Video "Eliksyro" alternatyvos

2012.04.22, 10:04
Persiųsk 6 Komentarai (6)

Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo
Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo

„Nėra čia jokio reikalo gedėti“, – sako Eimutis Kuzmickas, videotekos „Eliksyras“ Vilniaus senamiestyje savininkas. Tiksliau – buvusios videotekos. Šį mėnesį jis krauna į dėžes vaizdajuostes – vienas dovanoja meno projektams ir kaip socialinę paramą, kitas sandėliuoja, DVD – parduos. „Eliksyras“, bene vienintelis Vilniuje likęs videonuomos punktas, užveria duris po beveik 22 metų veiklos.

Gal ir nebūtų tai dėmesio vertas reikalas – ar maža kas šiais laikais užsidaro arba atsidaro, jei ne tai, kad „Eliksyras“ kelis dešimtmečius buvo reiškinys, vieta, kurios tiesiog gaila kaip daugybės išnykusių kitų „teisingų“ Vilniaus vietų. Eimutis Kuzmickas – garsenybė tarp kino mėgėjų, ypač vyresnių. Apie „Eliksyrą“ žinojo „visas miestas“, ypač kino stygiaus laikais. Jo savininkas lig šiol prisimena savo klientų pageidavimus. Einant pokalbio ir arbatos „pas kinus“ p. Eimutis staiga sako: klausdavai, o aš vis neturėdavau Fellini „Amarcordo“.

Pradžia ir pabaiga

„Visi reiškiniai prasideda ir baigiasi. Lietus prasideda ir baigiasi, paskiau vėl giedra“, – ramiausiai sako p. Eimutis. Traukia pajuokauti: jokios lyrikos, jokio jautrumo, gryniausia fizika. Panašiai ir yra: nuo mažumės buvęs kietas matematikas, Vilniaus universitete p. Eimutis baigė taikomąją matematiką. Pasakoja, kad savo kino nuomos verslą pradėjo „Žinijos“ draugijos knygyne – sykiu su bičiuliu Ryčiu Radzevičiumi ten nuomojosi patalpas videotekai. Tuo metu dirbo Matematikos ir kibernetikos institute, po darbo – rengė diskotekas Geležinkelininkų rūmuose, dabartiniame „Kablyje“. Ilgainiui susiklostė, kad bičiulis liko diskotekoje, o p. Eimutis „išėjo“ į kino nuomą.

Pašnekovas pritildo balsą: „Diskotekoje uždirbdavome tiek...“. Pagal tuomet veikusius ūkiskaitos įstatymus, 40% surinktų lėšų atitekdavo diskotekininkams, likusiųjų užtekdavo administracijai ir keliems vaikų būreliams išlaikyti. Kokiais 1986-aisiais, atskaičiavus mokesčius, gaudavo po 3.000 rublių.

„Žinijos“ patalpose p. Eimutis dirbo neilgai – jam nepatiko... per trumpas darbo laikas, nuo 15 iki 20 val. Ėmė ieškotis, kur galėtų dirbti ilgiau, susirado vietą Ryšininkų rūmuose. Ten, pasakoja, turėjo 6 kv. m ploto patalpėlę, metro nuomos kaina buvo 80 Lt. Žiemą būdavo baisiai šalta, tad ant marmurinių grindų pasiklodavo sulankstytų kartoninių dėžių nuo televizoriaus, kad kojoms būtų bent kiek šilčiau. 1994-aisiais nusipirko dabartines „Eliksyro“ patalpas, tada – tik patalpėles. Prasiplėtė po kelerių metų.

„Taip, – sako p. Eimutis, – viskas po truputį ir pajudėjo.“

Tuo metu kino filmų nuomotojų buvo daugiau: „Garsų pasaulio“ tinklas „Videoline“, „Laukimo“ punktai – „Rimi“ tinkluose, „Videofrontas“ – IKI tinklo parduotuvėse, vėliau atsidarė „Forum Cinemas“ nuomos punktų.

„Dabar, – gūžteli p. Eimutis, – nežinau. Gal yra kokių nors pogrindinių nuomotojų, bet maža tikimybė. Nebeliko tokių videotekų.“

Pavėluotas parašas

Prieš akis iškyla ne kartą europietiškuose kino filmuose matytas siužetas: herojus užeina į videoteką, arba – dirba joje. Vadinasi, Europoje, kurioje gyvename ir mes, videotekos veikia.

„Kalbant apie kino nuomą, galime kalbėti apie Ameriką ir Europą. Amerikoje fizinės kino nuomos nėra, ji liko tik elektroniniu pavidalu.

Ten gali atsisiųsti filmą, per 24 val. pasižiūrėti jį daugybę kartų, tuomet technologiniai procesai suveikia taip, kad jis tiesiog išnyksta. Vakarų Europoje kitaip. Kino nuoma ten gyvuoja, kaip ir pagarba autorių teisėms“, – kalba p. Eimutis. Jis prisimena pažįstamą pasakojus, kaip draugas prancūzas atsisakė „nupurkšti“ filmą iš interneto, esą nenori turėti su tuo jokių reikalų.

Taisyklės Prancūzijoje, anot pašnekovo, galioja tokios: pabandžius kartą nelegaliai parsisiųsti kino filmą internetu, piratas gauna įspėjimą, kad tai nelegalu. Siunčiantis antrąkart, jis vėl įspėjamas. Pabandžius tai padaryti trečią kartą, be jokio įspėjimo „nukertama“ interneto prieiga. Todėl Prancūzijoje nuomos punktai įprasti, kaip ir Skandinavijos šalyse.

„Techniškai įmanoma daugybę dalykų padaryti, – esame daug mažesni nei Prancūzija. Tai – tik noro arba nenoro klausimas. 

Jeigu yra internetas, tai paslaugos teikėjas gali būti įpareigotas prižiūrėti šiuos dalykus. O mūsų šalis – pusbrolių kraštas. Kas gali paneigti, kad tam tikru metu TEO serveriuose nebuvo krūvos filmų, muzikos įrašų, prieinamų lojaliems klientams?“ – retoriškai klausia p. Eimutis. O LATGA-A, jo įsitikinimu, tuo nesirūpina, tik renka pinigus.

Tai, kad Lietuva suraitė savo parašą po ACTA, tarptautiniu antipiratiniu Prekybos susitarimu kovoje su klastojimu (angl. Anti-Counterfeit Trade Agreement), pašnekovo nuomone, – dešimtmečiu pavėluotas reikalas.

„Jei tai būtų padaryta maždaug 2002–2004 m., viskas būtų gerai, autorių teisės būtų jau sutvarkytos, – įsitikinęs p. Eimutis. – Dabar, priešingai, tos sutarties Lietuva neturėjo pasirašyti, kaip jos nepasirašė Indija, Kinija, Brazilija, Rusija, – ateities ekonomikos šalys, tuo suteikdamos galimybę savo jaunimui tobulėti.“

Pašnekovas šypteli: „Net Ilja Laursas („GetJar“ įkūrėjas ir vadovas, – aut. past.) pripažįsta, kad pirataudamas mūsų jaunimas išpruso gerokai smarkiau, nei jų bendraamžiai amerikiečiai“, o po pauzės nusijuokia, prisiminęs antraštę apie save: „Net ir žlugusios videotekos savininkas pasisako prieš ACTA sutartį“.

„Aš nesakau, kad žlugau. Mes ne bankrutavom, mes užsidarėm“, – tikina p. Eimutis. Anot jo, dirbti dar būtų galima, tačiau jo netenkina tempai: praėjo tie laikai, kai po darbo valandų „Eliksyre“ driekėsi eilės.

„Ne tempas svarbiausia. Pats laikas ir savyje kai ką pakeisti, ir darbo grafiką. Atidirbau 22 metus. Nuo 1998-ųjų, – vos ne 15 metų diena dienon. Niekada nežiūriu atgal. Žiūriu į priekį. Energijos yra, galva yra, planų yra. Esu informatikas. Aišku, dabar taip paprastai į tą rinką neįeisiu, bet pasitobulinęs, po 2 ar 3 metų, kodėl gi ne“, – kalba p. Eimutis. Be to, priduria, „Eliksyro“ interneto puslapis niekur nenunyksta, jis bus atnaujinamas. 

Mentaliteto klausimai

„Eliksyro“ kolekcijoje – apie 8.000 pavadinimų filmų. Pašnekovas neslepia, kad pirmuosius anksčiau patys persirašinėdavo, tai nebuvo draudžiama. Vėliau pirko nuomos teises ar jau įrašytus DVD, tačiau trukdžių verslas patirdavo nuolatos. Kad ir toks niuansas: nuomotajai filmo dar negavę, prekybos centruose jis jau parduodamas.

„Pasaulyje, turiu galvoje Europą ir Ameriką, buvo tokia tvarka: filmas išleidžiamas į ekraną, paskiau nuomos punktuose pasirodo DVD, o tada – tamsusis koridorius, t. y. kurį laiką prekyboje jo nebūdavo. Tokio dalyko kaip nuomos licenzijos taip pat nebuvo, viskas reguliuojama kaina. Mes, posovietinė rinka, sugalvojome tas licencijas, ir kartais mokėdavome už jas brangiau nei už patį produktą, kuris jau parduodamas. Tai – vienas iš pavyzdžių, kuriais galima iliustruoti, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje“, – kalba p. Eimutis. Atremdamas mintį, kad videotekos uždaromos gal ir todėl, kad nepereina į naują technologinį lygmenį, kaip Amerikoje, jis sako, jog amerikiečių modelis mums netinka: ten teisinė bazė visiškai kitokia.

„Buvo ir pas mus „DVD on-line“ nuoma, siuntė paštu... ir bankrutavo“, – gūžteli pašnekovas. Jo įsitikinimu, didžiausias mūsų minusas –  labai maža rinka.

„Kai maždaug 2003–2004 m. iš Rusijos nustojo „eiti“ filmai ir Lietuvoje liko tik vietos bei Baltijos šalių platintojai, repertuaras baisiai nuskurdo. Mūsų platintojai DVD filmų išleidžia labai mažai, o ir kam: nuomos punktų neliko, parduotuvėse jie beveik neperkami, piratai daro, ką nori. Kol rinka gyvavo daugmaž normaliai, čia ir Rusijoje išleidžiamų DVD santykis buvo 1 su 1.000. Tai – nelyginami dydžiai“, – aiškina p. Eimutis. Jis sutinka, kad pagrindinę rusiškų filmų masę sudaro „šaudo–gaudo–žudo“ juostos, tačiau, pasak jo, iš didelio bendro kiekio gali atsirinkti kokybiškų produktų. O kai mūsų platintojas išleidžia 1 filmą per savaitę, ir tas pats pusėtinas, rinktis išvis nėra iš ko. Natūralu, kad technologijoms ištobulėjus piratai masiškai siunčiasi filmus internetu: kam jiems mokėti kelis litus už albumo nuomą, jei gali nemokėti nieko.

„Reikėjo tikėtis, kad šitas Gordijo mazgas užsiverš. Rudenį sakiau, kad pavasarį baigsiu šį verslą“, – kalba p. Eimutis.

Vis dėlto paradoksalu, kai „kultūringas“, legalus verslas dėl įstatymų spragų ima ir baigiasi.

„Taip. Visiškas „sulegalėjimas“ įvyko prieš 10 metų, kai nebeliko pogrindininkų. Gal kas nors ką nors ir stumdė, bet kai yra legalūs platintojai, yra produkcijos, iš kurios gali rinktis, piratinės neieškai. Tuomet reikėjo padirbėti, visa tai užtvirtinti valstybės mastu, tai, kas susiję su internetu, piratavimu“, – įsitikinęs p. Eimutis. 

Tai visgi didžiausia problema yra piratavimas, klausiu. 

„Didžiausia problema mūsų šalyje – mentaliteto“, – aiškina pašnekovas.

Pasodink medį

„Užeina koks klientas ir sako: užsidarai, blogai. O aš sakau, man gerai, – pailsėsiu nuo jūsų“, – juokiasi p. Eimutis. Surimtėjęs priduria esąs įsitikinęs, kad gyvenimas yra procesas ir svarbu, kaip jame dalyvauji.

„Kaip sakoma viename Woody Alleno filme: nėra taip svarbu pradžia ir galas. Svarbu, kas yra tarp vieno ir kito“, – dėsto pašnekovas. Visai banaliai paklaustas, iš kur semia energijos žygiuoti pirmyn, atkerta – iš filmų. Nesiima suskaičiuoti, kiek jų matė.

„Pastaruosius 2 m. palyginti nedaug žiūriu – ir todėl, kad mažai išleidžia. O nuo kokių 1994 iki 2006-ųjų žiūrėdavau labai intensyviai, ištisomis naktimis. Paskiau – papusryčiauji ir bėgi į darbą. Niekada nemiga manęs nekankino, tik miego stygius. Negaliu skųstis, buvo gerai. Todėl ir ieškai, žmogus, kur toliau gali būti gerai“, – pasakoja p. Eimutis. Po pauzės papildo, kad labiausiai džiaugiasi, jog du vyresnieji sūnūs išėjo šiokią tokią jo verslo mokyklą, pajuto, kas yra savarankiškas darbas. Tik jauniausias, dvyliktokas, dar nespėjo tos virtuvės įsikirsti.

„Esmė, kad vaikas suprastų, kad darbas yra įsipareigojimas“, – kalba pašnekovas. Jam labai svarbus principas – jei pradėjai, baik. „Ir dabar – nuoma baigėsi. Kažkas dar liko, kaip pridėtinė vertė, bet pradedi naują etapą ir važiuoji tolyn.“

***
Tekstas skelbtas balandžio 13 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.