Neville'is Chamberlainas buvo teisus
Neville'is Chamberlainas šiandien labiau žinomas kaip Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, kurio nuolaidžiavimo politika, vykdyta XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje nacistinės Vokietijos atžvilgiu, pastūmėjo Europą į Antrąjį pasaulinį karą.
Tačiau to paties lemtingojo dešimtmečio pradžioje, palyginti greitai po Didžiosios depresijos pradžios, būtent tuomečio finansų ministro p. Chamberlaino sprendimas pasitelkus fiskalines skatinimo priemones grąžinti kainas į ankstesnį lygį lėmė spartų Didžiosios Britanijos ekonomikos augimą, šalies pramonės gamybos apimtys vijosi prieškrizines.
Palyginkime šį būdą su dabartine Didžiosios Britanijos ministro pirmininko David Camerono vyriausybės (su finansų ministru George'u Osborne'u palaikymo komandos priešakyje) vykdoma politika, kai ekonomikos augimo siekiama taikant griežto taupymo priemones. Šalies realus BVP jau kuris laikas neauga, ir labai tikėtina, kad netrukus vėl ims mažėti.
Dabartinėms prognozėms pasitvirtinus, dar šiemet vadinamoji Kamerono-Osborno depresija taps ne tik didžiausia Britanijos ekonomine krize nuo Didžiosios depresijos laikų, bet, matyt, ir pačiu didžiausiu visų laikų nuosmukiu Didžiojoje Britanijoje.
O tai jau pasiekimas. Pasak „The Guardian“ ekonomikos apžvalgininko Phillipo Inmano, Jungtinės Karalystės planas išbristi iš finansinės krizės buvo grindžiamas planuotu sparčiu ir visapusišku ekonomikos atsigavimu 2012 m., kai išaugęs vartotojų pasitikėjimas, verslo investicijos ir bendrosios išlaidos drauge turėjo užtikrinti didesnį negu vidutinį ekonomikos augimą“.
Bet taip neįvyko. Vyriausybės ministrai „įvykdė tai, ką jiems patarė dešiniųjų pažiūrų ekonomistai, ir pasitraukė į šalį, įsitikinę teorija, kad viešojo sektoriaus išlaidos ir investicijos „išstumia“ privatųjį sektorių“. Tačiau, kaip teigia p. Inmanas, „Ispanijos pavyzdys rodo, kad griežto taupymo politika tik didina nuosmukį. O mes (britai) entuziastingai žengiame silpnųjų pramintu keliu...“
Griežto taupymo politikos nesėkmė Didžiojoje Britanijoje turėtų priversti jos šalininkus visame pasaulyje susimąstyti ir peržiūrėti savo politinius skaičiavimus. Didžioji Britanija yra labai atviros ekonomikos šalis, kurioje veikia lanksti valiutos kurso sistema ir kuri turi daugiau erdvės mažinti palūkanų normas ir įlieti pinigų į rinką. Į Didžiosios Britanijos palūkanų normas neįskaičiuotas rizikos arba nemokumo priedas, iš kurio būtų galima spręsti, kad galimós politinės ir ekonominės suirutės baimė atgraso nuo investavimo.
Egzistuoja argumentas – nebūtinai teisingas, bet visgi argumentas – kad nuo 1997 m. iki 2010 m. gegužės, valdant Tony Blairo ir Gordono Browno vadovaujamoms leiboristų vyriausybėms, valstybės biudžeto išlaidų dalis BVP viršijo tą lygį, kuris reikalingas ilgalaikiam viešųjų finansų tvarumui palaikyti. Visiškai priešingai elgėsi kitų šalių vyriausybės, kurios per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį sumažino savo skolas BVP, bei Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių bėda buvo ne pernelyg didelės išlaidos, o nepakankamas mokesčių surinkimas, vadovaujant George'o Busho administracijai.
Žinoma, jei tokį požiūrį vertintume rimtai, Didžioji Britanija, kurios 10 m. skolos vertybinių popierių metinė nominalioji palūkanų norma neviršija 2,1%, turėtų jau klestėti. Jei pasaulyje ir būtų vieta, kur ekonomikos skatinimo griežtu taupymu politika galėtų pasiteisinti, t.y. kur, anot šios politikos propaguotojų, mažėjant valstybės išlaidoms privačios investicijos ir eksportas augtų, tai tik dabartinė Didžioji Britanija.
Tačiau Didžioji Britanija nėra ta vieta. Ir jei griežto taupymo politika neveikia Didžiojoje Britanijoje, tai kaip gi ji galėtų veikti ne tokiose atvirose ekonomikose, kurios negali pasinaudoti lanksčia valiutos kurso sistema eksportui didinti, ir kurios, kitaip negu Didžioji Britanija, negali pasigirti ilgalaikiu investuotojų ir verslo įmonių pasitikėjimu?
Šį farsą šiandien turėtų nutraukti Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pavaduotojas ir p. Camerono koalicijos partnerės – Liberalų demokratų partijos – lyderis Nickas Cleggas. Jis turėtų informuoti Karalienę Elžbietą II, kad jo partija nebepasitiki Jos Didenybės vyriausybe, ir nuolankiai užsiminti, jog Jos Didenybė pavestų Leiboristų partijos lyderiui Edui Milibandui suformuoti naują vyriausybę.
Be abejo, toks p. Cleggo poelgis tikriausiai reikštų jo politinės karjeros pabaigą, ilgam laikui būtų pakenkta ir jo politinės partijos rinkimų perspektyvoms. Tačiau, atsižvelgiant į ekonomikos sunkmetį, kurį šiuo metu išgyvena Didžioji Britanija (ir kurio pabaigos kol kas nematyti), p. Cleggo politinė karjera bei jo partijos sėkmė bet kuriuo atveju dar ilgai bus netvirta. O pasitraukdamas iš neprotingos konservatorių ir liberalų koalicijos, jis bent jau šiuo metu pasitarnautų savo šaliai.
Kitų pasaulio šalių politikai konstatuoja: badmiriaudamas nepasisemsi sveikatos, o didindamas nedarbą rinkos dalyviams nesuteiksi pasitikėjimo.
* * *
J. Bradfordas DeLongas, buvęs JAV iždo sekretoriaus pavaduotojas, Kalifornijos Berklio universiteto ekonomikos profesorius ir Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro mokslinis bendradarbis.