Universitetų ateitis: žaidžiame civilizaciją

Publikuota: 2017-04-17
Harvardo universiteto prezidentė Drew Gilpin Faust sakė: „Universiteto esmė yra ta, kad jis iš esmės atsakingas praeičiai ir ateičiai – ne tiktai ir net ne pirmiausia dabarčiai.“ Ingos Juodytės nuotr.
Harvardo universiteto prezidentė Drew Gilpin Faust sakė: „Universiteto esmė yra ta, kad jis iš esmės atsakingas praeičiai ir ateičiai – ne tiktai ir net ne pirmiausia dabarčiai.“ Ingos Juodytės nuotr.
„Verslo žinios“

Prie Rusijos Pskovo ir Naugardo srityse tekančios Šelonės upės yra paminklinė lenta, kurioje rašoma maždaug taip (atpasakoju laisvai): čia dėl rusų žemių suvienijimo kovėsi Naugardo ir Maskvos kunigaikštystės kariuomenės.

Skamba šitaip: Maskva iš tos meilės artimui savo ir dėl kažkokios vienybės išsmaugė ir išžudė kaimynystėje visus, ką tik galėjo pasiekti. Daugelis rusų pasmaugtą Naugardo respubliką suvokia kaip prarastą Rusijos galimybę tapti Vakarų civilizacijos dalimi.

Iš tikrųjų Naugardas nevirto Vakarų civilizacijos dalimi, anot kai kurių rusų istorikų, pirmiausia dėl to, kad Naugardo respublikoje nebuvo aiškios cechų struktūros, buvo tik atskirų rimtesnių pirklių dominuojamas visuotinis susirinkimas – večė. Bet dar svarbiau tai, kad Naugardas, nors ir turėjęs itin glaudžių ryšių su Hanzos miestais, taip ir nesugebėjo priaugti iki universiteto įkūrimo. Tai yra – netapo kultūros, mokslo ir civilizacijos centru.

Pamenu, kai maždaug prieš trisdešimt metų su kolegomis jaunaisiais rašytojais ir publicistais aptarinėjome Sąjūdžio programą, karštai ir emocingai linksėjome galvomis pritardami teiginiams apie regioninių universitetų kaip kultūros, mokslo (o ir šiaip regionų gyvybės) centrų kūrimą. Ką ten Šiauliuose ir Panevėžyje... Alytuje ir Marijampolėje turį būti universitetų – kad šviestųsi jaunimas, kad Lietuva tokiu būdu taptų didelė. Visur aplinkui šalyje kultūros ir mokslo centrai.

Dabar, kai tenka skaityti apie chiromantijos mokymus Šiaulių universitete, su šiokiu tokiu liūdesiu prisimenu tuos naivius šviesios ateities matymus, tą naivų tikėjimą žmogaus prigimties gerumu.

nuotrauka::1

Atidėkime kol kas trumpam į šalį svarstymus, kiek iš tikrųjų Lietuvoje turėtų arba galėtų būti universitetų. Kaip ir – nors tai ir nelengva – kuriam laikui primirškime, kiek milijonų Europos Sąjungos pinigų jau buvo skirta kokiems nors lietuviškiems universitetams jungti. Tegul tos diskusijos ir toliau vyksta dienraščiuose ir portaluose, radijo ir televizijos laidose, o mes kiek atsitraukime, pakeiskime optiką ir pabandykime įvertinti aukštojo mokslo įstaigų raidą apskritai civilizacijos plėtros kontekste. Kaip buvo, kaip yra ir kaip – tikėtina – bus.

Civilizacijos centras

1918 m. liepos 24 d. buvo įkurtas Jeruzalės hebrajų universitetas. Pirmojoje universiteto valdyboje buvo Albertas Einsteinas, Sigmundas Freudas, Martinas Buberis, Chaimas Weizmannas – žmonės, kurių pristatyti niekam planetoje nereikia. Ir tik po 30 metų – 1948 m. gegužės 14 d. – buvo įkurta Izraelio valstybė. Tai puikus pavyzdys, bylojantis apie tai, nuo ko prasideda valstybės, kultūros, civilizacijos. Ne nuo teritorijų, ne nuo diplomatijos, ne nuo kariuomenės – nuo mokslo, idėjų, nuo universiteto.

Bolonija, Oksfordas, Kembridžas, Salamanka, Paduja, Neapolis, Koimbra – ir taip toliau, sąrašas beveik vien itališkas ir ispaniškas iki pat Prahos ir Krokuvos universitetų įkūrimo XIV amžiuje. Valstybių ribos aplinkui bangavo ir kito kaip kokie salų krantai audringose jūrose, radosi ir nyko ne tik karalystės, kunigaikštystės, bet ir imperijos, toli toli dar buvo iki Tautų pavasario ir nacionalinės valstybės atsiradimo.

Ir niekaip geriau aš čia nepasakysiu negu Harvardo universiteto prezidentė Drew Gilpin Faust prieš dešimtmetį: „Universiteto esmė yra ta, kad jis iš esmės atsakingas praeičiai ir ateičiai – ne tiktai ir net ne pirmiausia dabarčiai. Universitetas – tai ne rezultatai kitą ketvirtį, tai net ne tai, kuo pabaigęs tapo studentas. Tai – mokymąsis, kuris apima visą gyvenimą, mokymąsis, kuris perduoda tūkstantmečių paveldą, mokymąsis, kuris apibrėžia ateitį. Universitetas žvelgia ir atgal, ir pirmyn tokiu būdu, kad neišvengiamai – taip net ir turi būti – konfliktuoja su visuomenės rūpesčiais ar poreikiais. Universitetai įsipareigoja belaikiškumui, ir šios investicijos duoda derlių, kurio mes negalime numatyti ir dažnai negalime pamatuoti.“

nuotrauka::2

Aš pats dažnai esu linkęs maldaute maldauti kiekybinių rodiklių pačiose įvairiausiose žmogaus veiklos srityse, ypač bent kiek susijusiose su vadyba ar ekonomika, – kad būtų galima pamatuoti pažangą, nukreipti ir kontroliuoti. Nes jau beprotiškai nuvargino politikų ir kitokių vadybininkų pažadai bei įsipareigojimai „gerinti, skatinti, tobulinti ir plėsti“. Bet iš tikrųjų susidūrę su civilizacijas formuojančiu reiškiniu – o tokiais gali būti laikomi universitetai – mes nežinome, kaip ir kur sužymėti kiekybinius ateities rodiklius.

Ne taip seniai socialiniuose tinkluose pasklido tinklaraštininko, pasivadinusio „Sauropod Vertebra“, įrašas, kalbantis apie tai, kodėl bandymai bent kiek suvaldyti akademinį pasaulį visada baigiasi žlugimu, – jis įvardija bemaž visus dabar priimtus ar aptariamus kiekybinius universitetų veiklos vertinimo rodiklius (nuo citavimo iki baigusių studentų įsidarbinimo) ir akivaizdžiai parodo, kaip geri norai virsta pančiais ant kojų. Pavyzdžiui: mokslinis darbas vertinamas pagal publikacijų skaičių; tikslas – pagerinti tyrimų našumą; rezultatas – nereikšmingų tyrimų lavina. Ir panašiai būna daugeliu analogiškų rodiklių atveju.

Bet mes vis tiek kaip nors norime suvaldyti tą nesuvaldomą pasaulį. Tokią jau civilizaciją sukūrėme, kuriai rūpi suvaldyti. Ir norėdami suvaldyti taikome XIX ir XX a. išrastus įrankius ir technikas.

Universitetas kaip fabrikas

Pramonės revoliucija paveikė ir vidurines mokyklas, ir universitetus. Masinei gamybai reikalinga didžiulio masto sinchronizacija ir standartizavimas. Reikalingi konvejeriai, prie kurių stoja tą pačią minutę tūkstančiai žmonių, atliekančių lygiai tokius pačius judesius. Fabrikai transformavo ir mokyklas – milijonai moksleivių mokėsi pagal tas pačias programas tų pačių dalykų tokiose pačiose klasėse tokios pat trukmės pamokose. Ne taip smarkiai, bet panašiai pagal savo pavidalą gamyklos perkūrė ir universitetus.

Dabartinės mūsų problemos šioje sferoje kyla lygiai dėl tos pačios evangelijose įvardytos priežasties, dėl kurios kyla rūpesčių ir daugelyje kitų sričių, – „negalima pilti jauno vyno į senus vynmaišius“. Žmonijos raida pasiekė tokį lygį, kad nebetelpa į XIX ir XX a. sukonstruotus rėmus. Naujų įmanomų kelių yra daug, mes nesame dėl nieko tikri, senieji visuomenės mechanizmai dar girgždėdami veikia, bet iš jų veikimo visi labiau girdi girgždesį ir jauti nuo trinties sklindantį karštį bei dūmus nei efektyvų darbą.

nuotrauka::3

Vis dar bandome įvertinti ir pamatuoti aukštąsias mokyklas grynai pramonės revoliucijos laikų kategorijomis. Vis dar manome, kad organizacinių schemų perbraižymas, pavaldumo perskirstymas gali ką nors esmingai pakeisti. Po truputį pradedame įtarti, kad visi šie judesiai yra tik kosmetika, ir kaip tik dėl to bet kokios reformos, kurių imamasi, buksuoja. Ne tik dėl to, kad yra gana rimtas praėjusioje epochoje jaukiai besijaučiančių žmonių sluoksnis, bet ir dėl to, kad performatuoti dar šiek tiek funkcionuojantį ūkį bandoma pasitelkiant atgyvenusius metodus.

Valdomas ir nevaldomas chaosas

Labai sunku nuspėti ateitį. Net ir rinkimų rezultatus demokratinėse šalyse. Peržiūrėjus kelių dešimčių įvairių sričių mokslininkų atsakymus į klausimus apie galimą aukštojo mokslo ateitį, matyti, kad pats akivaizdžiausias – kaip nors ten bus. Požiūrių ir prognozių spektras apima daug variantų. Ir nieko nuostabaus. Nes, jeigu, anot Ray Kurzweilo, apie 2045 m. pamažu pradėsime tapti nebe biologinėmis būtybėmis, ką tada ir kalbėti apie kokį nors daugiau ar mažiau tradicinį universitetinį mokslą ar mokymąsi.

Pabandykime greitai peržiūrėti kelias galimas pagrindines versijas. Turėkime galvoje, kad tai, ką dabar darome, yra daugiau universitetų atmosferai deramas proto žaidimas nei bandymas atsakyti į klausimus, kaip reikės konkrečiai tobulinti visą šitą ūkį Lietuvoje, – žadėjome juk pakeisti optiką ir atitrūkti nuo kasdienybės.

Pavyzdžiui, po keliolikos metų nebebus ko mokyti: visus darbus nudirbs dirbtinio intelekto valdomos mašinos. Žmogui liks kai kurios paslaugos, savanorystė, pramogų pasaulis. Žmonių mokymasis išliks kaip hobis – maždaug kaip pašto ženklų ar drugelių rinkimas.

Kitas kraštutinumas – universitetuose bus atsisakyta technologijų, bus tinkamai įvertintas žmonių bendravimas ir susitelkimas grynai į mąstymo procesus. Sveika sugrįžusi, Platono akademija.

Dar vienas kraštutinis variantas – aukštojo mokslo įstaigas visiškai pakeis technologijos ir įrenginiai. To daigų jau galima matyti, nes ne vienas universitetas pristato savo paskaitas virtualiojoje erdvėje, naudodamiesi „Duolingo“ programa užsienio kalbų mokosi milijonai žmonių, daugybė stebi pačių įvairiausių paskaitų rinkinius „YouTube“.

nuotrauka::4

Ko gero, realiausia versija – technologijų universitetuose bus, bet iš esmės niekas nepasikeis. Kaip bendravo profesoriai su studentai kolokviumuose pirmajame Bolonijos universitete, taip bendraus ir toliau. Technologijos netaps paradigmas keičiančiu įnagiu, tiesiog dar viena pagalbine priemone, dar vienais ramentais. Bet egzaminuose bus vertinamas ne tas duomenų masyvas, kurį jau turi studentas, bet jo sugebėjimai apdoroti naują informaciją, ieškoti naujų dalykų.

Ir, žinoma, daug kas gali iš esmės mums pasirodyti kitaip, jeigu po kokių dešimties metų pasaulio universitetų reitingų viršūnėse pamatysime „Google“ arba „Amazon“ universitetus.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau