Kur pietauja virtuvės meistrai

Publikuota: 2017-02-11
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Autorius „Verslo žinios“

VŽ „Savaitgalis“ teiraujasi žinomų Lietuvos virtuvės meistrų, kur jie pietauja, kai nestovi prie puodų savo darbo vietoje.

Martynas Praškevičius, restorano „Stebuklai“ savininkas ir virtuvės meistras

Tituluoto meistro p. Martyno vadovaujami „Stebuklai“ 2016 m. trisdešimties Lietuvos geriausių restoranų sąraše užėmė pirmą vietą. Šiuo metu Vilniuje jis rengiasi atidaryti dar vieną maitinimo įstaigą, taigi, sako pietų einantis labai retai, nes dažniausiai juos ruošia kitiems.

„Kai pasitaiko proga, užsuku į „Rameną ir pagaliukus“. Dažnai būnu prekybos centre „Panorama“, ten prabėgom užsuku į Ali šokoladinę, nusiperku kokį eklerą ar deserto, – vardija p. Martynas. – Kalbant apie restoraną vakarienei, labai mėgstu „Sofa de Pancho“, jame gerai viskas – nuo tekilos iki maisto, kurį ten dažniausiai dalijiesi su draugais, man apskritai patinka restoranai, kuriuose gali dalytis. Paskiau – „Gastronomika“. Jeigu mane ten kas pakviestų, labai apsidžiaugčiau. Ir, žinoma, „Šturmų švyturys“, tai trys pagrindinės vietos, kur man gera.“

nuotrauka::1

Paklaustas apie mėgstamus restoranus kituose Lietuvos miestuose, pašnekovas pirmiausia pamini Vytauto Samavičiaus restoranus „Monai“ ir „Momo grill“ Klaipėdoje. Kaune jis būna retai, bet norėtų darsyk aplankyti „Uoksą“, – ten gėrė tik alaus.

Vilniuje pastaruoju metu maitinimo įstaigos dygsta kaip grybai po lietaus. Paklaustas, kaip vertina jų kokybę, p. Martynas sako manąs, kad mūsų šefams dar reiktų pasistengti, pasimokyti ir eiti užsibrėžtu keliu. „Taip, restoranų lygis kyla, tačiau jis dar nėra „high-end“. Ko trūksta? Sunku pasakyti, restoranų mada į Lietuvą atėjo ne taip seniai. Manau, reikia būti drąsesniems: patiems kurti patiekalus, nekopijuoti kitų, nebijoti padaryti klaidų. Nes tai, kas traukia žmones, yra kitoniškumas. Mano paminėti visi trys restoranai yra skirtingi, jie kitokie. Kad ir „Ramenas“ – tokios sriubos daugiau niekas neverda. Arba „Sofa de Pancho“ – meksikietiško tikresnio maisto su tikrais meksikietiškais ingredientais turim tik vieną tokį restoraną. Kuršių marių žuvys irgi tik pas vieną Česlovą „Šturmų švyturyje“. Iš vietos produktų gaminama „Uokse“, ir aš stengiuosi taip daryti. Manau, šefams reiktų geriau apsidairyti aplinkui ir stengtis gaminti iš vietos produktų. Tunai, dorados – labai skanios žuvys, pats jas mėgstu, bet yra tokių įdomių, pamirštų vietinių dalykų. Man trūksta išskirtinumo, visiems jo linkėčiau“, – kalba virtuvės meistras.

Jurga Karinauskaitė, vyno baro „Achtung Baby!“ Klaipėdoje bendraturtė

nuotrauka::2

Pirmiausia reikia pasakyti, kad p. Jurga – ne virtuvės šefė, bet someljė, daugybę vyno ūkių aplankiusi vyno žinovė. Maisto taip pat.

„Nieko naujo nepasakysiu, nes Klaipėdoje visada yra Vytas Samavičius su savo „Monais“ ir „Momo grill“, – juokiasi p. Jurga, paprašyta išvardyti mėgstamas pietų vietas uostamiestyje. Ji sako, kad į „Achtung Baby!“ barą ateinantys žmonės pasidalija, kad jiems labai patikę „Meridiane“, „Navalyje“, viešbučio „Dunetton“ restorane „Tonas“, – ji stengiasi aplankyti visus: „Bet vis tiek norisi grįžti pas Samavičių – jo maiste tarsi matoma jo šypsena. Kitur atrodo neišbaigta, trūksta tvirtumo. Tuo ir baigiasi – jei nori gerai ir šauniai papietauti, eini į „Monus“ arba „Momo grill“.

Jeigu kas nors norėtų įtarti, kad šiame tekste yra paslėptos virtuvės šefo Vytauto Samavičiaus reklamos, dievaži, jos nėra. Taip jau atsitiko: visi trys pašnekovai paminėjo jo restoranus, tame pačiame 30-ies geriausiųjų sąraše pernai užėmusius antrą ir ketvirtą vietas.

„Kodėl nėra kito tokio šefo Klaipėdoje? – perklausia p. Jurga. – Gal kiti išvažiuoja į Vilnių, ten lengviau. Viena vertus, atrodytų, kad Klaipėdoje nėra konkurencijos – galėtum atsidaryti sau restoraną, nes jų trūksta, ir padaryti viską fantastiškai gerai. Bet tikrai nedaug klaipėdiečių turi įprotį vaikščioti į restoranus. Čia stipri svečiavimosi namuose kultūra – pas draugus, pažįstamus, gimines. Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atidarius restoraną bus lengva. Iš tiesų tai sunkus darbas, ne vien linksmybė. Štai, mūsų vyninėje staliukus savaitgaliui jau reikia rezervuoti, ir mums tai didelis įvertinimas“, – kalba someljė.

Iš vilnietiškų p. Jurga mini „39 paralelę“, jų virtuvė labai įvairi, sakytum, Viduržemio jūros pakrančių visų šalių virtuvių mišinys. „Man patinka, kai restorane ir jo virtuvėje nėra perdėtos pompastikos, patinka šilti, nesudėtingi dalykai, be jokių madingų taškelių, lengvai priimamas ir lengvai suprantamas maistas“, – sako pašnekovė.

Paklausta, ar šį šaltąjį sezoną patyrė gastronominių atradimų, ji sako nieko ypatinga neatradusi.

Anot p. Jurgos, šio sezono atradimai buvo Rygoje – prieš kelias savaites su bičiuliais ji buvo nuvažiavusi į Rygos gatvės maisto festivalį, latviai juos rengia, regis, kartą per sezoną – žiemą, vasarą, pavasarį... Festivalis, pasakoja p. Jurga, buvo įdomesnis nei vien restoranėliai su ratais – degė laužai, garavo sriubos ir troškiniai.

„Tai tikrai nebuvo banalu. Mėsainių matėme tik vienoje vietoje. Aišku, ne viskas buvo fantastiška. Kaip tokiuose festivaliuose būna – kaina ir kokybė ne visuomet puikiai derėjo. Didžiausią įspūdį paliko turgus – vien dėl jo verta važiuoti į Rygą“, – dalijasi someljė.

Mėgstantiems vyną ji Rygoje rekomenduoja „Garažą“, mėgstantiems džiazą – džiazo restoraną „Trumpete“.

„Tai ne karališko prašmatnumo vietos, bet mielos, „viduriukas su riebiu pliusu“. Taikėmės į tokias ir atradome įdomesnių vietų nei vien tik geras maistas ir geras vynas“, – sako p. Jurga.

Martynas Maciulevičius, restorano „Sofa de Pancho“ ir Pancho užkandinės virtuvės meistras

nuotrauka::3 left

Išties, visi kaip susitarę: p. Martynas sako triūsiantis tik ką atidarytoje Pancho užkandinėje ir pietauti visiškai neturintis laiko. Paklaustas, ką mano apie maitinimo įstaigų pliūpsnį Vilniuje, jis ir pats stebisi – ar yra tiek daug žmonių, ar taip kyla restoranų kultūra, kad kas antras užsimano turėti savo maitinimo įstaigą?

„Naujų vietų tiek daug, kad nespėju visų aplankyti. Bet koks geras dalykas atsitiko: restoranai nebesispiečia vien miesto centre – gerų vietų pavalgyti gali rasti įvairiuose rajonuose, tik reikia nepatingėti nuvažiuoti“, – šypsosi virtuvės šefas.

„Jeigu kalbame apie dienos pietus, būtų sunku, nes dabar nuolat esu naujoje užkandinėje. Išgirtas ir man pačiam labai patiko – vištienos kepsnių restoranėlis „Peri peri“ Šiaurės miestelyje, apskritai ten dabar daug gerų vietų. O „Peri peri“ tiekia kokybišką, skanų maistą, ir kainos nėra didelės“, – vertina p. Martynas.

„Gerų atsiliepimų iš patikimų žmonių“ jis girdėjo apie dienos pietus „Untold“ restorane netoli Kalvarijų turgaus. Virtuvės meistras mini ir naują „Čiop čiop“ studijos restoraną – jame dirba buvę ir gerai gaminantys jo kolegos. „Manau, tai irgi viena vietų, kur vertėtų nueiti“, – siūlo p. Martynas.

Virtuvės meistras pasakoja pastebintis, kad žmonės vis labiau paiso, ką valgo.

„Žmonės dairosi neriebaus maisto, lengvesnių patiekalų. Kad ir pas mus užkandinėje – vištiena populiari visada, į kiaulieną lankytojai žiūri atsargiai“, – sako virtuvės meistras. Jis pasakoja, kad Pancho užkandinėje pabandė pasiūlyti už 5 Eur žmonėms patiems pasiimti maisto – kiek nori ir kokio nori. Pirmosios dienos buvo tikras pamišimas: „kiek nori“ žmonės suprato taip, kad į lėkštę gali krautis tiek, kiek nebetelpa, o dabar, po dviejų savaičių edukacijos, jau dedasi tiek, kiek gali suvalgyti, ir derina produktus.

Geras restoranas vakarienei p. Martynui yra tas, kuriame jis nejunta įtampos. Žinoma, labai svarbu ir maistas.

„Kaip visada – „Stebuklai“, man patinka Martyno stilius, kaip ir ką jis gamina. Jis daro išskirtinesnius patiekalus, ten patirsi tai, ko niekur kitur. Paminėčiau ir „Sweet root“, ten visada labai įdomu pavalgyti.

Ne Vilniuje? „Monai“ ir „Momo grill“ Klaipėdoje visu 100%. Pas Vytą Samavičių buvau kelis kartus, jis tikrai labai gerai gamina, iki šiol prisimenu patiekalų skonį“, – vardija pašnekovas, paklaustas apie mėgstamus restoranus.

Užėjus kalbai apie dienos pietų kainas, p. Martynas sako, kad žmonės nori kokybiško maisto, bet nebrangiai.

„Bet geri produktai kainuoja, kainuoja ir juos paruošti. Žmonės sako: sriuba brangi. Bet juk neverdi jos iš sultinio kubelio? Ruoši kaulus, verdi juos ilgai, pagaliau – sunaudoji energijos. Kokybiški ir nebrangūs dienos pietūs, mano galva, yra nesuderinami dalykai“, – dėsto p. Martynas. Anot jo, optimali dienos pietų kaina yra 5 Eur, 7 ar 8 Eur žmonėms jau per brangu.

„Daug kas norėtų už 3 Eur, bet geras maistas kainuoja“, – šypteli p. Martynas.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau