(Ne)taupymo psichologija: kodėl smegenys atsisako taupyti

Publikuota: 2017-04-17
Pasitikėję savo valstybės pensijų sistema Graikijos pensininkai skaudžiai klydo. „Reuters“ nuotr.
Pasitikėję savo valstybės pensijų sistema Graikijos pensininkai skaudžiai klydo. „Reuters“ nuotr.
Konsultacijų UAB „TOC spredimai“ direktorius

Prancūzų rašytojas Henri Estienne’as rašė – jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų. Neretas pensininkas gailisi, kad jaunystėje negalvojo apie tolesnę ateitį, pasitikėjo valstybe (kuri esą užtikrins orią pensiją), per daug išlaidavo ir nesukaupė lėšų senatvei.

Dabartinius senolius galima pateisinti – kai jie buvo jauni, laikai buvo kiti, socialinė ir ekonominė santvarka buvo kitokia. Tačiau tie, kurie pensininkais taps po 10 metų ar vėliau, jau negalės pasiteisinti nesitikėję santvarkos pokyčių.

Kodėl reikia kaupti senatvei?

Kovo „Verslo klasėje“ rašiau, kad socialiniame tinkle surengtoje mini apklausoje, kurioje teiravausi, apie ką turėčiau parašyti į žurnalą, ryškiai išsiskyrė dvi temos. Vieną jų – kaip įmonėse diegti naująsias technologijas – apžvelgiau ankstesniame straipsnyje. Šį kartą analizuosiu klausimą, kuris iš pirmo žvilgsnio nėra priklausomas nuo organizacijų veiklos efektyvumo. Visgi asmeninių finansų valdymo ir kaupimo pensijai tema nėra man svetima. Mano tėvas šia problema domisi labai seniai. Ne tik domisi, bet ir skaito paskaitas, rašo straipsnius apie tai. Taupymas ir asmeninių finansų valdymas reikalauja iš žmogaus, kad jis iš specialisto-amatininko taptų verslininku-savininku. Kad padidintų savo veiklos efektyvumą, laikytųsi disciplinos, keistų nusistovėjusius įpročius, elgtųsi kitaip nei aplinkiniai.

Aš (galbūt naiviai) viliuosi, kad „Verslo klasės“ skaitytojai nesitiki orios pensijos iš „Sodros“. Praėjusių metų pabaigoje žiniasklaidoje kilo diskusija apie tai, kokios kada nors ateityje bus pensijos. Įvertinus dabartines taisykles ir formules, žmogus, dirbęs 40 metų ir uždirbęs po 1000 eurų per mėnesį, gali tikėtis 312 eurų pensijos. Tas, kuris dirbo tiek pat, tačiau uždirbdavo po 10 tūkst. eurų per mėnesį, – 2225 eurų pensijos. Taigi, kliaunantis vien „Sodros“ pensija, galima sulaukti tik akivaizdaus gyvenimo pablogėjimo. Man ir daugeliui mano bendraamžių „Sodra“ yra moraliai bankrutavusi idėja. Aš tiesiog netikiu nė vienu politikų pažadu dėl jos. Vis tiek kitos Seimo kadencijos politikai ką nors pakeis. Vertinant dabartines tendencijas, kartais atrodo, kad tuoj bus įvesta didelė bauda tiems, kurie sulauks pensinio amžiaus.

(Ne)taupymo psichologija

Pernai rudenį „Verslo klasėje“ rašiau apie blogus puikių žmonių sprendimus. Tai nutinka dėl keleto priežasčių. Vienus blogus sprendimus mes priimame todėl, kad tuo metu paprasčiausiai neturime galimybių numatyti kurių nors aplinkybių, kurios atsiranda vėliau ir daro įtaką rezultatui. Štai dabartiniai pensininkai nenutuokė, kad „Sodra“ neužtikrins orios pensijos. Tačiau jaunesni žmonės šitai jau turėtų žinoti. Tačiau net ir žinodami, kad reikia taupyti, žmonės netaupo. Ir ta yda būdinga ne tik Lietuvai. Jau esu rašęs apie patirtį Pietų Afrikoje, kur, nepaisant mokymų apie taupymą ir įvairių skaičiuoklių išmaniuosiuose telefonuose, leidžiančių įvertinti, ar finansiškai įkandama įsigyti ką nors rimtesnio (televizorių, kelionę ir pan.), žmonių elgsena beveik nepasikeitė: jie toliau išlaidavo labiau, nei galėjo sau leisti.

Žmonės įpročius keičia tik dėl dviejų priežasčių – kai pokytis žada didelę naudą arba esama situacija kelia didelį pavojų. Praktika rodo, kad pavojaus nuojauta yra veiksmingesnė priežastis keistis. Tai jums patvirtins ne vienas gydytojas, kuris papasakos apie esminius pacientų gyvenimo būdo pokyčius išgirdus rimtos ligos diagnozę. Bet daug rečiau gyvenimo būdas keičiamas siekiant tos diagnozės išvengti. Todėl daugeliui būsimų senjorų pensija ir senatvė atrodo tolima, o mažos pensijos pavojus nelabai realus, nes esą dar yra laiko susitaupyti.

Tačiau net ir suvokdamas aiškią pokyčio naudą žmogus nesikeis, jeigu matys pokyčio žalą – galimų kliūčių ar rizikų. Taip pat nesikeis, jeigu naujovė pareikalaus „aukų“. Kalbant su tais, kurie išlaidavo net tada, kai žinojo, kad pirkinys viršija jų finansines galimybes, tenka išgirsti tokių pasiteisinimų: „sunkiai dirbau ir nusipelniau“, „visi turi, aš negaliu išsiskirti“, „privalau pagal statusą“. Esamo „statuso“, „komforto“ praradimas šiandien atrodo baisesnis už tolimą ateitį su maža pensija.

Dar viena priežasčių, kodėl žmonės nesiima atsakingai valdyti asmeninių finansų, – nenoras jaustis „vargšais“. Kaip per vieną diskusiją pasakė vienas dalyvių – „aš uždirbu pakankamai, kad nereiktų centų skaičiuoti“. Nors kaip tik tokiems žmonės neretai pritrūksta pinigų, likus kelioms dienoms iki algos. O dešimtis milijardų dolerių ar eurų uždirbančios bendrovės stengiasi viską suskaičiuoti centų tikslumu.

(Ne)taupymo neurobiologija

Šiuolaikiniai smegenų veiklą tyrinėjantys mokslai pažengė toli. Dabartiniai magnetinių impulsų skeneriai leidžia matyti, kas vyksta smegenyse ir kaip jos reaguoja į įvairius dirgiklius. Ir, deja, parodo, kad žmogaus smegenys taupyti neskatina. Juk mes dabar gyvename tokiomis komforto sąlygomis, kokių nebuvo 99,9 proc. visos gyvojo pasaulio istorijos. Visuomenė, ekonomika, be didesnių pastangų reguliariai gaunamas maistas, ilga senatvė biologinės gyvenimo istorijos masteliais atsirado tik prieš sekundę. Todėl mūsų kūnas ir smegenys prie tokios tikrovės dar neprisitaikė.

Žmogaus smegenyse už sprendimų priėmimą atsako dvi sistemos. Pirmoji sistema, kaip ją pavadino Nobelio premijos laureatas, žmogaus sprendimų priėmimo psichologijos ir elgsenos (angl. behavioral) ekonomikos ekspertas Danielis Kahnemanas, – tai senoji emocinė smegenų dalis. Ši sistema ieško greito pasitenkinimo galimybių ir greitai reaguoja į emocinius dirgiklius. Ši smegenų dalis taip pat labai savanaudiška. Jeigu prieš jus kas nors naudingo arba malonaus, ji tarsi skatina: imk, valgyk, nepraleisk progos. Kilus pavojui ar grėsmei, atvirkščiai – kovok arba bėk. Jeigu važiuodami automobiliu pamatėte avariją ir pamanėte „kaip gerai, kad ne aš“, tą mintį paskatino jūsų smegenų pirmoji sistema.

Jeigu gausite pasiūlymą – 500 eurų dabar arba 600 eurų po savaitės, pirmoji sistema skatins paimti 500 eurų dabar, nes per savaitę daug kas gali nutikti, ir neaišku, ar po savaitės siūlytojas su gavėju bus gyvi. Tačiau jeigu tektų rinktis 500 eurų po metų arba 600 eurų po metų ir vienos savaitės, pirmosios sistemos impulsai nyktų ir rastųsi erdvės racionalesniems sprendimams. Beveik visą pasaulio istoriją mūsų gyvenimo aplinka buvo labai nedraugiška, todėl atidėti ateičiai tai, ką galima suvalgyti dabar, nebuvo prasmės. Mūsų smegenų dalis išsivystė vertindama šią patirtį ir skatina impulsyvius sprendimus.

Smegenyse esantis „pasitenkinimo centrams“ priskiriamas vadinamasis sutelktinis branduolys (lot. Nucleus accumbens) tampa aktyvus mums vartojant ką nors skanaus, užsiimant malonumais arba laukiant malonių patirčių. Stanfordo universitete atliekant tyrimus pastebėta, kad iš šio centro aktyvumo galima nustatyti, ar pirks žmogus prekę. Ačiū Dievui, kol kas prekybininkai dar negali skenuoti mūsų smegenų ir nustatyti prekių kainos pagal mūsų smegenų aktyvumą.

Toje pačioje pirmojoje sistemoje yra emocijų centras – migdolinis kūnas (lot. Corpus amygdaloideum), kuris atsako ir už baimės jausmą. Žmonės, kurių ši smegenų dalis yra pažeista, dažnai nejaučia savo emocijų ir negali suprasti kitų žmonių emocijų. Pavyzdžiui, pelės, kurioms buvo pašalinta ši smegenų dalis, nejausdamos baimės prieidavo prie kačių.

nuotrauka::1

Dabar jau galime įsivaizduoti tokį dialogą:

Sutelktinis branduolys: – Noriu spurgos, perkam spurgą!

Migdolinis kūnas: – Neperkam, būsi storas!

Sutelktinis branduolys: – Kokia graži spurga su šokoladine glazūra, perkam spurgą!

Tačiau šis dialogas turi savo teisėją – orbitofrontalinę žievę, kuri ir priima sprendimą. Jeigu malonumo centro aktyvumas didesnis nei baimės centro – priimamas sprendimas pirkti.

Tokie sprendimų procesai vyksta akimirksniu, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ir tautybės. Žinoma, gyvenimo patirtis gali koreguoti rizikos ir naudos vertinimą.

Hilke Plassmann iš Kalifornijos technologijos instituto atliko eksperimentą, per kurį MRT skeneriu skenavo studentų smegenų veiklą, kai šie degustavo vyną. Nors per eksperimentą visas vynas buvo tas pats, studentams buvo teigiama, kad skirtingu metu jiems patiekiamas skirtingų rūšių gėrimas. Kai studentai manė geriantys brangų vyną, jų smegenų veikla tapdavo aktyvesnė, padidėdavo jautrumas skoniui ir kvapui. Todėl jie patirdavo ir daugiau malonumo. Danas Ariely, Duke’o universiteto psichologijos ir elgsenos ekonomikos profesorius, taip pat yra aprašęs eksperimentą, kai žmonių vertinimai, kuris gėrimas skanesnis – „Coca-Cola“ ar „Pepsi“, skyrėsi pagal tai, ar jie žinojo, ką geria, ar ne.

Visgi žmogus yra protingasis (lot. Homo sapiens). Todėl jo gyvenimą valdo ne tik pirmykščiai impulsai. Bet yra ir antroji sistema. Ji skatina valią ir ilgalaikį planavimą. Kalbant IT terminais, evoliucijos požiūriu, tai visai neseniai įdiegtas papildomas funkcionalumas. Labai tikėtina, kad dėl šio funkcionalumo mes ir tapome protingieji. Kaip tik ši sistema kontroliuoja pirmykščius mūsų impulsus. Atliekant tyrimus pastebėta, kad besilaikančių dietos ar medituojančių žmonių malonumų centrai ne tokie aktyvūs. T. y. jie patiria mažiau malonumo iš „žalingų“ poelgių. Visgi, jeigu mūsų antrajai sistemai nepakanka informacijos sprendimui priimti arba sprendimas atrodo pernelyg sudėtingas, ji gali „išsijungti“. O tada nusprendžia pirmoji sistema. Neretai tai ir būna tie atvejai, kai puikūs žmonės priima blogus sprendimus.

Antrosios sistemos stiprumą lemia įgimti dalykai. Stanfordo universiteto psichologas Walteris Mischelis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje atliko garsųjį zefyrų eksperimentą (angl. Marshmallow experiment). Per jį vaikams buvo duota zefyrų ir pasakyta: jeigu vaikas palauks 15 minučių nesuvalgęs zefyro, gaus antrą. Ne visi vaikai ištvėrė tas 15 minučių. Po kelių dešimtmečių W. Mischelis susisiekė su dauguma eksperimento dalyvių, tyrė jų mokslo, darbo pasiekimus, kūno masės indeksą. Jis nustatė, kad kantresni vaikai gyveno daug kokybiškesnį gyvenimą.

Ne viskas taip blogai

„Tad ar įmanoma žmogui susitaupyti senatvei? Juk ir psichologija, ir neurobiologija neskatina taupyti. Ir nerodykite tų kelių pavyzdžių, nes tai tik išimtys, o ne normalūs žmonės.“ Tokios ar panašios mintys sukasi ne vienam skaitytojui galvoje. Tačiau valią, kaip bet kuris raumenį, galima treniruoti.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau