Indeksai
S&P 500-0,45%1.969,95
S&P Asia 50+1,19%3.853,76
OMXV+0.04%472.852
EURO STOXX 50+0,60%3.190,54
Valiutos
EUR-USD-0,01%1,3407
USD-RUB+0,59%35,7647
USD-PLN+0,01%3,0959
GBP-USD0,00%1,6944
USD-JPY+0,03%102,1500
Žaliavos
Oil (Brent)(USD/bbl.)-0,19%107,51
Gas(USD/MMBtu)-0,16%3,82
Gold(USD/t oz.)+0,05%1.301,10
Wheat(USd/bu.)+0,48%522,50
Cattle(USd/lb.)+0,19%159,38
Palūkanos
VILIBOR 60,00%0,41
EURIBOR 6-0,33%0,306
LIBOR USD 3-0,42%0,23710
Fondai

Įžvalga
Finansai, Pasaulis

Ar dėl visko kalta Vokietija

2012.04.26
Persiųsk

Kažkodėl dėmesys vis krypsta į Vokietiją. Nesvarbu, kas vyktų Europoje, Vokietijos Federacinė Respublika vienaip ar kitaip tame dalyvauja.

Nagrinėjant klausimą, kaipgi turėtų būti įveikta euro zonos valstybių krizė, kuri iš esmės yra visos Europos Sąjungos (ES) krizė, Vokietijai skiriamas vienas pagrindinių vaidmenų. Viena vertus, dėl to, kad ji gali daug prarasti (jai priklauso beveik du trečdaliai visos eksporto į ES šalis apimties), kita vertus, todėl, kad Vokietijos ekonomika, kaip, beje, nedaugelis euro zonos šalių, išlaikė teigiamus augimo rodiklius. Dėl to, vargstančių valstybių nuomone, ji turėtų būti solidari ir pervesti dalį savo pelno.

Vienas argumentų yra tas, kad Vokietijos ekonomikos ir finansų sektoriai gausiai uždirbo iš savo ES partnerių ir tuo pirmiausia prisidėjo prie jų įsiskolinimo. Todėl būtų visiškai teisinga, jei Vokietija parodytų solidarumą.

Ekonomikos ekspertai mielai primena, kad Vokietijos reichas po Pirmojo pasaulinio karo keliais Versalio sutarties variantais (lygiai taip pat kaip ir šiandieninė Graikija laikydamasi Briuselio nurodymų) buvo įvaryta į visišką nemokumą ir tik nurašius dalį skolų šalis vėl tapo veiksni. Beje, po 1933 m. Trečiasis reichas vienašališkai ir galutinai sustabdė skolų išmokėjimo prievolę.

O pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Vokietijai vėl atgauti ekonominį pagrindą po kojomis padėjo JAV Marshallo planas. Toks atsigavimo planas itin įsiskolinusioms euro zonos šalims turėtų būti surastas ir šiandien. Be jo visos taupymo koncepcijos pasmerktos žlugti. Šalys mirs betaupydamos.

Nėra abejonių, kad Vokietijos ekonomika gauna daug naudos iš prekybos su ES šalimis, ypač iš prekybos su savo tiesioginėmis kaimynėmis.

Tad kodėl gi Vokietijos ekonomika laikosi palyginti gerai, o visų kitų valstybių – nekaip? Kad šalis išliktų konkurencinga, jau prieš 10 metų Vokietijos vyriausybė – tuomet socialdemokratų ir žaliųjų koalicija – pradėjo rengtis ateičiai ir pradėjo reformas, jos atnešė didelių pokyčių socialinio aprūpinimo sistemoje ir ekonomikoje.
Vadinamoji „Agenda 2010“ Vokietijos darbdaviams ir pensininkams reiškė tik tai, kad kelerius ateinančius metus atlyginimai ir pensijos nedidės arba kils labai mažai. Profsąjungos, sukandusios dantis, palaikė. Tačiau vis dėlto paaiškindamos, kad artimiausiu metu reikalaus grąžinti darbdaviams prarastas pajamas. Ši reforma vyksta nuo 2010 metų ir labai pagerino Vokietijos vidaus konjunktūros rodiklius.

Galiausiai teigiama, kad Gerhardo Schröderio vyriausybė būtent dėl perstruktūrizavimo programos 2005 metais pralaimėjo rinkimus į Bundestagą, o į jų vietą buvo išrinkta dabartinė kanclerė Angela Merkel kartu su centro dešiniųjų koalicija, sudaryta iš krikščionių ir laisvųjų demokratų.

Be šio vokiečių tautos pasiaukojimo galima matyti ir visuotinį tautos nepasitenkinimą tuo, kad jie turi prisiimti susikaupusias skolas visų pirma tų ES šalių, kurioms savo ruožtu nieko neteko atsisakyti ir kurios be jokių skrupulų iš euro zonos skolinosi dideles pinigų sumas palankiomis palūkanomis. Ir dar blogiau: užuot pasiskolintus pinigus skyrusios sveikai ekonomikai atkurti, juos tiesiog „suvartojo“.

Europoje nuo tada, kai 2008 metais JAV sukėlė pasaulinę recesiją, galėjome matyti, kaip stengiantis rasti krizės problemų sprendimą daugelyje viršūnių, dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose daug kartų buvo pristatomos ir priimamos vis naujos koncepcijos. Galiausiai visos jos liko bevaisės.

Kuo arčiau 2012 metų kovo mėnuo, kai Graikija, negavusi ES paramos, bankrutuos, tuo didesnis spaudimas daromas Vokietijai, kad ji atsisakytų savo neigiamos pozicijos atvirai pritarti Bendrijos siekiams. Kuriamą fiskalinę sąjungą, kuriai, išskyrus Didžiąją Britaniją ir Čekiją, pritarė visos ES šalys, kritikai apibūdina kaip neefektyvią, kadangi nėra garantuojama, kad bus laikomasi pažadų. Jei būtų norima išgelbėti eurą ir užtikrinti ES vienybę, stipriosios valstybės turėtų remti silpnąsias.

Teisybę sakant, Europos centrinis bankas turėtų būti pasirengęs neribotai perimti euro zonos šalių skolas. Tokio neribotos atsakomybės prisiėmimo (visų pirma Vokietijos kaip didžiausios mokėtojos) Vokietijos gyventojai visiškai nepalaiko. Todėl ir opozicijai vargiai pavyksta dėl šio klausimo pulti vyriausybės poziciją. Vis dėlto šioji iš principo palaiko Vokietijos solidarumą su silpnesnėmis valstybėmis ir ryžtingai reikalauja konjunktūros programos ne tik Graikijai.

Kaip jau minėta, kryptis, kurios laikosi Angelos Merkel vyriausybė ir kurią daugiausia lemia vidaus politikos svarstymai, kritikuojama dėl to, kad ji nors ir pagrįstai reikalauja graikų, taip pat kitų krizės paliestų šalių valios taupyti ir įvykdyti būtinas sistemos ir struktūros reformas, tačiau siūlo per mažai, kad būtų suteikta galimybė įjungti ekonomikos variklius ir šitaip bent jau artimiausiu metu šalis galėtų savarankiškai tvarkyti savo ekonomiką.
 
Taip pat Vokietijai priekaištaujama, kad ji nedarniai sprendžianti socialinius klausimus. Gerai uždirbantieji įgyvendinus reikalaujamas reformas bus apsaugoti, o jau dabar labai krizės paliesta gyventojų dalis ir toliau neš didelę naštą.

Tai, kad tokiose valstybėse akivaizdžiai prasidėjo kapitalo atitraukimas ir šis reiškinys pastaruoju metu dar labiau intensyvėja, aiškiai rodo bent jau ekonomikos krizės bendrakalčių ir bendros naudos turėjusiųjų nenorą dalyvauti savo gimtųjų šalių gelbėjimo procese.

Europos skolų krizės sprendimo ieškojimas labai suartino Vokietiją ir Prancūziją. A. Merkel ir Nicolas Sarkozy kartu pajuokiamai vadinami „Merkozy“. Ir iš tiesų šiuo metu abu politikai neperskiriami.

Angela Merkel žengia netgi dar toliau: ji aiškiai remia Prancūzijos prezidentą rinkimų kampanijoje. Pavyzdžiui, vasario pradžioje vienoje vokiškoje ir prancūziškoje televizijos laidoje ir interviu pasakė, kad ji visais būdais remsianti Nikolas Sarkozy – „visada, kad ir ką jis darytų“. Ar ši besąlygiška Vokietijos kanclerės parama pasitarnaus jam rinkimuose, tai jau visai kitas klausimas. Tuo netikinčių rinkėjų balsai aiškiai matomi abiejose valstybėse.
 
Ir dar vieną žiedą subrandino ši „entente cordiale“ (iš pranc.  k. – širdingas sutarimas): Gerhardas Schröderis, kuris per savo kanclerio kadenciją, kaip jau minėta, prieš dalies savo paties vadovaujamos socialdemokratų partijos narių valią pradėjo taupymo ir perstruktūrizavimo „Agendą 2010“, vėl atgauna jėgas ir populiarumą. Prezidentas N. Sarkozy nepavargdamas giria šią „Agendą“ kaip savo šalies kelrodį. Nors socialdemokratai ponios A. Merkel vyriausybėje viską padarė, kad tik šios „Agendos“ dalis išbrauktų iš savo partijos programos, konservatyvusis Prancūzijos prezidentas ir retsykiais taip pat konservatyvi kanclerė giria G. Schröderio koncepciją. Ponia A. Merkel gali būti dėkinga ir dėl to, kad „kairiųjų“ kabinetas po 2000 m. įgyvendino šias nepopuliarias priemones.

Vokietijos socialdemokratai šiuo metu draskomi į dvi puses: viena vertus, jie negali paneigti, kad prisidėjo kuriant 2010 m. „Agendą“, antra vertus, jiems nėra lengva ir dėl socialistų kandidato Prancūzijos prezidento rinkimuose ateinančią gegužę  – Franēois Hollande’o. Pastarasis nelabai domisi „Agendos“ tikslais ir priekaištauja prezidentui N. Sarkozy, kad šis ir toliau ketina engti Prancūzijos žmones turtuolių naudai.

Itin įdomu bus tada, kai F. Hollande’as, kaip mano daugelis visuomenės nuomonės  tyrėjų, gegužės mėnesį pakeis N. Sarkozy prezidento poste. Tuomet gerokai susvyruotų Vokietijos ir Prancūzijos ryšys, o ponia A. Merkel turėtų ieškoti kelio, kaip surasti bendrą kalbą su socialistų prezidentu.

Kanclerei reikia jos partnerio prancūzo, kad ji galėtų atlaikyti visus gelbėjimo darbus, sprendžiant skolų klausimą. Matyt, tikimasi, kad iki 2012 m. gegužės mėnesio bus surastas Graikijos gelbėjimo sprendimas.

Nerimą kelia šiokios tokios antivokiškos nuotaikos finansiškai silpnose valstybėse. Pirmą kartą vasario 7 dieną graikų nacionalistai sudegino Vokietijos vėliavą priešais parlamento pastatą Atėnuose. Ponia A. Merkel daugelyje Graikijos žiniasklaidos priemonių tapo neapykantos objektu, ji karikatūrose būtinai piešiama su svastika. Tiesa, tai nėra tos nuotaikos, kurios Vokietiją priverstų nuolaidžiauti.

Ankstesni Vokietijos kanclerės pasisakymai apie numanomą graikų tingumą ir ankstyvą išėjimą į pensiją, taip pat kvailoki Vokietijos geltonosios spaudos siūlymai, jog Graikija turėtų parduoti savo salas ir taip grąžinti skolas, gerokai įžeidė graikų nacionalinį orumą. Neseniai Vokietijos kaip sprendimo variantas pasiūlyta ES taupymo komisaro pareigybė labai greitai buvo atsiimta ir pakeista specialiosios sąskaitos idėja. Bet šis veiksmas, kaip ir komisaro pareigybė, reiškia Graikijai dalinį suvereniteto praradimą.
 
Taigi, ar dėl visko kalta Vokietija?

Tikrai ne, bet Vokietijos egoizmas ir šioks toks nerangumas, kai kalbama apie santykius su valstybėmis partnerėmis, taip pat delsimo taktika, kurios Vokietijos vyriausybė jau dveji metai laikosi spręsdama skolų krizę, sulėtina ilgalaikį ES ekonomikos gerėjimą. Finansų rinkai ir spekuliantams ji, kaip ir anksčiau, suteikia geriausias galimybes užsiimti savo verslais Europos sąskaita.

***
Autorius yra buvęs „Deutche Welle“ apžvalgininkas.
***
Komentaras skelbtas žurnale „Verslo klasė“.

Pasidalink:
Visas tinklalapyje vz.lt skelbiamas turinys yra UAB "Verslo žinios" nuosavybė, jei nenurodyta kitaip. Atgaminti, viešai skelbti šį turinį be bendrovės raštiško sutikimo draudžiama. Cituojant būtina nuoroda į šaltinį. Cituojamo teksto apimtis negali viršyti 500 (penkių šimtų) spaudos ženklų. Plačiau: http://vz.lt/static/citavimas
Komentuok
Primename, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia...
1) raginti prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką; 2) skatinti kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę; 3) kurstyti karą ar neapykantą, tyčiotis, niekinti, kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu; 4) platinti, propaguoti ar reklamuoti pornografiją, taip pat propaguoti ir (ar) reklamuoti seksualines paslaugas, lytinius iškrypimus; 5) propaguoti ir (ar) reklamuoti žalingus įpročius ir narkotines ar psichotropines medžiagas. Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui.
Pagrindinės naujienos

Lietuvos šansai pasaulio futbolo čempionate skaičiuojami rubliais

Statybos»Verslininkai pasirengę Kaliningrade pastatyti naują stadioną
Bendrovės valdymas»

Gamyklos virs komunomis9

 
Temos įžvalgos »
„Verslo žinios“Redakcijos nuomonė„Verslo žinios“

Antausiai smulkiajam verslui

Donatas BrazdžiusDNB vyresnysis analitikas.

ES paramos reikšmė Lietuvos ekonomikai1

Jeffrey'is D. SachsasKolumbijos universiteto ekonomikos profesorius

Karo beprasmybė