Numatyta europinė socialinės demagogijos užkarda

Kai Lietuva ir dar 24 Europos Sąjungos šalys pasirašys Ekonominio stabilumo ir finansinės drausmės sutartį ir prasidės jos ratifikavimo procesas, neabejotina, ir mūsų šalyje užvirs euroskeptikų bei kito kelio ekonomistų skatinamos diskusijos apie šios sutarties žalą.

Esminiai punktai bus du. Pirmas, kurio ir dabar laikosi fiskalinės drausmės ir taupymo politikos priešininkai, kad Lietuvos griežtos taupymo priemonės buvo klaida.

Nes, apkarpius išlaidas, žmonės neteko dalies pajamų ir taupydami – mažino vartojimą, drauge stabdydami ekonomikos plėtrą. Vartojimas Lietuvoj, kaip rodo statistika, iš esmės pradėjo atsigauti tik pernai antrąjį pusmetį ir dabar, kaip tikimasi, taps pagrindiniu Lietuvos ekonomikos varikliu.

Griežto taupymo kritikų nuomone, nestabdžius vartojimo, galima buvo išvengti 2009 m. patirto milžiniško BVP nuosmukio. Antra, dažnam euroskeptikui sutartis atrodys ir kaip dalies įtakos ne tik Europos Sąjungoje, bet tvarkantis ir nuosavame kieme praradimas.

Iš tiesų po šiais tautiškumo ir geresnio gyvenimo idėjas propaguojančių argumentų gali slėptis tiek kita, alternatyvi pozicija, tiek socialinė demagogija. Noras išlaikyti savo rankose galimybę pensijų, atlyginimų biudžetininkams sąskaita pasirankioti politinių dividendų. Štai, pavyzdžiui, tikriausiai nedaug pensininkų apskritai žino, ką šiuo metu veikia europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, bet net ir po jos, kaip ministrės, politinio saulėlydžio dar ilgai driekėsi aukštą politinį reitingą garantuojantis „pensininkų globėjos“ šleifas.

Nors buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės politinės įtakos priimtais sprendimais didele dalimi buvo sukrautas 2007 m. ir 2008 m. (aukščiausių Lietuvos ekonomikos pakilimo metų) biudžeto deficitas ir į duobę kritusiai Lietuvos ekonomikai nustatyti nepakeliami socialiniai įsipareigojimai.

Todėl VŽ pritartų nuomonei, kad ši sutartis Lietuvai vis dėlto yra labiau priimtina nei nepalanki. Lietuvos politikai jau ne kartą įrodė, kad ilgalaikiai susitarimai šalyje nėra patvarūs, jeigu nėra saistomi tarptautinių įsipareigojimų. Todėl galima neabejoti, kad „kubilizmas“ (kaip yra praminta fiskalinės drausmės politika Lietuvoje) jau yra pavojuje po 2012 m. rinkimų. Tačiau, jeigu į valdžią prasibrovęs koks artistas ar teisingumo šauklys pradės neuždirbtų pinigų švaistymu šalį varyti į didesnę krizę nei patirtoji 2009 m., tokiam jau bus galima bakstelėti europine sutartimi.

Susitarimas Lietuvai naudingas ir dėl neatšaukto įsipareigojimo įsivesti eurą. Fiskalinė drausmė, kaip ir maži infliacijos rodikliai, yra būtinos sąlygos Mastrichto kriterijams atitikti. Lito pakeitimo euru alternatyvų kol kas vis dar nėra – iš esmės Lietuva gyvena euro zonoje, tačiau vis dar turėdama nuosavą valiutą patiria papildomų apskaitos sunkumų, konvertavimo išlaidų ir tam tikros žalos skleidžiant viešąją nuomonę. Štai, kad ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy lūpomis apie dviejų greičių Europą: spartesnę euro zonos ir kitą. Žinoma, po Graikijos bėdų ir Ispanijos recesijos su tokiu požiūriu galima ginčytis, tačiau toks požiūris egzistuoja.

Galiausiai, prieš suderindami  Ekonominio stabilumo ir finansinės drausmės sutartį, ES šalių vadovai aptarinėjo ir priemones, kaip skatinti ekonomiką, atgaivinti darbo rinką. Tai ypač svarbi žinia verslui, kad Europos lyderiai suvokia, jog tik taupymo priemonėmis stringančios ES ekonomikos nepavyks išjudinti.