Pakalbėkim apie meną: Paskutinė vakarienė

Publikuota: 2016-10-11
P. Jurkšaitytė. „Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė“, drobė, aliejus, 88 x 178 cm, 2014 m., „Lewben Art Foundation“ kolekcija.
P. Jurkšaitytė. „Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė“, drobė, aliejus, 88 x 178 cm, 2014 m., „Lewben Art Foundation“ kolekcija.
Autorius  

„Lewben Art Foundation“ kolekcijos rubrikoje šįkart – „Paskutinė vakarienė“ pagal Patriciją Jurkšaitytę.

Patricija Jurkšaitytė tapo tapybą – ne realybės, o paveikslo atspindį. Tačiau atspindys čia keistai belaikis, tiksliau – sustingęs laike. Iš šio ir iš ano pasaulio. Patricijos nutapytas Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ motyvas yra ne vakarienė, o tik jos scenografija. Nusikaltimo vieta. Bekūnė erdvė. O kartu – šiuolaikinis tikėjimo išpažinimas.

Patricija Jurkšaitytė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) pas Kęstutį Zapkų. Vienas svarbiausių jo mokymo principų buvo ne atkartoti dėstytojo darbo būdus, bet rasti savo temas ir stilių gilinantis į pasaulio meno istoriją. Tuo metu nedaug kas domėjosi senaisiais meistrais. Bet Patriciją visada domino tirpstanti erdvė tarp paveikslo ir realybės, žvilgsnis į renesanso ir baroko tapybos meistrų atvertus langus. Neatsitiktinai menininkė naudoja šiuolaikinių tapytojų retai pasitelkiamą lesiruočių techniką – tapo permatomais potėpiais sluoksnis po sluoksnio, leisdama drobei kvėpuoti.

Nuo pat pradžių menininkę traukė pakraščiai, marginalijos – tai, kas paveiksle atrodo kaip nereikšminga detalė, nutapyta fone. Ir formatus rinkdavosi pailgus – kaip citatas. Tai buvo tapybinės didžiųjų meistrų metonimijos – nedidelis fragmentas kaip ledkalnio viršūnė bylojo apie žiūrovui nematomą kūrinį. Vėliau Patricija žengė dar toliau – ji ėmė tapyti muziejuose ir dailės istorijos knygose saugomus šedevrus. Ne kopijuoti, o atkurti juos čia ir dabar, beveik tokius pačius, tik be žmonių.

Ką savinasi Patricija?

Ką tai reiškia? Menotyrininkė pasakytų – apropriacija, (at)vaizdo, kūrinio ar daikto pasisavinimas meniniams tikslams. Bet tai tik metodas. Patricija savinasi ne vaizdą, o tik lokaciją, architektūrą, interjerą. Tuščią sceną be artistų. Koks Apreiškimas be angelo ir Mergelės Marijos? Veneros guolis be Veneros? Tačiau toks konceptualus „nužmoginimas“, tariamas turinio ištrynimas išplečia filosofinę, laikinę ir optinę dimensijas. Ir geriausiai tai atskleidžia Patricijos paveikslas „Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė“ (2014 m.).

Apie metaforas

Tapytoja kreipiasi į mus kaip tapybos ir, plačiau – Vakarų kultūros, žinovus. Net jei paveikslo pavadinime nebūtų nurodytas Leonardo vardas, dauguma atpažintų šios dažnai reprodukuojamos freskos karkasą. Atpažinę akimirksniu užpildome paveikslą Paskutinės vakarienės figūromis ir kartu skausmingai suvokiame, kad jų šiame paveiksle nėra. Čia galima filosofiškai pasvarstyti – nėra, nes nebuvo, nes Biblija – tik kolektyvinis literatūros kūrinys?

Ar nėra, nes tai žvilgsnis iš dabarties į istorinį laiką, kurio veikėjai jau mirę?

O gal tai Dievo mirties metafora, ir mes negalime matyti to, ko netikim esant? Kita vertus – ar galėtume matyti net ir tikėdami? Ir ko vertas tikėjimas, reikalaujantis materialių įrodymų?

Tačiau net ir be žmonių Patricijos paveikslas nepraranda sakralumo auros. Ne dėl numanomo šventųjų plevenimo, o dėl paveikslo struktūroje įrašyto klausimo. Kūrinys tampa optiniu prietaisu ir laiko mašina vienu metu, priartinančiais lemiamą momentą. Tas momentas sustingsta kaip audros debesis ir tvyro iki šiol. Nuojauta kaip žinojimas, ateities (Paskutinės vakarienės dalyviams) ir praeities (mums) momentas dabartyje.

„Vienas iš jūsų mane išduos“, – sako Kristus ir ištiesia rankas į duoną ir vyną. Dar neįvykusi išdavystė atleidžiama, bet neužmirštama – juk tikintieji geria Kristaus kraują ir valgo jo kūną kaip komuniją, kuri ir įsteigiama čia, šiuo momentu.

Prisimename Leonardo paveikslą ir sutrikusius mokinius, kurie bando išsiaiškinti – kas?

Kas tas išdavikas? Petras užsimoja peiliu, Tomas iškelia pirštą (taip, tikriausiai tą patį, kuriuo „tikrins“ prisikėlusio Kristaus žaizdas), Judas suspaudžia pinigų maišelį. Skirtingai nei kitų dailininkų anksčiau tapytuose Paskutinės vakarienės paveiksluose, Judas nėra atskirtas nuo mokinių – jis tarp jų, netoli Mokytojo, tiesiantis ranką prie vyno. Veidas tamsus – nors vis dar čia, bet jau priklausantis šešėlių karalystei. Ji, kaip ir metafizinis blogis, visada šalia. Tačiau žiūrovas žvelgia į šviesą – ten, kur pačiame centre plačiai išskleidęs rankas pavaizduotas Kristus.

Kažkas ten yra

Patricijos paveiksle nėra figūrų, bet yra Paskutinės vakarienės drama. Lėtomis ilgaamžėmis tapybos priemonėmis ji užfiksuoja lemiamą momentą. Perspektyvos linijos veda į tolumoje šviečiantį langą (tris langus kaip Trejybę), ir šis langas mums, žiūrintiems į tuščią Paskutinės vakarienės salę, yra ne tik Kristaus aureolė, bet ir amžino gyvenimo pažadas. Anapusybė, kurios pamatyti ir peržengti neleidžia griežta balta staltiese dengto stalo horizontalė.

Leonardo išgrynino Paskutinės vakarienės vaizdavimą atsisakydamas interjero detalių, viską pasakydamas per gestus ir figūras, paklūstančias griežtai renesanso geometrijai. Patricija tikėjimo judesį perkelia iš matomo pasaulio į nematomą. Mes jaučiame iš paveikslo sklindančią šviesos bangą, nors ir negalime jos užčiuopti. Ir nors paveiksle spengianti tyla baugina, širdis nevalingai kartoja: „Kažkas ten yra.“

Patricija Jurkšaitytė

Gimė 1968 m. Vilniuje.

1993 m. baigė tapybos specialybę VDA, mokėsi pas dailininką Kęstutį Zapkų.

Yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė.

Nuo 1992 m. dalyvauja grupinėse parodose

Nuo 1996 m. rengia asmenines parodas Lietuvoje ir užsienyje, daugiausia Olandijoje.

Dailininkė gyvena ir kuria Vilniuje.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau