Vilniaus mero tikrovė be „fotošopo“

Kodėl valstybė dvigubai aukštesniu nei rinkos tarifu subsidijuoja Elektrėnuose pagamintą elektrą, nors toje jėgainėje sugeneruota šilumos energija šildo nebent Elektrėnų marias?

Vilniaus meras Artūras Zuokas siūlo valstybės elektros supirkimo kvotas iš Elektrėnų atimti ir bent dalį jų perduoti Vilniaus termofikacinei elektrinei, nes čia pagaminta šilumos energija galėtų būti pigiau parduodama sostinės gyventojams. Patrauklu Vilniaus rinkėjams. Ir politiškai paprasta – beveik kaip šarvuotu transporteriu per draudžiamoje vietoje paliktą mersedesą.

Tačiau būtent per visą pasaulį nuskambėjusi „pasivažinėjimo tanku“ istorija galų gale parodė, kad energingasis Vilniaus meras, be to, dar labai mėgsta „fotošopo“ programą, o jo iniciatyvos grindžiamos esmingai retušuota tikrove.

A priori atmesti pačią idėją, perduoti elektros gamybos kainų subsidijų kvotas iš valstybės valdomos „Lietuvos energijos“ (Elektrėnų jėgainė – jos padalinys) privataus kapitalo valdomai „Vilniaus energijai“, būtų neteisinga. Ypač jeigu tai duotų naudos sostinės vartotojams, o „Vilniaus energija“ būtų skaidraus ir efektyvaus verslo pavyzdys.

Nagrinėjant skaidrumo prielaidą neverta nei tuščiai gaišti laiko, nei niekinti laikraštinio popieriaus. Deja, privataus kapitalo investicijos šilumos sektoriuje garsėja priešinga praktika. Ir tik centrinės valdžios bejėgiškumas, korumpuotų savivaldos valdininkų interesai trukdo iš esmės judinti šią problemą.

Antai p. Zuokas tvirtina, esą dosniau subsidijuojant „Vilniaus energijos“ jėgainėje pagamintą elektrą, šilumos kilovatvalandės kaina vilniečiams gali atpigti net 6 ct.  Įdomu, kur buvo išvesta ši efektyvumo formulė: nepriklausomų auditorių ataskaitose, savivaldybės energetikos ūkį tvarkančių klerkų kabinetuose ar koncerno „Icor“ biuruose (pastarieji du variantai pagražintoje tikrovėje reiškia iš esmės tą patį)?

Įvertinant pertvarkas valstybės valdomoje „Lietuvos energijoje“, taip pat investicijas naujam Elektrėnų jėgainės blokui, galima tikėtis bent jau prielaidos, kad veiklos efektyvumu valstybinė bendrovė galės varžytis su šilumos sektoriuje veikiančiomis privačiomis greitų pelnų gamybos mašinomis. Turint galvoje, kad „Lietuvos energija“ privalo užtikrinti visai šalies ekonomikai būtinos elektros generacijos rezervą (už šią funkciją vienaip ar kitaip teks mokėti visiems), Vilniaus mero pasiūlymas nebeatrodo toks paprastas ir patrauklus.

Šiaip jau idėja nėra nauja. Pirmieji panašią schemą – pigesnė šiluma vieno miesto gyventojams už brangesnę elektros energiją visiems Lietuvos piliečiams – prieš porą metų suformulavo „Gazpromo“ valdomos Kauno termofikacijos elektrinės vadovai. O šį pavasarį rusiškomis dujomis prekiaujančių bendrovių atstovai prognozavo, kad „rudeniop Sekmokui teks pasidalinti elektros gamybos subsidijų kvotomis“.

Šia prasme – nieko nauja. Užtikrintas elektros energijos supirkimas subsidijuojamomis kainomis, valstybės garantijos, kvotos yra didi pagunda, o 6 lietuviškų centų verti trupiniai nuo pelno dalybų stalo yra patraukli vilionė rinkėjams.