Įsimylėjęs Islandiją

2012.08.11, 09:12
Persiųsk 4 Komentarai (4)

Nuotrauka: Lino Kmieliausko
Nuotrauka: Lino Kmieliausko

„Dieviška, nerealu, neapsakoma“, – tuk­si galvoje besimaudant šil­to žydro pieno eže­rėlyje „Blue lagoon“ ne­praėjus nė valandai po gana varginančio skrydžio iš Vilniaus per Kopenhagą ir Os­lą į Reikjaviką. Išskridę iš Lie­tuvos apie 6 val. ryto, prieš vi­durdienį Islandijos laiku jau mėgaujamės vandens procedūromis (laiko skirtumas tarp Reikjaviko ir Vilniaus – 3 val.).

Islandija užburia. 100% pasitvirtina ir lietuvių, ir užsieniečių tvirtinimai – čia grįžtum daug kartų. Juoda lava, pelenai, begalinis brangumas, šalti ir drėgni orai, mažai saulės – taip mūsų platumų gyventojas gali įsivaizduoti Islandiją. Santykinai jis bus teisus, ypač dėl brangių paslaugų – lėkštė sriubos apie 30 Lt, neįmantri vakarienė vienam asmeniui islandų standartais pigiame viešbutyje – 90 Lt, alternatyva picerijoje prie degalinės keturiems asmenims – apie 160 Lt.  Ir jokio kito pasirinkimo – aplink daugiau maitinimo įstaigų nėra. Tiesa, kainos maisto parduotuvėse panašios į mūsiškes, tad keliaujant badmiriauti nereikia.

Visa kita mums yra netikėta, neįprasta, stulbinama. Šalis, kurioje gyvena 320.000 žmonių, turi apie 100 muzikos mokyklų ir daugybę alternatyvios muzikos grupių. Mums nesuvokiama, bet kone kiekviename miestelyje, kuriame gyvena apie šimtą žmonių, veikia apie 150 vietinių baseinų. Ir, keista, – nė vieno Londono olimpiados plaukimo rungčių dalyvio. Vietos spaudoje teko skaityti, kad baseinai čia atlieka klubų, bendruomenės susitikimo vietų paskirtį ir mažai ką bendro turi su profesionalų sportu.

Kraštovaizdį paįvairina avys, kurių čia suskaičiuota šimtai tūkstančių, žemaūgių arklių kaimenės, kurie, atrodytų, veisiami tik tam, kad jais grožėtųsi ir jodinėtų turistai.

Pirmąją kelionės pavakarę islandai nustebina laisvumu ir gebėjimu mėgautis tuo, kas jiems įdomu. Keliasdešimt iš pažiūros lengvai kuoktelėjusių žmonių Reikjaviko senamiesčio ir kitose gana aptriušusiose pakampėse kažko ieškojo – pasirodo, vyko orientacinio sporto varžybos. Keliuose apleistuose namų kiemuose iš faneros sumeistrautose scenose vyko koncertai. Vienur žiūrovų daugiau, kitur – nė vieno.

Prie geizerių

Antroji diena prasideda automobilių nuomos ritualu. Bent  jau „ProCar“ bendrovėje jis suprantamas – 100 Lt para, antras vairuotojas savaitei kainuoja 50 Lt, benzinas degalinėse – tik iš kreditinės kortelės. Kiek mažiau įprastas buvo lipdukas automobilio salone, įspėjantis, kad mūsų automobilis netinka važiuoti „F“ keliais – tam tikrais žvyrkeliais, ekstremalesniais ir todėl labiau pavojingais žemam automobiliui. Tiesą sakant, sykį netyčia tokiame kelyje atsidūrėm, bet apie tai, kad jis yra „F“, suvokėm tik nuvažiavę visą 20 km atkarpą ir įvažiavę į asfaltą. Be to, prasilenkėm su tokiais pat kitų turistų vairuojamais automobiliais, visi važiavo draugiškai vieni kitiems užleisdami kelią ir suokalbiškai mirkteldami, – tai vis dėlto įsukot į „F-road“, jūs ne vieni.

Geizerių šokiai Auksinio žiedo maršrute (Golden Circle), pavažiavus kokius 30 km nuo Reikjaviko, – nenuspėjami. Bet vieną geizerį islandai vadina itin patikimu, nes jis „spjaudosi“ stabiliai, 2–3 kartus kas 6–7 min. Vos tik kokia apkūnesnė amerikonė iš labai arti bando nufotografuoti geizerio epicentrą, jis kažkaip mįslingai sureaguoja, šauna į viršų 15–20 m, ir versmės aptaškyta moteriškė spiegia – iš netikėtumo arba iš siaubo. 

Stulbinančių krioklių Islandijoje daug. Auksinio žiedo kelyje yra gražuolis Gulfosas, važiuojant toliau į pietvakarius – krioklys, kurio krentančią srovę gali apeiti aplinkui, o šiaurėje aptikome įspūdingos jėgos krioklį Detifosą, laikomą galingiausiu Europoje.

Per sekundę čia išteka 193 kub. m vandens. Kriokiančios vandens masės užburia savo nenusakoma jėga, tad nenuostabu, kad islandai vis dažniau išnaudoja gamtos stebuklus. Turistams gamtos grožybės veriasi dovanai, o štai Holivudas už stulbinamus vaizdelius susimoka. Filmavimai prie krioklių kainuoja, dar daugiau pinigų komandos palieka viešbučiuose ir restoranuose. Tiesa, vietos fermeriai piktinasi, kai privatumą saugančios žvaigždės (šią vasarą tai buvo Tomas Kruzas) reikalauja užtverti keliukus iki jų poilsio vietų. Laisvos dvasios islandai pripažįsta tik savo rankomis pastatytas ganyklų tvoras, o visa kita – jų laisvo būvio varžymas.

Atrask nakvynę

Kiekvienas iš dešimties vakarų prasidėdavo pramoga – surask nakvynės vietą be GPS. Tą aparatą turėjome, tačiau jo neprireikė. Užduotis dar lengvesnė, jei užsakytieji svečių namai ne miestelyje, o už jo. Į kiekvieną nakvynės vietą nulydi rodyklės nuo plento, be to, tolumoje pasirodęs statinys dažniausiai ir būna ieškoma vieta, nes kitų apylinkėse 10 km spinduliu tiesiog nėra.

Pirmoji nakvynė beveik skautiška – mišri islandų ir vokiečių šeima, sodybos gyvenamojo namo pusrūsyje įrengti kambariai svečiams. Šeimininkas, ką tik parėjęs iš laukų, kur ganosi jo arkliai, beria: „Jūs iš Lietuvos? Vilniuje nakvojau „SAS Radisson“, buvau Trakų pilyje. Man patiko.“ Paprašė luktelti, kol mūsų kambaryje senąją sofą pakeis naujesne. Deja, joje mūsų paaugliai nebetilpo, tad trise susirangome dvigulėje lovoje, o naują sofą „apšildo“ ketvirtasis keliautojas. Rytą šeimininko žmona paruošė pusryčius ir nuskubėjo prie savo trijų mažylių. Įdomu susidurti su šeima ir jos verslu, o virš naujų IKEA baldų kabantis tobulas voratinklis patvirtina, kad islandai – arti gamtos. Mūsų pirmieji šeimininkai pasirodė išimtis, nes daugiau nė vienam islandui nerūpėjo, iš kur mes. To įkyroko ir dažniau piniginę matuojančio klausimo „Where are you from?“ daugiau neišgirdome.

„Lauko batus palikite prie durų, štai jūsų kambarių raktai, čia kavos kampelis, pusryčiai nuo 8 val., karšta vonia ten, gero poilsio“, – maždaug tiek išgirsdavome iš svečių namų savininkų. Į klausimą, ką pasiūlytų veikti vakare, atsakydavo su šiaurietišku prag­matizmu: šalia – picerija ir baseinas, aplink – graži gamta.

Kitos nakvynės buvo dar egzotiškesnės. Žemaičių plaktukai kaukšėjo buvusiame mėsos perdirbimo fabrike, kuris darbščių telšiškių rankomis pertvarkomas į svečių namus. Šeimininkai gyrė ir žemaičių meistrus, ir sumaniai tarp pusryčių stalų besisukiojančias studentes iš Lietuvos.

Vieną naktį praleidome Biblijos draugijos namuose Dimaborgire, kur kambario durys atsiverdavo į bendroms mišioms skirtą patalpą, o kiekvienas kampelis priminė vienuolyno celes. Netoli Akureirio miesto patekome į pertvarkytą mokyklą. Tualetai ar dušai – ilgų koridorių gale, o interjero dizainu bei skandinaviška įrangos kokybe šie svečių namai galėtų konkuruoti su „žvaigždiškais“ viešbučiais. Prie pusryčių stalo atvykėliai sėda pagal islandiškus papročius – batai palikti prie lauko durų, visi basi, kaip namų virtuvėje. Rimties valgomiesiems suteikia išpaišyti genealoginiai medžiai bei begalė senų šeimos nuotraukų. 10% islandų žino savo šaknis iki pat pirmųjų vikingų, atsikėlusių į salą IX a. Pirmasis visuotinis gyventojų sąrašas buvo sudarytas XII a., tad surasti tas šaknis įmanoma. Negana to, istorija ir tradicijos čia gerbiamos. Štai iki šiol vardai naujagimiams parenkami tik oficialaus, beveik tūkstantmetį nesikeičiančio vardyno, tad jokių svetimkalbių deividų, džeraldų ar tėvų tiesiog prasimanytų vardų ten nėra.

Rezervuoti nakvynės vietas vasarą reikia iš anksto. Islandai sako: „Iceland is fully booked“. Priežastis paprasta – trys tarpžemyninės oro bendrovės kas porą valandų atskraidina po 400–500 turistų. Maloniai gaivi saulėta šiaurietiška vasara bei nereali gamta islandams padeda konkuruoti su turistų nuzulinta Maljorka ar Turkija.

Turistų srautą sudaro kelių tipų keliautojai. Pirmieji – ankstyvieji pensininkai, jie keliauja poromis ar mažomis kompanijomis džipais ir neskubėdami tyrinėja šalį. Autobusais dažniau keliauja kruiziniais laivais atplaukę pagyvenę amerikiečiai. Per 1–2 d. jie apžiūri žinomiausias vietas ir plaukia tolyn į Grenlandiją ar Farerus. Treti – pavieniai turistai, tempiantys kuprines ant kuprų arba riedantys dviračiais. Tokie dažniau nakvoja kempinguose. Dalis keliautojų persikelia keltais iš Danijos su savo kemperiais.

Pažink žemės plutą

Islandijoje geriau nei kitur pasaulyje galima susipažinti su įvairiais geologiniais procesais. Štai Pingveliro nacionaliniame parke kaire koja gali atstoti ant Amerikos tektoninės plokštės, o dešine – ant Eurazijos. Tuomet suvoki, kodėl net ir menkas plokščių krustelėjimas sukelia tiek daug virpesių. Šiaurinėje salos dalyje nepaprastų įspūdžių palieka ugnikalnių apylinkės: vienur kažkas kunkuliuoja, verčiasi dumblini purslai, kitur iš gelmių kyla ranką deginantys garai, dar kitur – sustingusios lavos stulpai. Beje, islandai geoterminę energiją sėkmingai naudoja ir vandeniui, ir pastatams šildyti. Įdomi istorija apie tai, kaip šiuose kraštuose bandyta imtis žemės ūkio. Pasodintos bulvės po kurio laiko išsivertė iš vagų į paviršių kiek apvirtos. Beje, čia įrengta požeminių krosnių, kuriose kepama duona: tešla nuleidžiama specialiose talpyklose į žemę, o po 22 val. ištraukiami kepiniai.

Panaudojus geoterminį vandenį įrengta ir Myvatno dirbtinė lagūna, kurioje atgauti jėgas mėgsta patys islandai. Tiesa, mums teko apsiprasti su itin ryškiu papuvusio kiaušinio kvapu. Turkštis 40–50 cm gylio 40–50 laipsnių karščio vandenyje egzotiška – jautiesi lyg būtum iš lėto verdamas. Žodžiu, guli tokiam ežerėlyje, kaisti įbedęs atbukusį žvilgsnį į ledynuotas viršukalnes, prieš pat nosį ant padėklo plūduriuoja tavo alus, o aplink tvoskia sieros kvapas. Ar tai skaistykla, ar rojus – sunku apsispręsti... Toks malonumas 4 asmenų šeimai kainuoja apie 100 Lt (tėvams po 48 Lt, vaikams iki 15 metų – nemokamai). Vizito trukmė neribojama.

Kuo tolyn, tuo viskas einasi smagyn, tik laikas trumpėja. Kai liežuvis išmoksta ištarti islandiškus vietovardžius, pradedi suvokti, kad kiekvienas neišbandytas žvyrkelis gali nuvesti prie dar vieno stebuk­lo, kurio neaprašė „Lonely Planet“, nepaminėjo nė vienas internautas, kurį turi atrasti pats. Tada kyla noras keisti išvykimo laiką arba, jau grįžus, – ieškoti kito tinkamo skrydžio į šią neįtikėtiną šalį.

***
Tekstas skelbtas rugpjūčio 3 d dienraščio "Verslo žinios" priede "Savaitgalis".