2012-ieji: tarp nepastovios naftos ir brangstančių metalų

Kalbant apie pasaulio ekonomikos augimą, visus, ypač ekonomistus, analitikus, ir kiekvieną taksi vairuotoją (bent jau Europos Sąjungos šalyse) domina viena – euro zonos skolų krizė. Krizė, laikanti pasaulio ūkio augimą „įkaitu”.

Kol nematyti jos pabaigos, nebus ir stabilumo rinkose. Dėl vieno dalyko galime būti tikri – 2012-aisiais pamatysime pagrindines pasaulio ekonomikas toliau gerokai mažinant išlaidas ir taip užkertant kelią bet kokiems ekonomikos skatinimo planams.

Kinija yra pasaulio žaliavų gamybos ir importo penketuke. Prognozės rodo, kad ūkio augimo tempai 2012-aisiais bus kur kas greitesni nei Europoje, tačiau tikimės šiokio tokio sulėtėjimo ir Kinijoje, lyginant su praėjusiais metais – jei ekonomika ten nelėtėtų, kažkas būtų ne taip. 

Naftos eksportuojančių šalių situacija šiuo metu išlieka įtempta. Tai akivaizdu Nigerijoje ir Libijoje, kuri tik dabar grįžta į naftos rinkas. Jau kurį laiką tęsiasi tiekimo trukdžiai Kanadoje ir JAV. Rinka negauna tiek naftos, kiek jai reikia.

Tragedija Japonijoje iš žaidimo išmetė Fukušimos atominę elektrinę. Reikėjo labai greitai kompensuoti atominės energijos trūkumą. Neįmanoma per naktį pastatyti naujos atominės elektrinės. Abejoju, ar japonai iš viso norėtų statyti dar vieną atominę. Tam, kad būtų galima kompensuoti energijos trūkumą, reikia pradėti naudoti alternatyvius energijos šaltinius, kaip, pavyzdžiui, naftą arba gamtines dujas. Praėjusiais metais tai buvo vienas iš pagrindinių naftos kainos palaikymo elementų.

Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) dar niekada nebuvo taip arti skilimo kaip 2011-ųjų birželį. Organizacijoje susidariusių dviejų priešingų ideologijų stovyklų nuomonės vis labiau išsiskiria. Viena stovykla – Saudo Arabija, Kuveitas ir Arabų Emyratai – pro-amerikietiška ir niekada nesivaržė savo naftą parduoti Šiaurės Amerikos šalims.

Ši stovykla – pragmatiška. Ji teigia: „Žiūrėkit, kas nutiko 2008-aisiais – tai nebuvo tik kredito krizė, tai buvo ir mūsų kaltė. Mes mažinome produkciją ir kėlėme naftos kainas iki 150 dolerių už barelį. Taip, tai buvo puiku, tai leido mums įsigyti keletą papildomų jachtų, ar butų Singapūre, net nusisamdyti keletą modelių į sekretores. Bet kartu tai mums kainavo daugiau negu tai, ką uždirbome.” Jie nenori labai mažų naftos kainų, bet kartu nenori ir jų pūsti.

Kitoje stovykloje yra vadinamieji dogmatikai – Iranas ir Venesuela – du labai svarbūs žaidėjai naftos rinkoje. Jie nėra draugiškai nusiteikę JAV atžvilgiu ir nesutinka, kad prie finansinės krizės prisidėjome visi. Jie teigia, kad naftos reikia išgauti kiek įmanoma mažiau, kad būtų galima išlaikyti dideles jos kainas.

Šiuo metu bendra naftos rinkos dinamika išlieka neigiama: daugiau reikalaujančių naftos, negu ją išgaunančių. Piešiant didįjį šių metų paveikslą jau dabar aišku, kad visos viltys susijusios su paklausa 2012-iesiems priklauso nuo situacijos Europoje, o tiksliau – euro zonos krizės. Žvelgiant į pasiūlą, situacija šviesesnė, šioje vietoje daugiausiai lems Saudo Arabijos veiksmai. Tą pačią akimirką, kai Muamaras Gadaffis pradėjo savo mažytį, tačiau lemtingą žaidimą, ir naftos kraneliai Libijoje buvo užsukti, OPEC pragmatikai ėmėsi veiksmų: nepaisydami prieštaravimų, jie pažadėjo kompensuoti deficitą ir padidinti produkcijos kiekius.

Lieka klausimas, ar jie ir toliau išlaikys aukštą naftos gavybos lygį, ar imsis jį mažinti? Galima teigti, kad šioje rinkoje barelio kaina tarp 80-90 dolerių yra patogi. Nepatogu darosi tada, kai kaina nukrenta žemiau. Reikia tikėtis didesnio Saudo Arabijos naftos produkcijos mažėjimo, ypač kai kaina už barelį nukris iki 80 dolerių.

Gruodį visų metalų kainos nukrito. Rinkai po truputį atsigaunant, galima tikėtis, kad metalų rinką į priekį temps raudonasis metalas – varis.

Rinkos dinamika čia, kaip ir naftos gavyboje, labai priklauso nuo žaliavos išgavėjų. Čilėje, kuri išgauna trečdalį pasaulio vario, gavyba staigiai sumažėjo. Vadinasi, paklausa gerokai lenkia pasiūlą, o tai visada lemia kainų palaikymą.

Šiuo metu 7-10 proc. metalų gavybos kompanijų dirba be pelno. Kainoms krentant, pasiekiama riba, kai pakankamai gavėjų palieka rinką. Tada jie sumažina produkcijos kiekius, kainos išauga – turime puikų rinkos savireguliacijos mechanizmą.

Panaši situacija ir aliuminio rinkoje. Aliuminio, tiesa, skirtingai negu vario, paklausa kol kas yra labai gerai patenkinama. Tiesą pasakius, rinkoje yra perteklius – aliuminio išgaunama daugiau negu jo reikia - maždaug 20 proc. aliuminio gavėjų patiria nuostolius. Įdomu tai, kad dauguma iš šių gavėjų, dabar dirbančių nuostolingai, iš tiesų patirtų daugiau nuostolių, jei visiškai sustabdytų savo produkciją. Mat išlaikyti visą neveikiančią gavybos infrastruktūrą kainuoja daug brangiau nei tęsti nuostolingą gavybą.

Artimiausiu metu žaliavų rinka turėtų išlikti nepastovi. Viena vertus, turėsime teigiamą arba priimtiną augimą Kinijoje ir, reikia tikėtis, JAV, ir ne tokią fantastišką situaciją Europoje. Kadangi būtent Azijos rinkos į priekį tempia metalų gavybą, matome teigiamą kainų palaikymą bent vieneriems metams.

Ką tai reiškia vartotojams? Kainos išliks padidėjusios. Ką tai reiškia žaliavas išgaunančioms kompanijoms? Be abejonės – reiškia gerus laikus. Investuotojams tai reiškia daugiau iššūkių, nes bet kuriuo momentu situacija gali pasikeisti netikėta linkme.

* * *

Antero Atilla yra „Danske“ banko vyresnysis analitikas.