Geriausius kino studijos laikus čia primena tik nuotraukos iš prieš kelerius metus virte virusių užsienio kino studijų filmavimų ir užsilikę sovietmečio reliktai – vaizdo montavimo prietaisai, kino laboratorijos įrankiai, senos lempos. Nūdiena daug niūresnė – tušti Lietuvos kino studijos koridoriai, apžėlę, sąvartyną primenantys kiemai.

„Būtumėte mačiusi, kaip ši vieta atrodė prieš mėnesį. Dabar jau tiek darbo padaryta, tiek šiukšlių išvežta, tiek „vietinių“ gyventojų išvaikyta“, – šypteli p. Evaldas.

Prieš pusantro mėnesio jis kartu su bendraminčiais 5 m. išsinuomojo nenaudojamas ir greitu metu ketintas nugriauti Lietuvos kino studijos patalpas (nekilnojamojo turto bendrovė „MG Valda“, perpirkusi jas iš investicinės bendrovės „Hermis Capital“, ketino čia statyti gyvenamuosius namus).

Darbo vietas legendinėje Kino studijoje dabar kuria apie dešimt įmonių – pirmieji entuziastai, palikę biurus centre ir persikėlę į Vilniaus Antakalnį. Tarp jų – prodiuserių bendrovės „Idee Fixe“, „Dansu“, „Freaky Production House“, „Art Box“, postprodukcijos įmonė „Kino komanda“, apšvietimo įmonė „Cinevera“, filmavimo technikos įmonė „Cineskope“, aktorių atrankos bendrovė „Editos kastingas“. Buvusioje Lietuvos kino studijoje repetuoja muzikos grupė „Happyendless“. Pastatų komplekso kieme apleistą kalvę studija mėgina paversti jaunų operatorių grupė „Čiobreliai“. Dirbtuvėse dirba dailininkai ir fotografai.

„Norėjau išsinuomoti tik buvusio restorano patalpas ir įkurti jose studentų laisvalaikio klubą. Manęs paklausė, ar nenoriu visų pastatų. Sakau, kodėl gi ne“, – šypteli pašnekovas, kuris yra ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kavinės vienas iš savininkų.

Vis dėlto ne viskas buvo taip paprasta – dėl palankių sąlygų derėtasi porą mėnesių, į naujakurių planus kūrybos centru paversti nustekentą Kino studiją skeptiškai žiūrėjo visi.

„Vos prieš du mėnesius mus vadino kvailiais, tikino, kad tai – supuvęs sovietinis pastatas. Mes jau įrodėme, kad galime suvaldyti komunalinius dalykus: anksčiau savininkai dėl šių pastatų kas mėnesį patirdavo iki 100.000 Lt nuostolių, o mes „išėjome į nulį“ ir matome, kad vilties yra.“

Nuomotojų užmojai dideli – be siekio atgaivinti Lietuvos kino studijos, pervadinti ją „Saulėtekio“ studija (taip norima nusibraukti senąjį, dviprasmiškai pagarsėjusios UAB Lietuvos kino studijos šleifą. Dabar bendrovei likęs tik pavadinimas, ji su to paties vardo nekilnojamuoju turtu nesusijusi), įkurti studentų „Saulėtekio“ laisvalaikio klubą, kur dienomis jie leistų laiką, o vakarais žiūrėtų filmus, klausytųsi koncertų. Dar – atnaujinti sovietmečiu buvusį Kino studijos darbuotojams skirtą bendrabutį ir ten įkeldinti studentus.

„Mūsų misija – nuvalyti dulkes nuo senų paveikslų, kėdžių ir pabandyti atkurti klegesį ir gyvybę. Tam labai svarbu studentai. Sukursime jiems galimybę naudotis infrastruktūra nemokamai, kaip darome kiekvienais metais savo įmonėje („Idee Fixe“, – aut. past.) ir užsiauginsime talentų sau“, – šypsosi Kuba. Jis pats sako studijas baigęs tik „iš antro karto“ – tėvų paprašytas. Neslepia – tik dėl diplomo, nes tuomet jau buvo įsišaknijęs reklamos ir kino kūrybos versle.

Bemokslis – į vadovėlį

Mokykloje įkvėptas pirmojo dramos būrelio mokytojo aktoriaus Gedimino Storpirščio, aštuoniolikmetis inžinierių šeimos vaikas nusprendė stoti į kino ir televizijos režisūrą, režisieriaus Vytauto Čibiro kursą. Tačiau mokslų taip ir nepabaigė – dėl nepažangumo ir lėbavimų buvo išmestas kartu su dabar visame pasaulyje garsiu teatro režisieriumi Oskaru Koršunovu.

„Atsimenate pirmąją džinsų „BigStar“ reklamą, kur aktorius Rolandas Kazlas, aprengtas kaip kunigas, šoka per balą? Šitą reklamą sukūrėme kartu su operatoriumi Algimantu Mikutėnu. Abu dėl panašių priežasčių buvome išmesti – aš iš studijų, jis – iš Kino studijos. Nusprendėme, kad vis tiek reikia filmuoti, tad nuėjome į Pilies gatvėje veikusią vieną pirmųjų užsienietiškų parduotuvių „BigStar“ ir pasiūlėme sukurti reklamą. Užsakymą atlikome už 500 USD ir išgarsėjome – reklamą įtraukė į vadovėlius kaip pirmąją Lietuvoje“, – pasididžiavimo neslepia Kuba. Kūrėjai gavo po 30 USD, kurių, juokauja p. Evaldas, užteko pirmam projektui „laistyti“ savaitę. Jam dar atiteko džinsai, o Rolandui Kazlui – batai.

„Ši reklama buvo pirmasis sąlytis su Lietuvos kino studija – ten nuomojomės apleistą operatorinį kraną, susiradom tokį Jurijų, kuris vienintelis mokėjo juo naudotis“, – prisimena p. Kubilius.
Taip, žingsnis po žingsnio, buvo imtasi naujų projektų, o po metų – 1994-aisiais – kartu su režisieriumi Gintautu Smilga p. Evaldas įkūrė prodiuserių bendrovę „Idee Fixe“. Įmonę sudarė du žmonės – savininkai, klientų paieškas pradėję nuo adresų knygos ir telefono.

„Skambindavome ir klausdavome, ar nereikia sukurti reklamos. Dažniausiai mus pasiųsdavo „po velnių“, tačiau kartais pasisekdavo“, – prisimena p. Evaldas.

Pirmąjį savo biurą įkūrę Lietuvos kino studijoje, dabar – po 15 metų – vėl grįžo į ją. „Ar ne simboliška? – šypteli Kuba. – Prieš 15 m. projektams ieškodavome buvusių Kino studijos darbuotojų, savo srities profesionalų, ir dabar išsinuomoję patalpas sugrąžinome daugybę metų čia dirbusius žmones, kurie čia pažįsta kiekvieną vamzdį.“

Verslo pamokos

„O kur buvusių savininkų personalas, atleido?“ – laukdama p. Evaldo klausiu pūkine striuke vilkinčio – juk šalta – apsaugos darbuotojo.

„Senieji savininkai jiems kelis mėnesius nemokėjo atlyginimo, patys išėjo“, – atsako jis ir priduria, kad nauji vadovai jam kol kas patinka – pirmą algą sumokėjo.

„Labai sunku įtikinti čia daugelį metų dirbusius žmones, kad mums pavyks atgaivinti Kino studiją – savininkai čia taip dažnai keitėsi, kad žmonės nebetiki niekuo. Prašėme jų patikėti paskutinį kartą. Sudėtinga net privilioti valgyti kavinėje – jiems likęs prisiminimas, kad čia labai brangu, nors mes kainas taikome nedideles“, – sako p. Kubilius. Ir tikrai – arbata tekainuoja litą, kava – du–tris, sriuba – 3 Lt, karštasis patiekalas – 9 Lt. Sako, kad pietų metu čia gyviau, nors ir pavakare neliūdna – lankytojų yra, šurmuliuoja iš veidų pažįstamos ŠMC kavinės padavėjos.

„Atėjus sunkmečiui kavinėje reikėjo mažinti etatus, todėl jas perkėlėme čia, kad išlaikytume darbo vietas“, – aiškina p. Kubilius.

Pirmuoju savo verslo mokytoju jis laiko politiką ir žurnalistą Artūrą Zuoką, su kuriuo  dirbo naujienų agentūroje – režisieriumi ir operatoriumi.

„Artūras pasiima žurnalą, pamato „McDonald's“ reklamą ir sako: kodėl neatidarius greitojo maisto kavinės Lietuvoje. Mes sakome, kad tai nesąmonė, pasijuokiam, o jis kažką organizuoja, skambina telefonu, rašo laiškus ir po metų atidaro „McDonald's“. Arba – amerikietiškuose žurnaluose žavimės „United Colors of Benetton“ (UCB) reklamomis. Artūras sako – kodėl neatidarius UCB parduotuvės Vilniuje. Mes vėl – nesąmonė, neįveikiamas uždavinys. O jis, žiūrėk, po metų dvejų įkuria parduotuvę“, – pasakoja pašnekovas. Taip jis išmoko, kad nieko nėra neįmanomo, reikia tik pasistengti.  Iš asmeninės verslo patirties p. Evaldas prisimena, kai per naktį nufilmavęs informacinį pranešimą cigarečių „Pall Mall“ gamintojui jis uždirbo tuomet didžiulius pinigus – 500 talonų.

„Pamenu pirmąjį klientą – atėjo vakare, parodė 2.000 talonų ir sako, kad pranešimo reikia ryte. Aš turėjau tik buitinę kamerą ir du vaizdo magnetofonus. Ką gi, nusipirkau dar du kitų bendrovių cigarečių pakelius, sustumdžiau, kad šitie „fū“, o anie – gerai, šalia –  informacinis telefonas ir viskas“, – su šypsena prisimena Kuba. 1.500 talonų tuomet pasiėmė agentūroje jam vadovavęs p. Zuokas, o 500 talonų teko Evaldui.

Kaip kelionė į kosmosą

Su šypsena nesustodamas kalbėti apie pirmąsias sukurtas reklamas, p. Evaldas atitolsta nuo kino, dėl kurio ir susitikome pokalbio. „Ar man svarbu lietuviškas kinas? Ar turiu ambicijų pats sukurti kiną? – pats paklausia pašnekovas ir atsako, kad gal anksčiau ir džiaugėsi filmuodamas reklamas – kai žmogui dvidešimt keleri, jam patinka viskas, ką duoda ši veikla – dėmesys, linksmybės.

„Bet metams bėgant tai pradėjo nebedžiuginti. Negaliu paaiškinti, kodėl, bet nebedžiugina šis greitojo maisto restoranas, – šypteli p. Evaldas. Anot jo, idėja sukurti filmą, tai tas pats, kaip svajonė išskristi į kosmosą. Penkioliktus metus reklamos ir kino versle besisukančiam režisieriui, prodiuseriui ir verslininkui sukurti lietuvišką kiną yra viena tų svajonių, kuri, nepaisant ilgametės patirties, „šiuo metu nėra reali“ – dabar „padaryti kiną“, kuris nustebintų pasaulį, nėra jokių galimybių.

„Sapaliojimai „duokite man pinigų ir aš padarysiu toookį filmą“ prilygsta mobiliųjų telefonų taisymo kioskelio pareiškimui, kad jis gali sukurti naują ir dar geresnį „Nokijos“ telefoną.“

Pašnekovas sako nusivylęs viskuo – nuo specialistų rengimo iki Lietuvos kino finansavimo sistemos. Kitados jis nusistatė principą – niekada neprašyti pinigų. Geriau kurti reklamas, nei vaikščioti Kultūros ministerijos koridoriais kaulinant lito. Nors, priduria p. Evaldas, draugai jį ne kartą yra mokę: svarbiausia iš ministerijos gauti bent 1 Lt, tada jau gali prašinėti be pabaigos – tai įgarsinimui, tai montažui, tai filmui baigti.

Iš intuicijos

Pokalbis su Evaldu atviras ir drąsus – jis neslepia pašėlusios jaunystės. Atvirai piktinasi šių dienų verslininkais, šalies kultūros politika, menininkų akademiniu rengimu.
O kokį jis pats vaidmenį prisiima šiame kontekste, klausiu p. Evaldo.

„Šiame tragiškame kontekste, kur sistema paremta bedarbiais ir labdara menininkams, mano misija atgaivinti kino infrastruktūros bazę. Pamatus, ant kurios stovi ši pramonė. Kad kinas galėtų pats užsidirbti“, – planus brėžia Kuba.

Idėja paprasta – sukurti kūrybinių įmonių klasterį, kur po vienu stogu susiburs kino, reklamos ir kitų audiovizualinių menų kūrėjai. Kartu jis tikisi į naująjį klubą pritraukti jaunimo – studentijos, kad čia visada būtų šurmulio, o prireikus – ir statistų filmams.

„Mus stumia tikėjimas vizija, kad šitą teritoriją, kuri nuo 1940 m. išleido krūvas režisierių, aktorių, galima atgaivinti. Skaudžiausia matyti, kaip ji buvo bevirstanti daržovių sandėliu. Mūsų tikslas, kad šioje vietoje langai čia šviestų kiaurą parą ir nesiliautų didelis šurmulys“, – kalba pašnekovas.
Į nešildomą Lietuvos kino studiją įžengę naujieji nuomininkai čia rado vaiduokliškus griūvančius pastatus, menkus įrangos likučius, liudijančius praėjusius auksinius laikus.

„Pradėjome nuo nulio – pradedant komunaliniais reikalais, baigiant kavine, klubu, bendrabučiu. Restauruojame senuosius rekvizitus, gal jie padės sukurti kinui būdingą aurą. Verslo vizija – balansas ties finansiniu nuliu. Per daug metų uždirbti pinigai tai leidžia“, – dėsto „naujakurys“.

„Mes slidinėjome, nardėme, keliavome po džiungles. Turėjome pinigų, leidome juos gurmaniškoms nesąmonėms, kam tik norėjom. Aš ne kitoks. Bet staiga supratom, kad jau prisinardėm, prisikeliavom. Yra geras rusiškas posakis „Za deržavu obidna“ („Dėl tėvynės apmaudu“). Kad nereiktų to sakyti, privalome grįžti namo ir kuopti savo arklides“, – sako p. Evadas.

Prie kvailumo priprantama

Pašnekovas sako supratęs, kad laisvalaikis kurti yra prasmingesnis nei laisvalaikis leisti pinigus. O už tuos, kurie, p. Evaldo žodžiais, pozuoja žurnalams sėdėdami ant persiško kilimo su jorkšyro terjeru, jam gėda.

„Taip, prie kvailumo priprantama, prie malonumų – taip pat. Tačiau dabar šalyje ne ta padėtis, kad galėtum sau juos leisti. Dabar mes turime galimybę taisyti tą padėtį. Panaudoti talentą ir sukurti geriausia, ką galime“, – pakylėtai žeria p. Evaldas. Jis prisipažįsta dabar privengiantis kolektyvų, kur kalbama „apie nieką“, nors anksčiau tai mėgo. Nebeturi tam laiko – šią savaitę nusipirko tris dyzelinu varomus vagonus, jų suolus ir lentynas ketina panaudoti studentų klubo interjerui – vis tiek į sąvartyną vežė. Pašnekovas įsitikinęs, kad ne investicijos į prabangius gobelenus ar itališkus šviestuvus kuria atmosferą – tai daro investicijos į koncepciją ir žmones.

Prieš dešimtmetį jis taip pat elgėsi išsinuomojęs iš valstybės 30 m. neremontuotą ŠMC kavinę. Tada verslininką įkalbinėjo susitvarkyti, padaryti remontą. Nepaklausęs patarimų, Kuba dabar tvirtina: „Aplinkui esantys blizgantys barai bankrutuoja, o mes laikomės.“\

Pažėręs idealistinių kalbų p. Evaldas sako nesąs „atšokęs nuo žemės“ – „Saulėtekio“ kino studijos projektas daugiausia susijęs su ketinimu „ir Lietuvoje iš kino padaryti rimtą verslą“, ne menkesnį, gal net galingesnį nei nekilnojamojo turto srityje. Pašnekovas viliasi, kad jam tai pavyks įrodyti nuomotojams, o šie pratęs nuomos sutartį.

„Manyje verslininkas kilęs iš režisieriaus ir poeto, tad pasižymiu dideliu naivumu versle, – šypteli p. Evaldas. – Naiviai tikiu, kad per tuos 5 m. įrodysiu turto savininkams, kad kino verslas gali būti kur kas rimtesnis verslas už statybas ar prekybos centrus. Viliuosi, kad mums pavyks atnaujinti pastatus, pastatyti papildomų filmavimo paviljonų.“

Šiuo metu yra sutvarkyti du senieji paviljonai, rengiamos televizijos laidoms filmuoti tinkamos patalpos. Tai dar viena naujakurių ambicija – pritraukti televizijos projektų, kurių nebeliko iš Kino studijos išsikrausčius komercinei televizijai „Tele-3“.

„Dabar bus persiversta per galvą, kad tik įtiktume televizijų prodiuseriams. Norint užkurti Lietuvos audiovizualinių menų pramonę šiuo metu būtinas vaidmuo – vaikščioti jiems su kėde iš paskos“, – šypsosi pašnekovas.

Šis straipsnis skelbtas lapkričio 20 d. "Verslo žinių" priede "Savaitgalis"