Protas prieš rinką

Per 66 metus nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos daugiausia dėl neefektyvumo ir lėto augimo išnyko beveik visos centrinio planavimo ekonomikos.

Šiais laikais išteklių paskirstymą beveik visose vietose charakterizuoja rinkos, kainų signalai, decentralizacija, paskatos ir grąža motyvuotos investicijos.

Taip yra ne todėl, kad rinkos pasidarė pranašesnės moraliai, nors joms būtinai reikalinga pasirinkimo laisvė, kad jos galėtų funkcionuoti efektyviai. Rinkos yra priemonės, kurios, palyginti su kitomis alternatyvomis, turi didelių privalumų stimulų, našumo ir inovacijų prasme. Bet jos nėra tobulos; joms nekaip sekasi susidūrus su išoriniais veiksniais (individualių veiksmų neįkainotos pasekmės, pavyzdžiui, oro tarša), informacijos spragomis ir asimetrija, o kur egzistuoja ne viena pusiausvyra, atsiranda viena už kitą didesnių koordinavimo problemų.

Tačiau rinkos turi ir daugiau esminių silpnų vietų arba, tiksliau sakant, dauguma visuomenių turi svarbių ekonominių ir socialinių tikslų, kurių rinkos ir konkurencija pasiekti negali. Nūdienos sparčiai globalėjančiame pasaulyje dauguma šių tikslų, įvairiai išreikštų per politinį ir politikos kūrimo procesą daugelyje šalių, yra stabilumas, paskirstymo teisingumas ir tvarumas. 

Panagrinėkime stabilumą. Gyvename pasaulyje, kuris susideda iš didžiąja dalimi decentralizuotų tinklų, kurie darosi vis labiau sudėtingesni: elektroniniai tinklai, tiekimo grandinių ir prekybos tinklai, finansiniai tinklai, kurie susieja iš esmės nesulyginamų subjektų balansus. Rinkos paskatos verčia veikėjus naudotis tam tikromis tinklo dalimis arba jas keisti taip, kad būtų maksimaliai padidintas vietinio pobūdžio našumas. Bet prielaida, kuri dažnai yra tikėjimo simbolis, kad visuma liks stabili ir sugebanti greitai atsigauti, neturi teorinio arba empirinio pagrindo. Iš tiesų ji atrodo netiksli.

Pavyzdžiui, jau kurį laiką žinoma, kad efektyvūs tinklai dažnai nesugeba greitai atsigauti, nes greitai atsigaunantiems tinklams būdingas neefektyvus dubliavimas. Gebėjimas greitai atsigauti yra viešasis gėris, kuris sukuriamas, įvedus tinkamos rūšies dubliavimą.

Decentralizuotoje struktūroje dubliavimas dažnai nepakankamai užtikrinamas vykdant vietinio optimizavimo procesą. Būtent todėl praėjusiais metais Japoniją nuniokojęs cunamis sutrikdė tiek daug pasaulinių tiekimo grandinių: jos buvo (ir tebėra) pernelyg efektyvios, kad galėtų atlaikyti sukrėtimus.

Finansų rinkose vietinė optimizacija, regis, nulemia pernelyg smarkų sverto taikymą ir kitas rizikos formas, kurios kenkia sistemos stabilumui. Reikia atlikti daug tyrimų, norint suprasti, kurios intervencijos arba individualaus pasirinkimo ribojimai yra reikalingi, kad tam tikros rinkos pusiausvyros išliktų stabilios. Bet akivaizdu, kad rinkos pačios to gerai neatlieka.

Toliau panagrinėkime, kaip darbo sąnaudas mažinantys technologijų pokyčiai ir kelių šimtų milijonų naujų darbuotojų integracija į pasaulines rinkas paveikė pajamų pasiskirstymą, grąžą švietimui ir galimybes įsidarbinti beveik visame pasaulyje. Ypač ir sparčiai kyla nacionalinių pajamų, tenkančių kapitalui ir žmogiškajam kapitalui (itin išsilavinę žmonės) dalis, kuri skatina turto koncentraciją.

Tačiau pajamų pasiskirstymas išsivysčiusiose šalyse smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, JAV 20 proc. didžiausias pajamas gaunančių gyventojų vidutiniškai uždirba 8,4 karto daugiau negu 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių gyventojų. JK šis rodiklis yra 7,2 karto, o Vokietijoje tik 4,3 (palyginus su milžinišku skaičiumi – 12,2 karto – Kinijoje). Tokie skirtingi padarniai atspindi skirtingus rinkos jėgų ir socialinių susitarimų derinius.

Pajamų pasiskirstymą veikia mokesčiai ir fiskalinė politika, kurie dažniausiai daro perskirstomąjį poveikį, tiesiogiai ir teikiant socialines paslaugas bei draudimą. Bet šį paskirstymą taip pat veikia įvairių sričių politika ir investicijos, kurios daugiausia dėmesio skiria pasiūlai ir kurių rezultatas yra išsilavinimas ir įgūdžiai, atitinkantys sparčiai besivystančią pasaulinę darbo jėgos paklausos struktūrą (arba jos neatitinka).

Dalį sunkumų sukuria tai, kad darbo jėgos paklausa taikosi prie pasiūlos, o ne atvirkščiai, kadangi darbo jėgos mobilumas pasaulinėje ekonomikoje yra ribotas. Manyti, kad darbo jėgos paklausa ir jos struktūra išliks vienoda, būtų taip pat klaidinga, kaip remtis dabartiniais keleivių skaičiais kaip fiksuotu rodikliu, planuojant viešojo transporto sistemas. Šiuo ir kitais atvejais pasiūla ilgainiui daro poveikį paklausai (pavyzdžiui, Stevas Jobsas tai suprato geriau negu daugelis kitų).

Būtent todėl taip svarbu galvoti apie galimą paklausą, sprendžiant tokio pobūdžio derinimo problemas. Kaip ir su stabilumu, negalima tikėtis, kad rinkos efektyviai susitvarkys su šia problema pačios. Viešoji politika ir viešojo sektoriaus investicijos irgi yra svarbios.

Dėmesys vis dažniau ir, mano manymu, teisingai sutelkiamas į valstybės vaidmenį ir ypač valstybės balansą. Besivystančių ir pažangių valstybių patirtis vienodai rodo, kad šalys, kurių biudžeto balansas tvirtas ir „sveikas“, yra geriau pasiruošusios susidurti su nūdienos stabilumo, paskirstymo ir tvarumo iššūkiais. Gaunama keleriopa nauda, įskaitant gebėjimą atlaikyti sukrėtimus ir reaguoti į ciklinius reiškinius bei grąžinti pinigus namų ūkiams tokiais laikotarpiais kaip dabar, kai kapitalui tenkanti pajamų dalis didėja (ir daromas neigiamas poveikis paskirstymui).

Be to, šalims periodiškai prireikia gebėjimo pradėti ir palaikyti viešojo sektoriaus investicijas į technologiją arba dalytis riziką, siekiant prisitaikyti prie kintančių konkurencinių sąlygų, arba reaguoti į sukrėtimus. Mažoji valstybės nuosavybės dalis gali suteikti išteklių, išlaikydama konkurencijos teikiamą naudą, ir užtikrinti, kad dalis grąžos atitektų plačiajai visuomenei per valstybės pajamas.

Kai kurios čia pateiktų minčių prieštaraus esamai ortodoksijai, o daugelis gali išprovokuoti sveikus debatus. Sąlyginai siauras dėmesys našumui ir augimui, bent jau daugelyje pažangių valstybių, galėjo būti veiksmingas pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo, kai paskirstymo dėsningumai buvo gerybiniai, o nestabilumas – retas reiškinys. Šiandien to nepakanka. Stabilumo, teisingumo ir tvarumo iššūkiai įgijo lemiamos svarbos, ir dėl to gali tekti permąstyti valstybės vaidmenį rinkų atžvilgiu.

Politikos pagrindų perorientavimas pagal ilgesnę laiko skalę, labiau subalansuotai ir iš ateities perspektyvos vertinant stabilumą ir teisingumą (nepametant iš akių našumo ir inovacijų), atrodo būtinas, norint patenkinti visame pasaulyje gyvenančių žmonių poreikius, viltis ir lūkesčius. Iš tiesų tai yra esminis dalykas, norint užtikrinti tvarumą. Šį klausimą aš aptarsiu kitą mėnesį.

* * *

Michaelis Spencas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas, – Niujorko universiteto Stern verslo mokyklos ekonomikos profesorius.