Kontržvalgyvos vadovas pakliuvo į savo spąstus

Publikuota: 2017-02-11
Austrijos kontržvalgybos vadovas Alfredas Redlas (1864–1913).
spymuseum.com nuotr.
Austrijos kontržvalgybos vadovas Alfredas Redlas (1864–1913). spymuseum.com nuotr.
Autorius  

Niekam nepavykdavo taip įžvalgiai susekti užsienio agentų kaip austrui Alfredui Redlui, padariusiam perversmą Austrijos-Vengrijos žvalgybos tarnyboje.

Pasitelkęs, mūsų terminais tariant, naująsias technologijas ir metodus, jis modernizavo savo šalies karinės žvalgybos veiklą. Modernizavo taip sumaniai, kad pats buvo iššifruotas savo sukurto aparato kontržvalgybininkų.

Lembergo kadetų mokyklos ir Karo akademijos absolventą, Austrijos kontržvalgybos vadovą Alfredą Redlą (1864–1913) 1903 m. pasiekė itin slapta byla. Jo darbuotojas demaskavo šnipą, kuris perduodavo karines paslaptis Rusijai, didžiausiai Austrijos-Vengrijos priešei. Tarp Rusijos įsigytų dokumentų buvo ir šalies kariuomenės išdėstymo planas karo atveju. Jeigu išdavystė nebūtų buvusi atskleista, Austrija-Vengrija būtų patyrusi katastrofą. Demaskavus šnipą, kariuomenė galėjo imtis būtinų atsargumo priemonių.

Netrukus Redlas sulaikė įtariamąjį, buvusį pulkininką leitenantą Sigmundą Hekailo. Atkaklus tardymas privertė Hekailo prisipažinti, tačiau vienu klausimu jis nepasidavė. Hekailo tikino, kad nepardavė kariuomenės išdėstymo plano ir kad tai padarė viršesnis generalinio štabo karininkas.

Kai sulaikytasis metė išdavystės šešėlį ant aukščiausių žvalgybos pareigūnų, Redlas įsiuto. Jo pavaldiniams tikriausiai atrodė, kad jį pribloškė slaptosios tarnybos silpnumas, kad galinga užsienio valstybė gali išgauti didžiausias karines paslaptis. Iš tiesų jis baiminosi visai ko kito: kad jo darbuotojai neatskleistų visos tiesos.

Šnipai atskleidžiami

Karinės šalies žvalgybos „Evidenzbureau“ agentai garsėjo profesionalumu. Puiki tarnybos reputacija didžiąja dalimi buvo Redlo nuopelnas. 1900 m. jis tapo žvalgybos Rusijos skyriaus viršininku ir atkreipė dėmesį, kad skyriaus darbo metodai – pasenę. Šnipinėti nebuvo pagrindinė skyriaus veikla. Darbuotojai daugiausia skaitė laikraščių straipsnius ir karo atašė ataskaitas.

Netrukus naujasis vadovas ėmėsi pertvarkos. Jis pasirūpino, kad į skyrių būtų priimti tinkami agentai. Redlo iniciatyva buvo pradėti naudoti slapti fotoaparatai ir kitos modernios technologijos, jis sukūrė archyvavimo sistemą, pertvarkė skyrių, kad visi svarbūs sprendimai būtų priimami su jo žinia.

Rezultatai pasijuto iškart. Jau 1901 m. sausį buvo suimtas pirmasis šnipas, kavaleristas Alexanderis von Carina, ir nuteistas ketveriems su puse metų sunkiųjų darbų už slaptos informacijos Prancūzijai ir Rusijai perdavimą.

„Nuosprendis didžiąja dalimi yra kapitono Alfredo Redlo nuopelnas“, – rašė Vienos laikraštis „Neue Freie Presse“.

Buvo nustatyta ir daugiau atvejų. Per pastaruosius 20 m. buvo sulaikyti tik keturi šnipai, o pasikeitus žvalgybos tarnybos vadovui buvo atskleidžiama viena išdavystė po kitos. Niekas nesidomėjo, iš kur šnipų vadovas gauna tiek daug informacijos.

Iš neturtingos šeimos

Tik nedaugeliui nekilmingų ar neturtingų žmonių tuometinėje Austrijoje-Vengrijoje pavykdavo pasiekti tiek, kiek pasiekė Redlas. Jaunas karininkas nebuvo nei aristokratas, nei turtuolis. Žaibišką karjerą jis padarė tikslingai dirbdamas. Asmeniniame gyvenime Redlui taip pat sekėsi. Aukštas šviesiaplaukis karininkas ilgais išpuoselėtais ūsais buvo vežiojamas žvilgančiu raudonu, žalvariu puoštu automobiliu „Daimler“ su jo inicialais ant durelių. Bičiulius, kurių dažnai kviesdavosi į šampano vakarėlius savo namuose Wickenburgstrasse, jis įtikino, kad turtus paveldėjo. Vakarėliuose dažnai dalyvaudavo jaunuolis, vardu Stefanas Hromodka. Jį Redlas pristatė kaip sūnėną ir nuolat lepino dovanomis. Nors kai kurie stebėjosi tokiu staigiu Redlo praturtėjimu, niekas neabejojo, kad jis – šaunus vyrukas. „Jis darė gerą įtaką jauniems karininkams“, – vėliau pasakojo kolega.

1908 m. 44-erių Redlas tapo „Evidenzbureau“ kontržvalgybos skyriaus vadovu, o po ketverių metų buvo paskirtas VIII armijos korpuso štabo viršininku, t. y. ėmė vadovauti pagrindiniam kariniam daliniui. Tai atvėrė kelius jam siekti karjeros aukščiausiuose postuose. Gavęs naujas pareigas Redlas buvo perkeltas į Prahą, o savo postą Vienoje perleido majorui Maximilianui Ronge, kurį pats išmokė kontržvalgybos paslapčių.

Didysis šnipas spąstuose

Ronge, tapęs naujuoju kontržvalgybos skyriaus vadovu, netrukus mėgavosi pirmaisiais laimėjimais. Pagal jo susitarimą su Vokietija dėl bendradarbiavimo kovojant su šnipinėjimu, 1913 m. balandį vokiečiai perdavė Ronge paslaptingą laišką, antspauduotą Berlyno pašte ir skirtą „Ponui Nikonui Nizetui“. Pašte Vienoje laiško niekas neatsiėmė, todėl jis grįžo į Berlyną.

Vokiečių žvalgybos pareigūnai atplėšę voką rado jame 6.000 Austrijos kronų (dabar tai atitiktų maždaug 30.100 Eur) bei du užsienio agentų adresus. Ilgą laiką Austrijos „Evidenzbureau“ įtarė, kad informaciją nutekina aukščiausi žvalgybos pareigūnai. Vadinamasis Nizetas galėjo būti jos darbuotojas.

Ronge nusprendė paspęsti spąstus. Buvo akivaizdu, kad „Nizetas“ anksčiau ar vėliau apsilankys Vienos centriniame pašte, todėl kasdien nuo aštuntos valandos ryto iki šeštos valandos vakaro pagalbinėse pašto patalpose jo tykojo du pareigūnai. Pašte buvo įtaisytas elektrinis skambutis: „Nizetui“ atėjus į paštą ir paprašius jam skirtų laiškų, pašto darbuotojas turėjo paspausti mygtuką.

Keletą mėnesių pareigūnai kantriai laukė pašto kambarėlyje, o tuo metu griuvo asmeninis Redlo gyvenimas. 1913 m. gegužės viduryje jis gavo Stefano Hromodkos laišką – šis pranešė ketinantis vesti. Redlą žinia pribloškė, mat Stefanas buvo ne jo sūnėnas, o meilužis. Jaunuolis tiesiai pareiškė nutraukiantis su juo santykius: „Aš daugiau netenkinsiu jūsų aistros, karininko garbės žodis.“

Redlo homoseksualumas – tik viena slaptojo dvilypio gyvenimo dalis. Iš tiesų jis nebuvo gavęs jokio palikimo ir gerokai prasiskolino išlaikydamas meilužį Stefaną.

Kelio atgal nebėra

Apimtas nevilties, ankstų 1913 m. gegužės 24 d. Redlas sėdo į savo raudonąjį „Daimler“ ir išvyko į Vieną įkalbėti Stefaną likti su juo. Jo nuostabai, jaunuolis pažadėjo, kad viskas liks kaip buvę, jeigu Redlas jam sumokės kelis tūkstančius kronų.

Palengvėjusia širdimi Redlas susitarė su draugu susitikti restorane. Apie 18 val. jis išėjo iš viešbučio. Netrukus, dešimt mėnesių laukus, pašto kambarėlyje pasigirdo skambutis. Deja, pašto darbuotojas pavėlavo paspausti mygtuką – išbėgę pareigūnai tespėjo pamatyti dideliu greičiu nurūkstantį taksi. Pareigūnams pavyko rasti taksi, kuris vežė šnipą jo nurodytu adresu – į Vienos centre esantį viešbutį „Klomser“. Ant galinės taksi sėdynės jie rado nedidelį pilką kišeninio peilio dėkliuką. Atvykę į viešbutį pareigūnai perdavė dėkliuką registratoriui ir paprašė parodyti jį viešbučio svečiams, o patys laukė.

Tą patį vakarą, prieš septynias, Redlas rengėsi išeiti, tad padavė savo kambario raktą registratoriui. Kai šis parodė jam dėkliuką, Redlas nedvejodamas patvirtino, kad dėkliukas – jo, ir netrukus suprato padaręs klaidą. Eidamas į restoraną jis suplėšė dokumentus su rusų agentų adresais ir išmetė į nuotekų griovį.

Tuo metu buvęs Redlo pavaldinys taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs. Kol vienas pareigūnas sekė Redlą, kitas surinko popieriaus skiauteles ir susisiekė su Ronge. Kontržvalgybos vadovas išbalo pamatęs „Nizeto“ parašą – jis iškart atpažino savo pirmtako raštą. Kartu su „Evidenzbureau“ viršininku ir keliais pareigūnais jis nuvažiavo į „Klomster“ viešbutį ir pusė pirmos nakties pasibeldė į pirmojo numerio kambario duris. Įsitempęs Redlas atidarė duris. „Žinau, kodėl atvykote. Gyvenimas baigtas, rašau atsisveikinimo laišką“, – pasakė jis.

„Ar turite šaunamąjį ginklą, pone Redlai?“ – paklausė pareigūnai. „Ne“, – atsakė Redlas ir paprašė revolverio.

Mokestis už išdavystę

Agentai saugojo visas viešbučio duris, du pareigūnai stebėjo jo kambario langą. Iki penktos valandos ryto neišgirdę šūvio, paskambino agentui ir paprašė perduoti Redlui asmenišką žinią. Tačiau praėjo kelios minutės ir viešbučio direktorius pranešė, kad Redlas nusižudė.

Policijos gydytojas rado jį negyvą ant grindų. Jis buvo persišovęs burną. Ant stalo gulėjo atsisveikinimo laiškas: „Lengvabūdiškumas ir aistra sunaikino mane. Melskitės už mane. Už savo klaidas sumoku gyvybe. Alfredas.“

Po kelių valandų agentai apsilankė Redlo bute Prahoje. Kambariuose tvyrojo stiprus kvepalų kvapas. Kambario sienos, užuolaidos ir lovatiesės buvo puoštos raudonais atspalviais. Be kosmetikos, moteriškų drabužių, apatinių, šilkinių kojinių ir erotinių nuotraukų, agentai rado stirtas slaptų dokumentų. Radiniai išsklaidė abejones, kad Redlas buvo itin svarbus šnipas.

Be naujo kariuomenės išdėstymo plano, vadinamo III planu, kuriame buvo išdėstytos Austrijos-Vengrijos karo su Rusijos sąjungininke Serbija detalės, jis buvo perdavęs saugomų geležinkelių ir pasienio punktų planus, žvalgybos agentai jo bute rado 413 fotojuostelių ir 120 nuotraukų.

Kylant įtampai ir artėjant Pirmajam pasauliniam karui, Austrija-Vengrija stengėsi neskelbti informacijos apie Redlo išdavystę, bet istorija vis tiek iškilo aikštėn.

Paskutiniai duomenys buvo gauti tik 1915 m., kai vokiečių kariuomenė užėmė Rusijos žvalgybos centro Varšuvoje archyvą. Iš Redlo ir Nikolajaus Batjušino, Varšuvos karinės apygardos žvalgybos viršininko, laiškų paaiškėjo, kad rusai pasinaudojo Redlo slepiamu homoseksualumu bei mėgstama prabanga ir jį šantažavo. Dvigubam agentui buvo gerai sumokėta už išdavystę. 1911 m. liepą, kai bendradarbiavimas buvo pasiekęs apogėjų, Redlo sąskaitoje buvo 100.000 Austrijos kronų (šiandien – apie 502.600 Eur).

Austrai sumokėjo krauju. Istorikai mano, kad tūkstančiai austrų kareivių fronte žuvo tik todėl, kad rusai iš anksto žinojo karinius Austrijos planus.

Alfredas Redlas, palaidotas paprastame pušiniame karste centrinėse Vienos kapinėse, už tokią gėdingą reputaciją gali kaltinti tik save. Jeigu jis nebūtų modernizavęs Austrijos žvalgybos, vargu ar būtų buvę atskleista, kad šis aukštą postą užimantis vyras – dvigubas agentas.

Vieno iš garsiausių pasaulio šnipų istorija sulaukė ir meninių interpretacijų. Vieną geriausių filmų apie Alfredą Redlą – „Colonel Redl“ – 1985 m. sukūrė garsus vengrų režisierius Istvanas Szabo, Redlą jame suvaidino Klausas Maria Brandaueris.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau