Pakalbėkim apie meną: paskutinė karalienės diena

Publikuota: 2016-12-18
SetP Stanikas (Svajonė ir Paulius Stanikai). „Paskutinė karalienės diena“. Diptikas. Fotopopierius, fotografija. 2012. 235,00 x 335,00 cm. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Juditos grigelytės, Vladimiro ivanovo nuotr.
SetP Stanikas (Svajonė ir Paulius Stanikai). „Paskutinė karalienės diena“. Diptikas. Fotopopierius, fotografija. 2012. 235,00 x 335,00 cm. „Lewben Art Foundation“ kolekcija Juditos grigelytės, Vladimiro ivanovo nuotr.

Menotyrininkė Birutė Pankūnaitė

„Lewben Art Foundation“ kolekcijos rubrikoje šįkart – SetP Stanikas diptikas „Paskutinė karalienės diena“.

SetP Stanikas – tai garsių lietuvių menininkų, šiemet nominuotų Nacionalinei kultūros ir meno premijai, Svajonės ir Pauliaus Stanikų pora.

Ta pačia proga reiktų priminti, kad Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje, iki gruodžio 23 d. veikia jų darbų paroda „Uraganas Theresa“.

Pristatomo darbo pavadinime minimas karalienės motyvas veda mus gilyn į istorinius amžius, o senovę sieja ir su mūsų dienomis, įvairiais laikotarpiais įgaudamas skirtingų konotacijų. Tai gali būti ir karaliaus žmona, kuri neturi realios valdžios, bet turi prabangą, turtus, šlovę. Žinoma, tik ne laisvę. Gali būti ir galinga valdžios moteris, kurios klauso ištisos imperijos, o menkiausias užgaidas tenkina šimtai dvariškių. Žodis „karalienė“ asocijuojasi ir su krinolinų klasika, ir su šiuolaikiniu aristokratiškuoju protokolu, uždaros bendrijos intrigomis, Balmoraliu ar C?te d’Azur, jachtomis ir žirgais.

Bendrinė karalienės drama

Svajonė ir Paulius Stanikai fotografijų diptike „Paskutinė karalienės diena“ pažvelgia ne tik į tai, bet ir į platesnę priešpriešą – „klestėjimas vs nuopuolis“, „meilė ir grožis vs kančia ir pabaiga“, „jausmai vs pareigos“ ir kt. Pažvelgia iš vidinės dramatiškosios pusės per subjekto situaciją, kuri yra asmeniška ir sujaukta it guolis ir aitriai intymi kaip kūnas. Jei pažodžiui sektume fabulą, pamatytume, kad Stanikų karalienė savo paskutinę (valdymo? gyvenimo?) dieną konvulsyviai blaškosi pataluose, jai neberūpi etiketas, įvaizdis, atliekamos funkcijos ar bet kokie išorės pasaulio mažmožiai. Tai jos lemtinga akimirka, kai nebe balansuoji ties bedugne, o skriete skrieji žemyn be vilties pasiekti netgi jos dugną, kuris jau galėtų tapti atspirties pagrindu ir šiokiu tokiu išsigelbėjimu. „Paskutinė karalienės diena“ – tai programinė moters vaidmens aklavietė su visa emocine feminos pasaulio tragika. Esama ir užuominos į oponentą – lovoje numesta ir gipsinė vyro galva (jeigu tai vyras, o ne moteris – bet greičiausiai kažkas androginiško).

Surežisuota tragedija

Jei jau kalbame apie androginiją kaip apie lyties neapibrėžtumą, Stanikų kūrybos dvilytiškumą, verta paminėti ir kitą jiems būdingą neapibrėžtumą, t. y. fiktyvią konstruojamų kompozicijų prigimtį. Paprastai personažus jie kuria patys, savo fiziniais kūnais, iš savo pačių materijos, kaip neišsenkamo bendrinio lobyno: persirenginėdami, persikūnydami ir atsiverdami prieš fotoobjektyvą ar kamerą be gailesčio sau ir gėdos. Todėl ir karaliene, kad ir kokią ekstatišką dramą ji demonstruotų, patikime tik tiek, kiek galime patikėti vaidyba, kad ir kokia susitapatinanti ji būtų. Juk akivaizdu, kad veiksmas vyksta ne autentiškame buduare, o menininkų studijoje, nuklotoje suglamžytomis paklodėmis. Viena vertus, fikcijos įspūdis sujungia papildomu siužeto pamušalu virstančią grandinę personažas-atlikėjas-žiūrovas, kita vertus, leidžia koncentruoti žvilgsnį ir mintį, neblaškant dėmesio į antrines konteksto tikslumo detales.

Apie dramatišką antrinius vaidmenis atliekančių moterų likimą Stanikai kalba keliuose darbuose: tai „Magda Goebbels. Queen of the Bones“ (2009), eksponuota Pekino 987 bienalėje ir mugėje „ArtVilnius“; „Dvigulė lova“ (2014), skirta Aishos Gadaffi istorijai ir rodyta Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje; „Prospekto galerijoje rodomas projektas „Uraganas Theresa“ su užuominomis į Theresą May. Šias vietas miniu neatsitiktinai – tuo noriu pasakyti, kad Paryžiuje įsikūrę menininkai yra dažni svečiai ir Lietuvoje, kurioje įgyvendinami sumanymai ne mažiau svarbūs tiek jų pačių kūrybinei biografijai, tiek lietuvių meno vartotojui.

Stanikų kūriniai ir aplinka

Diptiko „Paskutinė karalienės diena“ mūsų žiūrovai nėra matę – Stanikai jį įgyvendino Paryžiuje, sukūrę instaliaciją „Chapelle des Petits Augustins“ interjerui, kupinam renesanso, baroko, klasicizmo artefaktų. Patirties suodžiais apėję kadaise balti buvę bareljefai, skulptūros ir antkapiai puikiai susitarė su nespalvota Stanikų fotokalba, persmelkta praėjusių epochų elementų ir stilistikos. Dėl savo dydžio ir netradicinio eksponavimo gulomis ant grindų ji ryškiai dominavo erdvėje, kartu antrindama klasikinio pastato išorei, vidui, detalėms – per naujų laikų dvasią, deformuotą, bet visgi kompozicijos simetriją, per purvinai balzganą koloritą ir pabirą, bet daugiažodį, kaip ir aplinkiniai istorinio meno pavyzdžiai, vaizdą.

Toks įžengimas į sudėtingo konteksto erdves Stanikams yra gana tipiškas. Lengvų sprendimų jie neieško ir turbūt tikisi būti išganyti per komplikacijas. Jau yra instaliavę savo darbus ir Dailininkų sąjungos vitrinoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje, ir po minėtais klaustrofobiškais Šlapelių muziejaus skliautais, ir už stiklų įeinant į „Litexpo“ rūmus, ir kitur. Žinoma, jie nevengia ir balto kubo – nelygu renginys ir sąlygos. Bet aplinka, kurioje duetas pasirodo, virsta aktyviu jų piešinių, skulptūrų, fotografijų, videomedžiagos dalyviu. Tuo galima įsitikinti parodoje „Uraganas Theresa“, prietemoje alsuojančia netikėtai „glamūrinėmis“ politinių realijų interpretacijomis.

Tiek apie Stanikų flirtą su erdvėmis.

Traumos motyvas

Jei grįžtume prie karalienės ir bandytume šį pristatymą baigti apibendrinimais, matyt, konstatuotume, kad ji – Stanikų klasika. Ne tik tuo, kad parafrazuoja istorinių stilių leksiką (įdomu tai, kad apie dueto kūrybą rašę autoriai įžvelgia įvairias paraleles: vieni joje mato gotikinę kalbą, kiti – baroko, treti – manierizmo principus, ketvirti – neoklasicizmą), bet ir tuo, kad tęsia vieną pagrindinių visą jų kūrybą persekiojančių temų – traumos, aukos, patologijos – giją. Tik Stanikai pradėjo nuo ilgai jų nepalikusių vadinamosios „pokomunistinės traumos“ vaizdinių, o čia jie išsivaduoja nuo geografinės priklausomybės ir prabyla universaliais teiginiais.

Stanikų taikiklyje labai dažnai – traumos mirksnis, kuriame susilieja sociumas ir privatumas, reali ir įsivaizduota patirtis. Akimirka, kuri aprėpia du priešingus polius: ir intymią asmenišką subjekto sferą, ir kolektyvines istorijas, subjekto slapstymąsi daugumoje. Abiem atvejais įsivaizduojama buvusio smurtinio įvykio įtaka – jis tarsi atsikartoja vis kitomis vietos ir laiko, priežasties ir pasekmės aplinkybėmis. Todėl trauma išgyvenama ne paties įvykio metu, o jį prisimenant: slopinta atmintis tampa trauma po įvykio.

Pasakojimą apie „Paskutinę karalienės dieną“ galime reziumuoti Friedricho Nietzsche‘s mintimi: „Psichologinis skausmas man – tai ne konkretybė, o tik interpretacija – priežasties interpretacija – tiksliai nenusakomų reiškinių rinkinys...“.

Pabandėme apčiuopti „karalienę“, bet ar pavyko?

SetP Stanikas

  • Svajonė Stanikienė gimė 1961 m. Vilniuje.
  • Paulius Stanikas gimė 1962 m. Vilniuje.
  • Gyvena ir dirba Paryžiuje.
  • Dueto kūrybinis kelias tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Jie dalyvavo daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp kurių – tarptautinės Venecijos, Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Arlio fotofestivalis.
  • Jų kūrybos parodos vyko Pompidou centre, galerijoje V (Paryžius), galerijoje „White Box“ (Niujorkas), galerijoje „Other Gallery“ (Šanchajus) ir kitur.
  • Po sėkmingo debiuto 2003 m. 50-ojoje Venecijos bienalėje, kur atstovavo Lietuvai, Stanikai buvo pakviesti dėstyti Frenua aukštojoje šiuolaikinio meno mokykloje (Studio national des arts contemporains Le Fresnoy)Prancūzijoje.
  • 2008 m. menininkų videodarbai rodyti tarptautinėje parodoje „Vaizdų naktis“ (Dans la nuit des images), surengtoje Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose. Tais pačiais metais milžiniško dydžio Stanikų diptikas „Nuopuolis“ eksponuotas parodoje „Šventumo pėdsakai“ (Traces du Sacre) Pompidou centre Paryžiuje.
  • 2012 m. renginyje „Balta naktis“ (Nuit blanche), vykusiame Paryžiuje, Trokadero parke, menininkai sukūrė instaliaciją „Darbininkas, valstietė ir erelis“ ir buvo pakviesti dėstyti Bjarico„Rocailles“ aukštojoje dailės mokykloje (l’École supérieure d’art des Rocailles ? Biarritz).
  • 2003 m. pora buvo apdovanota LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.
  • Jų kūryba taip pat įvertinta ir kitais apdovanojimais – 2005 m. „Delfina Prize“ (Londonas) bei„Artslink Prize“ (Niujorkas).
  • Šiandien jų darbai saugomi Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos taikomosios dailės muziejaus, Modernaus meno centro, užsienio muziejų ir privačių kolekcijų rinkiniuose.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau