Apie pinigų vaidmenį Lietuvos miestų raidai

Publikuota: 2017-04-21
Autorius  

Šį savaitgalį, balandžio 22, 23 d., Vilniuje rengiamas trečiasis atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“, pakviesiantis besidominčius architektūra ir miesto istorija į 50 ypatingos architektūros pastatų. Ta proga VŽ „Savaitgalis“ su architektais Vytautu Biekša ir Matu Šiupšinsku kalbasi apie architektūros ir galių santykius.

Organizavote Architektūros fondo pokalbių ciklą „Pinigai“. Kodėl būtent tokia tema?

Matas Šiupšinskas: Archi­tektas nuo seno pristatomas kaip kūrėjas, tarsi su pinigais jis turėtų mažai ką bendro. O iš tiesų galia, kuri šiais laikais yra pinigai, ir architektūra visą laiką eina kartu. Pinigai yra viena svarbių architekto darbo priemonių, tik mes apsimetam, kad taip nėra.

Vytautas Biekša: Kad ir kokiu kampu žiūrėtum, pinigai yra vienas esminių architektūros aspektų – tiek buitiniu, tiek globaliu, tiek filosofiniu lygmeniu. Jie leidžia architektui sukurti daugiau nei tik fizinį pastatą, bet kurti vertę, formuoti miestą ir jo raidą. Finansų galia materializuojasi statybose, kurios sudaro nemažą ekonomikos dalį, sykiu daro didelę įtaką socialiniam visuomenės formavimuisi – kaip mes gyvename, kaip mes save suprantame. Dabartinė kapitalistinė santvarka svyra kapitalo poreikių tenkinimo, pelno generavimo link, todėl mąžta dėmesys visuomeninei, žmogiškajai architektūros pusei, kuriai kaip mediatorius tarp verslo ar grynojo kapitalo ir visuomenės interesų turėtų atstovauti architektas. Susidaro įspūdis, kad architektas lyg ir praranda klasikinę galią formuoti miesto urbanizacijos procesus, jam paliekama tik dekoratoriaus funkcija. Tai dar viena priežastis, kodėl norėjosi ta tema pakalbėti plačiau.

Kaip pinigai ir verslas gali formuoti šiandienį miestą?

M. Š.: Bet kuriame mieste verslui svarbu žinoti kryptį, kur miestas nori eiti. Tarkime, Vilniuje tai žinoti sunku, nes kas ketverius metus kryptis, kad ir nedaug, keičiasi. Manau, miestui reikia aiškesnės strategijos ir žiūrėti tolyn – 10, 20 ar 50 metų į priekį. Kai verslas žino, kur bus einama, jis pradeda tam ruoštis, ta linkme judėti ir pamažu ima tą viziją realizuoti. Pavyzdžiui, minčių plėsti miestą į dešinįjį Neries krantą buvo ir prieš sovietmetį, vėliau buvo pastatytas viešbutis, muziejus kaip tos vizijos pamatas. Iš anksto buvo planuojami ir Vilniaus aplinkkeliai, bet tie, kurie tolesne miesto plėtra nesidomėjo, negalėjo numatyti, kad žemė kur nors užkampyje bus tokia vertinga. Tuomet nežinantiems atrodė, kad dideli prekybos centrai turi būti miesto centre, nes tik čia viskas vyksta, bet staiga, atsirandus aplinkkeliui, tie santykiai apsivertė ir didysis žmonių srautas ėmė judėti kitur. Kai kas dar spėjo įšokti į tą traukinį ar bando vytis, bet gali būti per vėlu – žemė yra ribotas išteklius.

V. B.: Toks planavimas yra sudėtingas procesas, kurį net labiausiai pažengusios visuomenės ne visada suvaldo, tačiau tikrai yra ko pasimokyti, tarkim, iš olandų ar vokiečių – jie ne tik stato pastatą, planuoja, kas jame bus, bet kartu statydami kokį nors kultūrinį objektą niekuo neypatingame rajone ir aplink planuodami naujus kvartalus jie atgaivina tas vietas. Nauji gyventojai irgi aktyvuoja tą miesto zoną, o vystytojai ateina iš paskos, nes jiems jau būna suformuota sklypų ar renovuojamų pastatų pasiūla. Taip jie kontroliuoja miesto raidą ir nesukuria neįžengiamų getų. Svarbu suvokti, kad per urbanistinės raidos procesus galima ne tik gauti finansinių išraiškų, bet ir kurti ir valdyti miesto socialinį modelį.

Kaip vertinate pinigų vaidmenį Lietuvos miestų raidoje?

M. Š.: Šiuo metu didelę problemą matau valdant valstybės turtą, pavyzdžiui, kai Turto bankas paleidžia į rinką didelius plotus ar objektus tiesiog kaip bazinį išteklių, kaip žemės sklypą ir pagal tai juos įkainoja. Taip su savo turtu elgiasi tik labai neūkiškas šeimininkas, nes pirmiausia jis turėtų klausti – ką aš galiu su tuo daiktu padaryti, ką dar galėčiau iš jo gauti, gal neverta parduoti šitos teritorijos kaip sklypo, gal pasikviesti architektus, kartu rasti tai vietai tvirtą viziją, o tuomet pardavęs išloščiau dvigubai? Čia geras pavyzdys būtų gyvenamieji loftai – prieš 15 metų niekam neatrodė verta investuoti į pramoninį pastatą ir įrengti ten gyvenamąsias erdves. Bet atsirado pionierių, kurie pramušė ledus ir nebijojo rizikuoti. Visuomet saugiau yra daryti taip, kaip šimtus metų buvo daroma, bet, norint gauti didesnę grąžą, reikia žvelgti kūrybiškai. Architektas turi valdyti šiandienos terpę taip, kad joje sukurtų kultūrinį produktą, kuris kilstelėtų Lietuvos ar Europos architektūrą ir visą miestą vienu laipteliu aukščiau, taip rastųsi pridėtinė vertė. To išmokti turėtų būti mūsų tikslas.

Kalbant apie privatų verslą, kai jis teigia investuojantis į miestą, kyla klausimas, ką jis duoda miestui ir kiek iš tiesų tų investuotų milijonų liks mieste. Jeigu jis stato pardavimui, jis investuoja įšaldydamas dalį savo ar skolintų pinigų, kuriuos vėliau atsiims.

Iš principo į miestą investuoja žmonės, kurie ten gyvena ir kurie perka tą produktą, jie kuria vertę kartu su verslu. Protingas verslas kartais turėtų sumažinti savo apetitą, kad rytoj visai neuždustų ir jis pats, ir visas miestas, kitaip ateityje gali nebelikti, iš ko daryti pelną.

Koks verslo vaidmuo būtų sveikas miestui?

V. B.: Pirmiausia verslas galėtų daugiau ir atviriau komunikuoti su architektais, visuomene. Žinoma, tam reikia ir miesto dalyvavimo. Kartais kyla įspūdis, kad protingiau sudėlioti tie patys ar net mažesni ištekliai gali sukurti daug didesnę kokybę ir vertę.

M. Š.: Dažnai manoma, kad statyti yra geriau negu nestatyti, bet mieste visada yra tuščių, tarsi užšalusių plotų. Atrodo, kad jie yra problema, bet galbūt tai galimybė ateityje įvykti tam, ko šiandien mes negebame įgyvendinti.

Tarkim, kad ir „Žalgirio“ stadionas nebūtinai yra problema – tai yra galimybė realizuoti keletą pastatų ir sykiu palikti dalį teritorijos ateities plėtrai, gal po 10 metų tos vietos reikės dar labiau nei šiandien. Miestas yra gyvas organizmas, ir nereikia tikėtis, kad iškart išspręsime visas problemas.

Pasakykite teigiamą verslo ir architektūros santykio pavyzdį.

V. B.: Juo drąsiai galėtų būti „Paleko Archstudijos“ ir Ryčio Mikulionio studijos „Plazma“ projektas „Rasų namai“, kuris pateko į svarbiausių Europos architektūros apdovanojimų „Mies van der Rohe“ pusfinalį tarp 40-ies geriausių Europos projektų. „Rasų namai“ yra komercinis privataus investuotojo projektas, kuris įrodo, kad mes galime padaryti gerai, kai turime tokį tikslą. Kai kartu dirba išmanantis vystytojas, matantis, kad vertė yra ne vien monetarinė, ir geras architektas, pasiekiamas rezultatas, kurį įvertiname ne tik mes.

Kaip, jūsų nuomone, mūsų visuomenė supranta architektūros vertę?

V. B.: Lietuvoje žmonės gana lengvai identifikuoja architektūrinę sėkmę ir vertę. Turbūt atsirastų labai nedaug žmonių, net apklausus plačiąją visuomenę, kurie prieštarautų VU bibliotekos Saulėtekyje pastatui. Visi juo patenkinti, bet retai susimąsto apie sudėtingą procesą, kurio reikia, kad tokie pastatai atsirastų. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos visuomenė nori labai greito rezultato, bet architektūra yra lėta ir brangi – procesas, kurio reikia, kad ji būtų kokybiška, yra lėtas ir jį pagreitinti itin sunku. Atrodo, kad suvokimo ir pasitikėjimo architektais kartais trūksta.

Koks architektūros vaidmuo šių dienų greitojo vartojimo visuomenėje?

M. Š.: Pagrindinis klausimas – kokią problemą sprendžiame per architektūrą ir kokius tikslus užsibrėžiame. Tarkime, jeigu išsigryniname, kad mūsų poreikiai yra aukštesni nei baziniai ir norime ne tik stogo virš galvos, bet ir istorijos, tęstinumo, kultūrinės vertės, tuomet turime investuoti į tą tęstinumą ir kurti tai, kas liks ilgam ir išlaikys savo vertę ar net ją padidins. Tačiau architektūra gali būti ir neilgaamžė, bet vertinga. Kartais reikia čia ir dabar suprojektuoti ir pastatyti gerą, kokybišką pastatą, kuris šiandien daug duos ne tik ekonomiškai, funkciškai, bet ir kultūriškai. Kita vertus, jeigu jau yra kas nors pastatyta kokybiškai ir matai, kad tai laikys ilgai ar pratęs miesto pasakojimą, perduos jo dvasią ateinančioms kartoms, tokio objekto neverta griauti tik todėl, kad šiandien jį truputį brangiau išlaikyti ar renovuoti nei pastatyti naują. Galbūt tas statinys slepia vertę, kurią bus galima „atrakinti“ po kelių dešimtmečių?

V. B.: Reikia visada pagalvoti, kas iš to. Jei tai tik pastatas kaip plytų krūva, kažin ar jis tikrai turi vertę, bet reikia žiūrėti plačiau – ir į vietos, aplinkos potencialą.

M. Š.: Taip, jei sutariame, kad mums tas pastatas yra vertingas, tada turime pagalvoti, kaip rasti kūrybingą kelią pratęsti jo gyvenimą ir kaip iš tos vietos gauti maksimaliai naudos plačiąja prasme.

Kas tuomet yra architektūrinė vertė mūsų dabartiniame kontekste?

V. B.: Bet koks fenomenas gali būti įvertintas ne tik per finansinę, bet ir per kultūros prizmę. Jis gali kurti įvaizdį, kurį monetariškai įvertinti yra sunkiau, bet kultūrinė vertė, ypač visuomeninių dalykų, yra tai, kas kuria mūsų identitetą. Jeigu tą vertę tikslingai planuosi sukurti, ją ir sukursi. Vertė negali atsirasti savaime. Jei dirbsi su kritišku architektu, duosi jam pakankamai laisvės, adekvačią programą ir sudarysi tinkamas darbo sąlygas, tokio projekto kultūrinė ir finansinė vertė bus didesnė. Pavyzdžiui, daugelis mokyklų yra renovuojamos ne tam, kad būtų sukurta architektūrinė vertė ar nauja pažangi mokykla, pagerinanti ar keičianti mokymosi procesą dėl perplanuotų erdvių ir panašiai, o tik tam, kad suvartotų mažiau energijos, pavyktų panaudoti lėšas ir taip toliau, o tai iš tiesų nesukuria jokios galutinės vertės.

M. Š.: Svarbu pabrėžti, kad architektūra yra kultūros, o ne statybų lauke. Tai yra kultūrinė veikla. Jei sugretintume architektūrą su knyga, jos vertę galėtume skaičiuoti pagal ženklų skaičių, svorį, informacijos kiekį, pagal tai, kaip lengva ją skaityti, kiek žmonių ją mėgsta, kiek šilumos energijos išsiskirtų ją sudeginus ir pan., bet ji suteikia daugiau nei tik tai – galbūt ją perskaitęs sužinosi ką nors nauja, gal ji išlaisvins tavo galimybes arba duos ką nors, ko neturėjai prieš pradėdamas ją skaityti. Pastatas, kaip kultūrinis objektas, veikia lygiai taip pat – jis gali tave sušildyti arba, nugriovęs jį, galėsi panaudoti statybines medžiagas, bet jis gali ir praturtinti tavo gyvenimą, suteikti žinių apie tave patį, apie visuomenę, kuri jį sukūrė, ir miestą, kuriame gyveni. Architektūra yra tekstas, kurį, išmokus skaityti, atsiveria naujų galimybių.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau