Vokietija: metai be atomo

2012.06.10, 09:57

Claudia Kemfert::Nuotrauka: claudiakemfert.de
Claudia Kemfert Nuotrauka: claudiakemfert.de

Precedento neturintis socialinis eksperimentas: viena galingiausių pasaulio šalių siekia išlaikyti savo galybę visiškai atsisakiusi branduolinės energetikos.

RWE atominėje elektrinėje Lingene. :: Nuotrauka: Jock Fistick/"Bloomberg" RWE atominėje elektrinėje Lingene. Nuotrauka: Jock Fistick/"Bloomberg"

Iškart po Fukušimos katastrofos (Japonija, 2011 m.) visi 18 Vokietijoje veikusių branduolinių reaktorių buvo išjungti saugumo patikrai. Vėliau, pernai vasarą, Angelos Merkel vyriausybė priėmė sprendimą iki 2022-ųjų šalies atomines elektrines uždaryti visiems laikams.

Šiandien Vokietijos valdžios pareigūnai, daugelis nevyriausybinių organizacijų ekspertai trykšta optimizmu: net per šalčiausius praėjusios žiemos mėnesius šiokį tokį elektros energijos trūkumą patyrė tik pietinė žemė Bavarija, taip pat kaimynystėje esanti Čekija. Nors ekspertai Vokietijos ūkiui iš anksto prognozavo veik apokaliptinius scenarijus, šalyje neįvyko nė vienas masinis elektros išsijungimas (angl. blackout). Federalinė elektros perdavimo tinklų agentūra dar įspėja, kad kritinė elektros energijos sektoriui gali būti 2012–2013 m. žiema.

Vieno įtakingiausių šalies ekspertų susivienijimo – Vokietijos ekonominių tyrimų instituto (DIW) energetikos studijų ekspertė Claudia Kemfert VŽ prognozuoja, kad galingiausia Europos Sąjungos valstybė nesiblaškys ir branduolinės energetikos niekada neatgaivins. Tačiau ieškodama, kuo pakeisti atominę energiją, nemėgins primesti antibranduolinės  politikos kitoms ES narėms.

Kokia šiandien Vokietijos ekonomikos padėtis, kai buvo sustabdyti branduoliniai reaktoriai?

Padėtis yra gera. Šiuo metu siekiama dabar jau visiems laikams sustabdytų aštuonių branduolinių reaktorių pajėgumą kompensuoti statant naujas jėgaines, taip pat auginant atsinaujinančių energijos išteklių dalį.

Ar praėjusią žiemą Vo­kie­tijos elektros perdavimo ir gamybos sektoriams kilo kokių nors technologinių problemų stojus didesniems už vidutinius šalčiams?

Problemos buvo tik vietinės reikšmės. Bavarijoje dėl sumažėjusio rusiškų dujų tiekimo buvo jaučiamas energijos šaltinių trūkumas. Kai kurios dujomis varomos jėgainės Pietų Vokietijoje tuo metu buvo uždarytos, todėl reikėjo naudoti dalį rezervinio energijos gamybos pajėgumo Austrijoje. Tai nebuvo rimta situacija, nes energetikos bendrovės buvo pasirengusios patenkinti didelės galios poreikį taip pat ir žiemą. Problemos kilo ne dėl sustabdytų Vokietijos branduolinių jėgainių, bet dėl netikėto iš Rusijos tiekiamų gamtinių dujų trūkumo.

Ar ūkio augimo siekianti, tačiau branduolines jėgaines uždaranti Vokietija ateityje dėl nepakankamo energijos gamybos pajėgumo nepatirs elektros energijos stygiaus ateityje?

Iki 2022 metų bus dar uždaryti devyni branduoliniai reaktoriai, kurie iki šiol gamino maždaug 8–10 gigavatų (GW) elektros energijos. Kadangi kai kurios iš akmens anglimis kūrenamų elektrinių taip pat yra pasenusios, per tą laiką turės būti pastatyta naujų elektrinių, kurios pakeis senąsias. Šiuo metu planuojama, kad uždaromus branduolinius reaktorius turės pakeisti 10 gigavatų galingumo nauji anglimis arba dujomis varomi elektros energijos generatoriai.

Yra žinoma apie intensyvias Vokietijos energetikos kompanijų derybas su Rusijos „Gazpromu“ dėl mažesnių kainų, kurios labiau atitiktų tas, kurios keletą metų vyrauja neatidėliotinų sandorių, taip pat suskystintųjų dujų rinkose. Ar yra ženklų, kad rusai nusileis?

Yra atvejų, kada tam tikros nuolaidos yra įtrauktos į galiojančias Vokietijos kompanijų ir „Gazpromo“ sutartis. Tačiau problema ta, kad ilgalaikėse sutartyse numatytas nuo naftos produktų krepšelio priklausantis dujų kainodaros principas yra apskritai nekonkurencingas, palyginti su rinkos kainomis. Naftos ir dujų kainų sąryšis patiria vis didesnę dujų pirkėjų kritiką.

Kalbama, kad Vokietijos energetikos sektoriaus kompanijų derybose su „Gazpromu“ rusai kelia esminę sąlygą: mainais už dujų kainos atsiejimą nuo naftos Vokietija turėtų neberemti Europos Sąjungos III energetikos paketo nuostatų, t. y. dujų tiekimo, transportavimo ir skirstymo verslo atskyrimo?

Taip, tai tiesa. Tačiau Vokietija nesitrauks ir neatsisakys ES III energetikos paketo. Manau, kad vokiečių kompanijoms derybose su Rusijos tiekėjais užteks pagal ilgalaikes sutartis tiekiamų dujų kainos nekonkurencingumo argumentų.

Jeigu įsivaizduotume, kad iš Kaukazo planuojamas tiesti „Nabbuco“ dujotakis yra visos ES energetikos politikos simbolis, ką reiškia tai, kad iš projekto paskelbė pasitraukiantis Vokietijos koncernas RWE?

Ekonomiškai šis projektas niekada nebuvo labai patrauklus. Dar labiau nepatrauklus jis yra dabar dėl paklausą smarkiai viršijančios gamtinių dujų pasiūlos tarptautinėse rinkose. Todėl jo ateitis tampa vis labiau miglota.

Ar Vokietijos visuomenė yra pasirengusi po 2022 metų tapti energijos importuojančia šalimi?

Aš abejoju dėl perspektyvos, kad Vokietija taptų energijos importuotoja. Vis dėlto ji iki pat 2020 m. bus neto-eksportuotoja. Jeigu iki 2022 m. bus įrengta papildomo elektros gamybos pajėgumo, Vokietija teoriškai galėtų išlikti energiją eksportuojančia šalimi.

Vokietija akivaizdžiai negali įtikinti visų Europos šalių, kad jos visiškai atsisakytų branduolinės energijos.

Jeigu vis dėlto bus kitaip, ar Vokietijos visuomenė sutiks pirkti energijos užsienyje žinodama, kad ji pagaminta taip pat ir „branduolinėse jėgainėse?

Vokiečiams nepatinka importuoti branduolinę energiją, tai yra tiesa. Tačiau Vokietija akivaizdžiai negali įtikinti visų Europos šalių, kad jos visiškai atsisakytų branduolinės energijos.

Ar gali būti taip, kad Vokietija siektų blokuoti branduolinės energijos kaip rūšies plėtrą visoje ES?

Aš taip nemanau.

Galbūt atsitiks taip, kad iki 2022-ųjų pasikeis ir Vokietijos politikų nuomonė ir jie atšauks embargą branduolinei energetikai?

Aš tikiu, kad būtent Vokietija turi ir kitų energetikos plėtros galimybių, ne tik branduolinės energijos plėtrą. Viena vertus, didesnio energijos vartojimo efektyvumo veiksnys yra labai svarbus. Taip pat yra galimybių plačiau naudoti atsinaujinančius energijos išteklius. Todėl manau, kad alternatyva branduolinei energijai Vokietijoje yra atsinaujinantys ištekliai, geresnė energijos paklausos vadyba, energijos saugojimo technologijų plėtra ir, žinoma, dar taupesnis jos vartojimas.

***
„Energijos lūžio” planas
Planą „Energiewende” (Energijos lūžis) Vokietijos vyriausybė buvo patvirtinusi gerokai anksčiau prieš avariją Fukušimoje. Jis numatė iki 2050 m. 80–95% sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį, iki 60% sumažinti pirminės energijos vartojimą, 80% elektros energijos pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių ir kasmet 2% didinti energijos vartojimo efektyvumą. Iki 2020 m. buvo numatyti tarpiniai „Energiewende” tikslai: 35% suvartojamos elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių, 1,5% didesnis energijos vartojimo efektyvumas. 2000–2009 m. saulės energijos jėgainių galia išaugo nuo 42 iki 3.800 megavatų.

Vokietijos sprendimas iki 2022 uždaryti visus šalyje veikiančius branduolinius reaktorius sukėlė nuostabą visame pasaulyje, tačiau nebuvo netikėtas vokiečiams. Ekologiškos energetikos idėjas šioje šalyje remia kelios įtakingos nevyriausybinės organizacijos ir politinės partijos. Atsinaujinančių išteklių pramonės asociacija tvirtina, kad šiame sektoriuje dirba daug aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų, kurių veiklą bei tyrimus finansuoja arba apdraudžia vyriausybė.

Suskaičiuota, kad kiekvienas namų ūkis kiekvieną mėnesį gauna 10 EUR subsidiją vartoti iš atsinaujinančių išteklių gaminamą energiją, 80% vokiečių mano, kad šios subsidijos yra „pakankamos” arba „per mažos”. 50% atsinaujinančių išteklių gamybos pajėgumo valdo privatūs asmenys arba ūkininkai. Pasaulio ūkio nuosmukio metais Vokietijos vyriausybei sumanius apriboti finansinę paramą žaliajai energetikai, saulės energijos pramonė pradėjo plačią reklamos kampaniją, Angelos Merkel ministrų kabinetas propagandinę kovą pralaimėjo. Nors saulės energijos pramonė sutiko koreguoti subsidijų politiką, vyriausybė buvo priversta viešai įsipareigoti teikti finansinę paramą žaliosios energijos ištekliams.
„European Energy Review”

***
Interviu skelbtas gegužės 29 d. dienraštyje „Verslo žinios”.