Vidiotų tauta

Pastaruosius penkiasdešimt metų galima vadinti elektroninių medijos priemonių amžiumi. Televizija pakeitė visuomenę visuose pasaulio kampeliuose. Šiandien sparčiai populiarėja ir kitos medijos priemonės: skaitmeniniai diskai, kompiuteriai, kompiuteriniai žaidimai, išmanieji telefonai ir kt. Daugėja įrodymų, kad toks medijų paplitimas turi įvairų neigiamą poveikį.

Jungtinės Amerikos Valstijos atliko labai svarbų vaidmenį populiarinant televiziją, todėl galima teigti, kad Amerika užmezgė ilgą meilės romaną su, Harlano Ellisono žodžiais tariant, „stikliniu žinduku“. 1950 m. televizorių turėjo mažiau nei 8% Amerikos šeimų, o 1960 m. – jau 90%. Kitose šalyse tokį skvarbos lygį pavyko pasiekti tik po kelių dešimtmečių, o skurdžiausios šalys dar ir dabar atsilieka.

Kaip ir galima buvo tikėtis, amerikiečiai buvo ištikimiausi televizijos gerbėjai – tokie tikriausiai liko ir šiandien, nors šioje srityje atliktų tyrimų duomenys yra šiek tiek padriki ir nepakankami. Geriausiais turimais duomenimis, amerikiečiai prie televizoriaus vidutiniškai praleidžia daugiau nei penkias valandas per dieną – stulbinamai daug, turint omenyje, kad dar kelias valandas jie skiria kitoms vaizdo transliavimo priemonėms. Kitų šalių gyventojai televizijai skiria daug mažiau laiko. Pavyzdžiui, skandinavai prie televizoriaus vidutiniškai praleidžia maždaug dvigubai mažiau laiko nei amerikiečiai.

Toks Amerikos visuomenės polinkis į televiziją turi daug įvairių pasekmių, kurios kelia didelį susirūpinimą ir įspėja apie šią grėsmę visą pasaulį – nors tuo rūpintis, tikriausiai, jau gerokai per vėlu. Visų pirma, intensyvus televizijos žiūrėjimas beveik nesuteikia malonumo. Dauguma apklausų rodo, kad pomėgis dienas leisti prie televizoriaus ekrano panašus į priklausomybę, kai malonumas patiriamas tik trumpą laiką ir tik iš pradžių, o vėliau kyla neapsitenkinimas ir sąžinės graužatis. Tokie žiūrovai teigia, kad norėtų prie televizoriaus praleisti mažiau laiko.

Be to, ilgas televizijos žiūrėjimas paskatino socialinį atotrūkį. Anksčiau žmonės daugiau laiko praleisdavo bendruomenėje drauge su kitais, o dabar mieliau sėdi vieni prie žydrųjų ekranų. Silpstantį amerikiečių bendruomeniškumo jausmą tyrinėjantis garsus mokslininkas Robertas Putnamas pastebėjo, kad televizijos žiūrėjimas yra svarbiausia mąžtančio socialinio kapitalo – bendruomenes siejančio pasitikėjimo – priežastis. Šiandien JAV gyventojai vienas kitu pasitiki mažiau nei prieš kelis dešimtmečius. Žinoma, čia svarbūs ir kiti veiksniai, tačiau negalima menkinti su televizija siejamo socialinio susiskaldymo.

Televizijos žiūrėjimas, be abejo, kenkia ir fizinei, ir psichinei sveikatai. Pagal nutukusių žmonių skaičių amerikiečiai pirmauja pasaulyje, o maždaug du trečdaliai JAV gyventojų turi antsvorio. Ir vėl šiam reiškiniui įtakos turi daug veiksnių, įskaitant pigaus, nesveiko maisto vartojimą, tačiau neaktyviai priešais televizoriaus ekraną leidžiamas laikas taip pat turi didelį poveikį.

Be to, tai, kas vyksta mūsų galvoje yra nė kiek ne mažiau svarbu, nei mūsų kūno veikla. Televizija ir susijusios medijos yra svarbiausios komercinės ir politinės propagandos skleidėjos visuomenėje.
Beveik visa Amerikos televizija yra privačiose rankose, o didžiąją dalį savo pelno savininkai uždirba iš nuolat transliuojamos reklamos. Veiksmingos reklamos kampanijos, nukreiptos į pasąmonėje glūdinčius poreikius – paprastai susijusius su maistu, seksu ir socialine padėtimi – skatina trokšti iš esmės vartotojams ar visuomenei menkaverčių produktų ir prekių.
 
Tas pats taikytina ir politikai. Dabartiniai Amerikos politikai yra prekių ženklai, įpakuoti kaip pusryčių dribsniai. Juk gražiai „įpakavus“ ir sukūrus lengvai įsimenamą patrauklią dainelę galima parduoti bet ką (ir bet kokią idėją).

Visi keliai į valdžią veda per televiziją, o galimybė pasirodyti televizorių ekranuose priklauso nuo piniginės storio. Dėl šios paprastos logikos Amerikos politikai tapo labiau nei bet kada anksčiau priklausomi nuo turtuolių.

Reklamuoti ir parduoti kaip naują produktą galima net karą. Karo Irake prielaidas – neegzistuojančius Saddamo Husseino masinio naikinimo ginklus – George‘o Busho administracija reklamavo pasitelkusi puikiai žinomą spalvingą, sparčiai kintantį ir gausiais grafiniais vaizdais „pagardintą“ televizijos reklamų stilių. Prasidėjus pačiam karui televizija parodė specialiai sukurtą tiesioginį spektaklį - Bagdado bombardavimą, kurio tikslas buvo užtikrinti aukštus JAV vadovaujamo įsiveržimo reitingus.

Daugelis neurologijos mokslininkų mano, kad televizijos poveikis psichinei žmonių sveikatai gali būti dar didesnis nei vien priklausomybė, vartotojiškumas, socialinio pasitikėjimo stoka ir politinė propaganda. Gali būti, kad televizija „perkrauna“ televizijos gerbėjų smegenis ir menkina jų pažintinius gebėjimus. Neseniai Amerikos pediatrijos akademija įspėjo, kad televizijos žiūrėjimas gali pakenkti mažų vaikų smegenų vystymosi procesams ir paragino tėvus neleisti žiūrėti televizoriaus ir panašių medijos priemonių jaunesniems nei dvejų metų vaikams.

Neseniai JAV organizacijos „Common Sense Media“ atliktos apklausos rezultatai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai netikėti, bet visiškai suprantami. Vargingose Amerikos šeimose augantys vaikai ne tik daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus, bet ir dažniau turi televizorių savo kambaryje. Jeigu produkto vartojimas mąžta augant pajamoms, ekonomistai tokį produktą vadina prastesnės kokybės preke.

Žiniasklaida gali būti naudinga kaip informacijos, švietimo, pramogų ir netgi politinio sąmoningumo šaltinis. Tačiau pernelyg dideli jos kiekiai yra susiję su pavojais, kurių turėtume vengti.

Mažiausia, ką galime padaryti, tai pasistengti kuo labiau tokius pavojus sumažinti. Šioje srityje yra kelios, visame pasaulyje sėkmingai taikomos priemonės: televizijos reklamos, ypač skirtos mažiems vaikams, ribojimas; nekomercinės valstybinės televizijos tinklai, kaip antai BBC; ir nemokamas (bet ribotas) politinėms kampanijoms skirtas televizijos eterio laikas.

Žinoma, geriausia gynyba yra savikontrolė. Visi galime dažniau išjungti televizorių bei daugiau laiko skaityti, bendrauti ir siekti atkurti savo sveikatos ir socialinio pasitikėjimo pagrindą.

***

Jeffrey'is D. Sachsas yra Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius ir Žemės instituto direktorius. Jis taip pat yra Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus specialusis patarėjas Tūkstantmečio plėtros tikslų klausimais.

© „Project Syndicate“, 2011