Pakalbėkim apie meną: „Geltonosios draperijos“

Publikuota: 2016-09-12
Autorius  

Žvelgiate į meno kūrinį, nutaisę protingą miną, tačiau iš tiesų visiškai nesuprantate, ką dailininkas norėjo juo pasakyti. Arba – jus ima sunkiai tramdomas pasipiktinimas: ir tai vadinama menu? Trumpi pasakojimai apie meno kūrinius VŽ padės praplėsti tradiciškai suvokiamo muziejaus ribas.

„Lewben Art Foundation“ – nevalstybinė institucija, administruojanti meno kolekciją, kurią sudaro Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai (tapyba, skulptūra, fotografija, grafikos darbai, videodarbai ir instaliacijos) nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų, organizuoja parodas, leidžia meno albumus ir inicijuoja įvairius edukacinius projektus.

Vienas tokių – meno kūrinių iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos interpretacijos. Kitaip tariant, kolekcijos darbus papildo profesionalių meno istorikų ir kritikų interpretacijos, priartinančios meno kūrinius prie žiūrovo. Prie to žiūrovo, kuris skundžiasi nesuprantantis meno, nori įgyti apie jį žinių, bet neturi laiko lankyti meno istorijos paskaitų.

Geltonosios draperijos

Šį kartą „Lewben Art Foundation“ kolekcijos rubrikoje pristatome tapytoją Mariją Teresę Rožanskaitę (1933–2007 m.) ir jos tapybos darbą „Geltonos draperijos“.

M. T. Rožanskaitė – viena tų menininkių, kurių darbai laikui bėgant tampa vis įdomesni ir aktualesni, o nebesikeičiantis kultūrinis kontekstas suteikia galimybę naujai juos interpretuoti.

Dauguma jos kūrinių peržengia vienos temos rėmus ir dėliojasi į savarankišką vizualinį pasakojimą.

„Geltonos draperijos“ – vienas įsimintiniausių M. T. Rožanskaitės tapybos darbų. Jame atsiskleidžia dailininkę dominusios temos ir savitas paveikslo konstravimas.

Medicininės tematikos darbus M. T. Rožanskaitė pradėjo kurti 1974 m. – tada buvo nutapytos dvi monumentalios kompozicijos „Širdies operacija I“ ir „Širdies operacija II“. Jose išryškėja menininkei svarbūs plastiniai ir konceptualūs kontrastai: trapus kūnas ir jį tirianti technika, minkštos draperijos ir aštrūs, realistiškai nutapyti medicininiai įrankiai bei prietaisai.

Ankstyvasis laikotarpis

Ankstyvuoju laikotarpiu menininkė akcentavo medicininį žvilgsnį, kurį reprezentavo rentgeno aparatas. Tai galingas, visa regintis panoptikumas, kiaurai skrodžiantis ligotus kūnus. Medicininius chalatus vilkintys studentai ar ligoninės personalas jos paveiksluose kontrastuoja su nuogu, fragmentišku, anonimišku ligonės kūnu. Paveikslo erdvė kuriama kaip palata, ligoninės koridorius ar rentgeno kabinetas. Tapyba derinama su šilkografija, išryškinamas pozityvo ir negatyvo kontrastas.

Kūryba – tai gyvenimas

XX a. pabaigoje sukurtuose darbuose svarbesnės tampa egzistencinės vienišumo, senatvės temos. M. T. Rožanskaitės kūryba neatsiejama nuo gyvenimo, jos paveiksluose galima rasti kelis istorinius sluoksnius – to laikotarpio visuomenės, asmeninės atminties ir pasaulinio kultūrinio konteksto. „Geltonos draperijos“ taip pat yra daugiasluoksnis kūrinys. Jį inspiravo dailininkės lankymasis ligoninėje ir bendravimas su vienišomis senutėmis bei to meto pokyčiai.

Lankydama sergančią motiną, M. T. Rožanskaitė rūpinosi ir kitomis ligonėmis – kalbėjosi, piešė, maitino pačios išvirta sriuba. Daugelis senolių paveiksluose primena budistų vienuoles trumpais plaukais. Tokį vaizdinį padiktavo gyvenimas: pastebėjusi, kad senutes užpuolė utėlės, dailininkė kreipėsi į medicinos personalą, ir senutės buvo apkirptos. Tai pirmasis, asmeninis, istorijos sluoksnis, kurį galima pavadinti realistiniu, tačiau realizmas dailininkės darbuose įgyja magišką, filosofinę dimensiją.

Konkrečios senutės portretas tampa „būties myriop“, egzistencinio vienišumo alegorija. Senolę vis labiau pasiglemžia geltonos draperijos su daugybe tuščių ligoninės lovų metaliniais galais. Jie atkartoja paveikslo formą ir įrėmina senutę – suskliaučia jos erdvę ir gyvenimą. Tai meditacija apie gyvybės ir mirties virsmą – neatsitiktinai senutė nutapyta prie pat paveikslo krašto, žvelgianti pro mus į užribį. Kartu „Geltonas draperijas“ galima skaityti ir kaip besikeičiančios 10-ojo dešimtmečio politinės ir socialinės situacijos metaforą, senosios epochos pabaigos ir naujosios nuojautos ženklą.

Dosjė

  • Marija Teresė Rožanskaitė gimė 1933 m. kovo 18 d. Linkuvos miestelyje (Pakruojo r.).
  • 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Sibirą. 1947 m. kartu su mama pabėgo iš tremties Altajuje ir grįžo į Lietuvą. 1953–1959 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
  • Nuo 1966 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tais pačiais metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Surengė daugiau kaip 12 personalinių parodų, instaliacijų, akcijų, dalyvavo daugiau kaip 30 grupinių parodų.
  • Jos darbų yra įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai ir privatūs kolekcininkai.
  • 2002 m. menininkei buvo įteikta LDS premija ir aukso ženkliukas už instaliacijas, sukurtas 2001 m.
  • 2004 m. M. T. Rožanskaitei įteiktas Vytauto Didžiojo Riterio Kryžiaus ordinas už nuopelnus Lietuvai.
  • 1997–1998 m. ir 2003–2004 m. – LR aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija meno ir kultūros kūrėjams.
  • 2013 m. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta didelė M. T. Rožanskaitės retrospektyva „Rentgenogramos“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau