Diuseldorfas moka ir dirbti, ir švęsti

2012.04.28, 10:30
Persiųsk 4 Komentarai (4)

Niekada neteko girdėti ką nors dūsaujant: „Kaip norėčiau į Diuseldorfą.“ Keliaujame po Vokietiją ne taip jau retai, tačiau paklausti apie konkrečius, ypač – pramoninius miestus, nuomonės neturime. Važiuočiau ten dar kartą – grįžusi iš Diuseldorfo patikinau kolegę. Bet turiu pripažinti – tik tuo atveju, jei galėčiau sykiu aplankyti dar kelis miestus.

Greta esantys Esenas, Diuisburgas, Dortmundas – Vokietijos pramonės ašis. Anot olando gido Martino, ten dirba „tikri“ žmonės, o Diuseldorfe prabangiais automobiliais važinėjasi jų vadovai, čia ir biurus jie atidaro. Diuseldorfas turtingas – nė kiek neįsiskolinęs, pagal gyvenimo kokybės rodiklius yra 5-as iš pasaulyje pirmaujančių miestų. Tačiau manyti, kad čia tinka tik apsipirkti ar rengti konferencijas, neteisinga. Šiaurės Reino-Vestfalijos sostinės arenos išgali nuolat kviestis žymiausių muzikos atlikėjų, muziejai – rengti įspūdingų parodų, gatvės šurmuliuoja kone kaip Las Vegase, o gyventojai nestokoja ūpo bendrauti su jų miestu besidominčiais užsieniečiais.

Kaip nukakti

Iš Vilniaus į Diuseldorfą tiesioginio skrydžio nėra. Jungtinius skrydžius vykdo ketverios oro linijos: „Finnair“, „LOT Polish Airlines“, „Skandinavian Airlines“ ir „AirBaltic“. Mums teko skirsti su „AirBaltic“, verslo klase, tad sunku susilaikyti nepagyrus šios klasės keleiviams tiekiamo maisto –  minkštas karvės pieno sūris su vyšniniais pomidorais ir šviežiais bazilikais ar skrudinta jautiena su ridikais ir garstyčiomis, menkė, baltųjų pupelių košė, pagardinta ančiuviais, ožkų pieno sūrio pyragas su lazdynų riešutais ir karamelės padažu – visi patiekalai paruošti be priekaištų. Valgiaraštį oro linijų verslo klasės keliautojams kuria vienas garsiausių Latvijos virtuvės meistrų Martinas Ritinas.

Laura Podskočija, „Airbaltic“ atstovė, pasakoja, kad patiekalų sudedamosios – šio sezono, perkamos iš vietinių augintojų, o maistas ruošiamas prieš pat skrydį. Tiesą sakant, jei skrydis trunka apie 40 min. (iš Vilniaus į Rygą), vos spėji su visomis tomis dedamosiomis susidoroti.

Paveldas ir prekyba

Iš ko, diuseldorfiečių nuomone, susideda jų gimtasis miestas? Vieni mini išpuoselėtus parkus, pilaites, Reino pakrantes, kiti – prekybos gatves. Angela Valentini, Diuseldorfo turizmo rinkodaros skyriaus vadovo pavaduotoja, priduria, kad dėl puikios infrastruktūros Diuseldorfas (užima 217 kv. km plotą, gyventojų apie 589.000) vadinamas „20 minučių miestu“: susisiekimas labai patogus, be to, visur galima nukakti pėsčiomis ar dviračiais. Minint miesto vertybes, nereikėtų pamiršti architektūros – tiek istorinio paveldo, tiek modernių statinių, kai kurie jų tapo tvirčiausiais miesto simboliais.

Dalis Diuseldorfo senamiesčio buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. Anot gido, kai kurie sulyginti su žeme pastatai netrukus po karo buvo atstatyti pagal originalų pavyzdį, tad kartais keblu pasakyti, kurie čia stūkso nuo XV a., kurie pastatyti apie XX a. 6 dešimtmetį.

Pirmą kartą Diuseldorfo vardas paminėtas 1135 m., miesto privilegijas jis gavo 1288 m. Manoma, kad viena seniausių Diuseldorfo tradicijų – ridinėtis „saulute“ – radosi kaip tik 1288 m., po Voringeno mūšio. Tuomet Diuseldorfo grafas Adolfas nugalėjo Kelno vyskupą ir diuseldorfiečių vaikai pasileido į gatves iš džiaugsmo ridendamiesi. Kasmet čia vyksta ridinėjimosi varžybos, jose dalyvauja apie 500 vaikų, mieste stūkso kelios skulptūros, vaizduojančios ant vienos rankos besilaikantį (besiverčiantį) žmogų.

Su Kelnu Diuseldorfas vis dar kovoja, tik taikesne priemone – ironija.

„Ar matote, kaip besileidžiančios saulės spinduliais mėgaujasi prie Reino pakrantės sutūpę žmonės? – mostelėjo gidas į kavinukėse, laiveliuose ar tiesiog ant laiptų vakarieniaujančius žmones. – Ta pati upė Kelne atrodo visai kitaip. Ten nešviečia saulė.“ Gidas prunkšteli ir iškart prideda, kad Kelno gyventojai taip pat tauzija niekus apie Diuseldorfą. Pavyzdžiui, sako, kad Diuseldorfo gyventojai – užrietę nosis. Tai ne iš piršto laužta, mirkteli p. Martinas.

Diuseldorfo Koenigsallee, vienoje gyviausių prekybos gatvių Vokietijoje, tviska „Armani“, „Bvlgari“, „Gucci“, „Jil Sander“, „Prada“, „Versace“ ir kt. parduotuvės. Piko metu čia lankosi iki 6.000 pėsčiųjų, triskart daugiau nei, pavyzdžiui, Miuncheno Maximilianstr. gatvėje.

„Ar čia yra „H&M“?“ – gidei perduodu kolegės klausimą. Ponia Angela, neslėpdama šypsenos, suskaičiuoja tris „H&M“ parduotuves miesto centre ir priduria mananti, kad jų yra ir daugiau. IKEA? Irgi veikia, už miesto, bet ją pasiekti galima ir viešuoju transportu.

Bilko rajone prie pat centro taip pat daugybė parduotuvių, šios kiek labiau pritinka litais atlyginimus gaunantiems keliautojams.

Meno paieškos

Atsikratęs paskutinio skatiko, imi ieškotis prasmingos veiklos. Mieste veikia įspūdingų parodų, pavyzdžiui, „NRW-Forum“ muziejuje dabar eksponuojami 40-ies fotografų darbai. Fotografus į parodą atrinko pasaulinio garso menininkai ir kuratoriai Andreas Gursky, Thomas Weski, Klausas Biesenbachas, Andrea Holzherr ir kt.

Jei mieste ketini praleisti tik dvi dienas, apžiūrėti visus muziejus – net ir kelis pačius garsiausius – keblu. Tenka rinktis: iš XX a. meno muziejaus, vadinamojo K20, ir XXI a., K21. Taikoma speciali nuolaida, jei eini į abu (tuomet kaina – 17 EUR), be to, kas 20 min. tarp muziejų kursuoja autobusai.

Einame į K21. Naują, pritrenkiantį garso ir vaizdo instaliacijų rinkinį „Big Picture“ pasiliekame kitam kartui: neužtektų nė 3 val. visiems įrašams peržiūrėti. Be šios, K21 šiuo metu veikia Slovakijos menininko Romano Ondako (1966) paroda „Ranka ar akimi pasiekiama“ („Within Reach of Hand or Eye). Romanas Ondakas su įvairiomis medijomis – skulptūra, piešiniais, nuotraukomis, daiktais, radiniais, vaizdo įrašais – kalba ne tik apie kasdienybę, žmonių elgesį bei ryšį su aplinka, bet tiria muziejus kaip institucijas.

Vienoje iš instaliacijų „Per tą vietą“ („Across that Place“) eksponuojamos dešimtys Romano Ondako adresu siųstų atvirukų. Vienuose patariama, kaip sviesti akmenį, kad jis kuo ilgiau riedėtų Panamos kanalo vandens paviršiumi, kitur pasakojama, kaip pačiam siuntėjui sekasi juos mėtyti. Mat instaliacijos esmė – Panamos kanalo regiono istorija ir dabartiniai sunkumai. Menininkas paprašė šio regiono gyventojų prisijungti prie performanso ir drauge mėtyti akmenis taip, kad jie slystų vandens paviršiumi. 

Išsitraukiau fotoaparatą ir mandagiai pasiteiravau, ar galėčiau kartą pliaukštelėti, tačiau apsaugos darbuotojas kuo rimčiausiai prisakė nefotografuoti – atrodo, pats išsigando savo griežto tono.

Fotografuodamas Vokietijoje turi būti atsargus. Per 2 dienų viešnagę 4 žmonės pyktelėjo pamatę fotoaparatą – net ir cukrainėje, taikantis į tokį nekaltą eksponatą kaip saldainių dėžutė.

Ranka persirašau Romano Ondako adresą (jeigu prireiktų) ir tik raitydama pašto kodo skaičius suvokiu, kad adresas netikras: Bratislavoje gatvės pavadinimu Panamska būti neturėtų.

Šis menininkas mėgsta provokacijas – kai kuriuos eksponatus „sufabrikuoti“ (kaip atvirukus) arba, priešingai, idėjas išreikšti kone nepastebimais judesiais: ar kas supaisys, kad, pavyzdžiui, parodoje besirikiuojantys žmonės ar du mėnesius muziejaus stovėjimo aikštelėje stovintys automobiliai – kūrybos dalis?

Šiuolaikinis menas gali šiurpinti. Tačiau K21 šiurpino apsaugos darbuotojai – nebylūs, griežti, tarsi gyva ekspozicijos tąsa. Žengteli nuo vieno paveikslo prie kito, o vyras juodu kostiumu ir rimtu veidu paeina žingsnelį kartu su tavimi.

Ne senamiestyje

Savaitgalį Diuseldorfo senamiesčio gatvės pilnos žmonių. Mums, atpratusiems nuo rūkalių baruose ir alkoholio taros gatvėse, atmosfera primena karnavalą ar festivalį, galbūt – Las Vegasą, tačiau šį – tik iš gerosios pusės. Girdėti skambant dainas, nemažai linksmuolių, vaikinai – ypač, apsirengę akį traukiančiais drabužiais. Mūsų krašte taip atrodydami žmonės švenčia merg(bern)vakarius, tačiau vargu ar Diuseldorfe vienu metu vyktų tiek daug vestuvių. Žmonės tiesiog švenčia – kas asmenines, kas sporto komandų pergales.

Užsukame į metro stotį – ir čia verda gyvenimas. Neatrodo, kad žmonės skuba kur nors važiuoti: kas sutūpęs ant laiptų, kas per naktį veikiančiose kavinėse, aplink žmonių tiek pat, kiek dieną, – knibždėte knibžda.

Ponia Angela pataria užmesti akį į K21 ir K20 kavines. Šalia K21 įsikūręs svetingas, įdomaus interjero restoranėlis. Per gatvę nuo K20 esantis baras „Kunsthalle“ primena Vilniaus ŠMC kavinę, tik mūsiškė gerokai gyvesnė. Įėjimas vakare kainuoja 3 EUR, o nedidelis buteliukas „Pilsner Urquell“ prie baro – 4,30 EUR. Snobiška.

Tačiau ten lankydamasis (ir per langą matydamas muziejaus iškabas) suvoki, jog veltui praleidai galimybę pamatyti ir XX a. kūrėjų ekspozicijas. Šiuo metu K20 veikia „Fresh Widow“ paroda, joje rodomi 1912–2012 m. menininkų, nuo Matisse'o iki Duchamp'o, paveikslai, vaizduojantys... langus. Iki rugpjūčio 12 d. čia veiks „El Greco and Modernism“ paroda, atskleidžianti kūrėjo įtaką XX a. menininkams. 

Ponia Angela rekomendavo aplankyti ir Flingerno rajoną – alternatyvią, įdomią Diuseldorfo dalį. Vėliau kiekvienas praeivis, paklaustas kelio, atkalbinėjo nuo minties ten važiuoti, esą visos geriausios užeigos Flingerne – paslėptos nuo praeivių akių, nežinodamas nerasi, o ir šiaip senamiestyje daug linksmiau. Nė taksistas nežinojo jokių „įdomių“ vietų alternatyviajame rajone, tad, užėję į Flingerno sporto barą, prašome konkrečių rekomendacijų ir nuorodų.

„Trinkhalle“ – tokiu, gėrimų kioskeliams dažnai skiriamu pavadinimu, pasivadinęs baras vadinamas meniškiausiu Flingerno baru, čia vyksta koncertai, garso ir vaizdo instaliacijos. Tačiau vietinio menininko Roberto Puflebo nuomone, „Trinkhalle“ lankytojai – pliuškiai, ir nieko iš tikrųjų įdomaus ten nevyksta. Bet „Trinkhalle“ buvo verta pasiteirauti dėl kitų lankytinų vietų, taip galų gale nukakome ten, kur ir įdomu, ir pigu, ir „tikriems“ žmonėms skirta.

Stiklinė „alt“ alaus tokiame bare turėtų kainuoti apie 1,10 EUR. „Altbier“ yra specialios fermentacijos alaus rūšis (raugimo metu mielės suformuoja tvirtą putą misos paviršiuje), toks alus būdingas tik Diuseldorfo regionui. Pačiame mieste skaičiuojamos 5 aludės, kuriose iki šiol gaminamas naminis „alt“.

150 m. veikiančio „Uerige“ daryklos „alt“ – itin sodrus, kartus alus, apie 160 m. veikiančios „Schluessel“ – kiek švelnesnio skonio. Kitoms populiarioms darykloms „Fuechschen“ ir „Shumacher“ – irgi per 170 m., kiekviena iš jų turi ištikimų gerbėjų. Sunku pasakyti, kuris aludaris pranašesnis.  

Įdomi detalė – vokiečiai didžiuojasi visos šalies alumi, tačiau regionai turi didelę svarbą. Pasirodo, Vestfalijoje gerti kvietinį „Weizzen“ alų yra prastas tonas: ne tik todėl, kad čia liejasi vietinis „alt“, bet ir dėl to, kad kvietinį gamina bavarai.

Žodžiu, Diuseldorfas – kuo normaliausias miestas: žmonės kaimynų nemėgsta, su užsieniečiais elgiasi draugiškai, yra kur nueiti, ką pamatyti. Ir alkanas čia neliksi. Bet tai – atskira tema.  

* * *

Straipsnis publikuotas dienraščio "Verslo žinios" priede "Savaitgalis" balandžio 20 d.