Kaip sektųsi „Red Bull“, jei jį gamintų Lietuvos aludariai?
Visuomenės dalis per nuskambėjusią “pilietinę iniciatyvą”, kurios metu surinkta 60.000 parašų, pritariančių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei p. A. Verygos antialkoholinei iniciatyvai, ir toliau aktyviai stebi, kurlink krypsta ambicingų planų įgyvendinimas. Verslas kelia savo argumentus ir nori dalyvauti diskusijoje. Visame diskurse dingsta viena svarbi dedamoji – nevienodas atskirų alkoholio produktų gamintojų, importuotojų įtakos lygis bet kuriems valdantiesiems. Kalbu apie iki šiol buvusias išskirtines alaus pramonei suteiktas sąlygas – situacija, kurią skatino buvę valdžioje ir kurią iliustruoja istorinė raida.
Keletas faktų: dar prieš keletą metų, visi alkoholiniai gėrimai buvo alkoholio skyriuose, tuo tarpu alus – prekybos salėse. Sidrui (kai jį pradėjo masiškai gaminti Lietuvoje) aludariai – sidro gamintojai – taip pat gavo išskirtinai geras sąlygas, kaip ir alui. Dabar galima prekiauti sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5% – paviljonuose, automobilinėse parduotuvėse (iš kurių yra aptarnaujami kaimo gyventojai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka).
Lietuvos Respublikoje draudžiama išorinė alkoholio reklama, išskyrus alaus, alaus mišinių su nealkoholiniais gėrimais bei natūralios fermentacijos vyno ir sidro išorinę reklamą. Masiniuose renginiuose leidžiama gėrimų iki 7,5% reklama – kitaip tariant, tik alus. Šiuo metu galiojantis akcizo tarifas (už vieną procentą gryno alkoholio) yra keletą kartų mažesnis nei stipraus alkoholio.
Pagrindinis argumentas, kad alus – vos ne nacionalinis gėrimas. Giliau žvelgiantiems į rinką ir į jos dalyvių santykius su sprendimų priėmėjais, vis dažniau kyla klausimas apie aludarių tikrai kitiems pavydą ir susižavėjimą keliančius gebėjimus įtikinti valdžios vyrus ir moteris jei ne alaus nauda tai bent gilia šio gėrimo tradicija bei neišvengiamumu. Tai jau prieš keletą metų pastebėjo ir A. Veryga, kėlęs klausimą „ar aludariai valdo valstybę“. „Sovietmečiu populiarų posakį, kad kiekviena valytoja gali valdyti valstybę galima būtų perfrazuoti, kad kiekvienas aludaris galėtų valdyti valstybę. Seimui renkantis į paskutiniuosius pavasario sesijos posėdžius aludarių iniciatyva, iš darbotvarkės patyliukais dingo klausimas apie įvairių alkoholinių gėrimų vartojimą skatinančių akcijų draudimą. Nieko nuostabaus, juk S. Galadauskas prieš kiekvieną su alkoholio vartojimu susijusio klausimo svarstymą ar balsavimą Seimo nariams išdalina lapelius su nurodymais kaip reikia balsuoti už vieną ar kitą įstatymo pataisą“, –kaip savo straipsnyje dar 2012 metais rašė dabartinis sveikatos ministras.
Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į ministro A. Verygos pozicijos pokyčius: nuo nuosekliai atkaklios, teikiančios siūlymą suvienodinti akcizo mokesčius alkoholio laipsniui, vėliau – laipsnio kainos suvienodinimą parduotuvės lentynoje (kas, žinoma, gali vykti apytiksliai, nes valstybė nereguliuoja kainų), iki siūlančios atsižvelgti į skirtingus gamybos kaštus (kaip manote, kieno tai žodžiai?).
Kontekstą papildo ir buvusio aktyvaus kovotojo su alkoholio prieinamumu konservatorių atstovo p. A. Matulo kuruotas ir eilės konservatorių Seime registruotas įstatymo projektas, kurio 4 str. nuosekliai suteikia alui dar didesnes privilegijas: A. Matulas siūlo palikti alų parduotuvių alkoholio skyriuose, o ne būsimose specializuotose parduotuvėse. Tokį siūlymą galima vienodai taikliai apibūdinti tiek diskriminacija kitų rinkos dalyvių atžvilgiu, tiek protekcionistine rinkos politika.
Sveikatos ir vartotojų elgsenos specialistai gali vertingiau komentuoti, kokią įtaką jaunajai visuomenės daliai daro ar gali daryti tokie sprendimai. Grįžkime prie ekonominių dalykų, kuriuos straipsnyje „Gersim ne į savų, o į Danijos pensininkų sveikatą“ yra akcentavęs pats ministras A. Veryga: „Dvi didžiausios alaus gamybos bendrovės Lietuvoje UAB „Švyturys – Utenos“ ir UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ priklauso Danų bendrovėms „Royal Unibrew“ ir „Calsberg“. Danijos pensijų fondai yra „Royal Unibrew“ akcininkai. O tai reiškia, kad Danijos pensininkų gerovė yra tiesiogiai susijusi su mūsų išgeriamu alkoholio kiekiu. Ir ar ne ironiška, kad savo pensininkams nenorėjom surinkti didesnių pensijų padidinus akcizą alui, bet per didėsiančius aludarių pelnus prisidėti prie Danijos pensininkų gerovės nematom problemos.” Tai kuriuos pensininkus vis tik gins naujoji valdžia – Lietuvos ar Danijos?
Visiems turi rūpėti klausimas – kiek skaidrumo yra verslo ir politikų santykiuose. Kas galėtų paneigti, kad ir šį kartą aludariai parodys aukštąjį lobistinį pilotažą ir alus turės išskirtines sąlygas visuose parduotuvių alkoholio skyriuose, kai visi kiti alkoholiniai gėrimai bus tik specializuotose parduotuvėse? Ar Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos deklaruoti nauji vertybiniai standartai baigėsi, suformavus Vyriausybę? Būsimi sprendimai duos atsakymus, kurių laukia verslas ir Lietuvos visuomenė.
Mano manymu, jei aludariai gamintų „Red Bull” energinį gėrimą, pagal šį scenarijų jo pardavimas iki šiol nebūtų draudžiamas jaunimui iki 18 metų ir juo būtų ne tik galima, bet ir prekiaujama mokyklų valgyklose kartu su kolomis ir mineraliniu vandeniu.
