„Lietuvą purtė ne viena krizė, be to, kiekviena įmonė patiria ir tik savų krizių. Mes 2008 m. pradžioje baigėme statyti šiuolaikišką gamyklą, tokia vietinių valymo įrenginių gamykla šiuo metu didžiausia vidurio Europoje. Pasiekėme, kad mūsų įmonės eksportas kryptų į Skandinaviją, vidurio Europą“, – kalba p. Leonavičius ir pažymi, jog jo atstovaujamo sektoriaus verslas  pulti į pesimizmą priežasties neturi.

„Net jei pažvelgsim, kiek skiriama ES vandenvalos projektams Lietuvoje (ką jau kalbėti apie tai, kas daroma kitose valstybėse), ekologija išlieka prioritetinė sritis. Taigi šioms pramonės šakoms liūdėti, vadinasi, – nesuvaldyti verslo“, – įsitikinęs pašnekovas. Tiesa, jis apgailestauja, kad Lietuva nebuvo tinkamai pasirengusi įgyvendinti ES remiamų aplinkosaugos projektų, nedirbo lanksčiai. Ekonominis sunkmetis, pasak p. Leonavičiaus, verčia į aplinkosaugą žiūrėti ūkiškiau.

Skaityti toliau

reklama:

Sakote, reikia drąsiau žvelgti į tolimesnis šalis. Kuriose jau įsitvirtino „Traidenis“?

Turime dvi eksporto veiklos strategijas. Lietuvoje turime didelę gamyklą, ji vien teikdama mažus nuotekų valymo įrenginius yra pajėgi pasiekti 90 mln. Lt EUR  apyvartą.  Mūsų gamybinių pajėgumų pakanka, galime dirbti ne tik Lietuvos ir Baltijos šalių rinkai, tačiau savo gaminių vežame į Skandinaviją, Lenkiją, Baltarusiją, Rusiją, Ukrainą.

Pamatę, kiek esame paklausūs ir populiarūs Europoje, ėmėme dairyti toliau. Turime sertifikatus dirbti Arabų šalyse, kad juos gautume, dirbome ne vieną dieną, taigi, bandome eiti į platesnius vandenis. Tačiau mūsų gaminamą  produktą sudėtinga toli transportuoti.

Pradėjome galvoti, kaip įeiti į kitas rinkas ne su pačiu produktu, bet su savo technologija. Pavyzdžiui, gamybą perkelti į Azijos šalis, ten parduoti franšizę ir paleisti gamybą. Parduoti tai, kas turi vertę, kad būtų galima būtų įmonės vardą populiarinti ir teikti produktą. Dirbame labai plačiu spektru. Kuriose šalyse tai darome, nenorėčiau įvardinti dėl komercinių sumetimų. Tai yra 15 šalių, jos nutolusios į rytus. Į tokią plėtrą žiūrime rimtai, tačiau tas darbas nepadaromas greitai.

Per pastaruosius kelerius metus ne kartą buvo skelbiama, jog „Traidenis“ pradeda gamybą svetur. Pavyzdžiui, būta informacijos, kad pasirašėte sutartį Jekaterinburge statyti gamyklą, buvo pranešama ir apie planus kitą gamyklą statyti  Ukrainoje. Kokia dabar šių projektų padėtis?

Taip, planų buvo. Ir dabar turime Smolenske įmonę „Traidenis Eco“. 2006–2007 m. ekonomika augo, startai buvo numatyti Jekaterinburge, Smolenske ir Ukrainoje. Jekaterinburge mums buvo skirta žemės, apskritis ir savivaldybė palankiai žiūrėjo. Buvo parengtas atitinkamas dokumentų paketas. Tačiau derinimo procesai ten tokie pat ilgi kaip ir Lietuvoje. Pasirašyti ketinimų protokolai tebegalioja, yra žemės sklypai, projektai. Vis dėlto atėjus ekonominei krizei ne tas buvo galvoje ir mums, ir partneriams. Meluočiau, kad ten viskas vien rožinės spalvos ir viskas lengvai juda į priekį. Taip nėra. Nuo 2008 m. pirmoje vietoje atsidūrė išlikimo klausimai. Krizė pakeitė mąstymą – į užsienį eiti reikia ieškant tų, kas turi pinigų ir gali valdyti rinką. Mes neatsisakėme savo idėjų, bet jos koreguojamos. Aplinkosaugai, vandenvalai kaip buvo skiriama lėšų prieš krizę, taip ir tebeskiriama dabar – ir iš valstybinių lėšų, ir iš privačių fondų.

Taip pat buvo skelbiama, kad „Traidenis“ žengia į arabiškas rinkas. Jūs kalbėjote apie planus įgyvendinti rimtus projektus Kuveite. Būta vilčių, jog sėkmingai įgyvendinus valstybinį užsakymą įmonei galėtų būti skirtas sklypas šioje šalyje.

Norėdami patekti į šią rinką pirmiausia turėjome gauti akreditaciją, tai užtruko beveik porą metų. Dabar atitinkamus sertifikatus turime. Dalyvaudami tarptautinėse parodose sulaukiame daug dėmesio iš šių kraštų atstovų, be minėtų sertifikatų, į mus net nežiūrėtų. Deja, konkursą Kuveite pralošėme. Jį laimėjo turkų bendrovė, valymo įrenginiai buvo pastatyti. Tačiau dabar, kiek turiu informacijos, jie stringa. Vėl bendraujame su Kuveito valdžios atstovais. Turime partnerius šioje šalyje, tačiau tokios derybos trunka ne vieną dieną. Ir šiandien reikalai sukasi, tačiau nenorėčiau daug apie tai kalbėti. Kai bus žengtas pirmas realus žingsnis, būtinai informuosiu.
Tą patį galiu pasakyti ir apie Kiniją. Susidomėjimas, procesas vyksta. Tačiau ne viskas taip greitai. Nepaisydamas to, visiems Lietuvos verslininkams sakau, kad reikia nebijoti ir daugiau judėti, ieškoti nišų ir galimybių.

Bet gal neverta tiek daug dėmesio koncentruoti į išorines, tolimas rinkas, verčiau susitelkti ir išnaudoti vidaus rinką?  Augustas Filionis, UAB „August ir Ko“ savininkas, mano, kad dabar neišnaudojamos visos galimybės Lietuvoje  (VŽ, 2009.11.05) .

Vidaus rinkoje mes dirbame aktyviai, tai rodo „Traidenio“ apyvarta. Kitas dalykas, kad yra kompanijų, kurios kalba, ir yra tokių, kurios dirba. Pernai „Traidenio“ apyvarta siekė 30 mln. Lt. O kai komentuoja verslininkas, kurio įmonės pardavimai nesiekia 10 mln. Lt, nors skelbia, kad  bendrovės gaminiai parduodami 28-iose pasaulio šalyse, tai yra tik absoliuti demagogija. Mes puikiai žinome, kas dedasi Lietuvos aplinkosaugos srityje – nuo projektavimo iki lėšų panaudojimo. Tai, kad Lietuvoje blogiausiai panaudojami europiniai pinigai, įrodo teigiami kaimynų lenkų pavyzdžiai. Jeigu jie turi galimybių sutaupyti, renkasi vietinius nebrangius valymo įrenginius. O Lietuva eina centralizacijos keliu.
Galbūt mūsų šalies norai buvo neblogi, juk pinigų 2007–2013 m. laikotarpiui aplinkosaugos projektams  kasmet buvo skiriama apie 1,5 mlrd. Lt, šiems metams – apie 3 mlrd. Lt. Tačiau iki šiol buvo vienas interesas, kad stambios vandens tiekimo įmonės jungtųsi ir aptarnautų regionus, tam ir tiesiamos slėginės trasos. Mes atitinkamai daug gaminame nuotekų siurblinių, jų poreikis didžiulis. Visas Lietuvos vandens, nuotekų sistemas norima prijunti prie jau turimų stambių įrenginių. Tačiau toks kelias brangus, gerokai išaugs eksploatacijos sąnaudos. Dėl to beatodairiško centralizavimo Lietuvoje visoje ES už vandenį bei nuotekas greitai mokės brangiausiai. Beje, vienas žingsnis ūkiškumo link žengtas – šįmet savivaldybė savarankiškai jau gali priimti sprendimą ir rinktis valymo įrenginius – centralizuotus ar vietinius.

Iš esmės tik privatūs užsakovai Lietuvoje dabar veikia aktyviai. Pardavimai individualiems užsakovams nesumažėjo. Žmonės naudojasi proga ir stato namus pigiau. Tarkime, per 5.000 Lt kainavusio valymo įrenginio kaina dabar nesiekia 4.000 Lt. Tačiau tai mūsų verslo negelbsti, nes sumenko įmonių veikla ir valstybių užsakymų smarkiai sumažėjo. Žinoma, projektų yra, tačiau jie nepajuda iš vadinamojo konkursinio taško.

Valstybė eksporto skatinimą skelbia tarp prioritetinių uždavinių. Tokių pareiškimų skambėjo ir iš buvusių vyriausybių, tačiau verslininkai retai pajusdavo realų eksportuotojų palaikymą. Kaip jūs vertinate šią veiklą?

Galbūt tokia padėtis buvo anksčiau, dabar jaučiu, kad viskas keičiasi į gerąją pusę – yra ministrų, diplomatų, dirbančių tėvynei, verslui ir žmonėms. Man teko dirbti su daug ambasadų darbuotojų. Dabar misijos, kontaktų mugės organizuojamos geriau. Tarkime, Danija išsiskiria verslo palaikymu, ten būtent politika stumia verslą į priekį. Ankstesnių kadencijų vadovai, diplomatai net įvairių misijų metu vengdavo bendrauti tiesiogiai su verslininkais, jų pristatyti, tarsi ko nors bijotų. Dabar padėtis keičiasi, galiu išskirti misiją į Kiniją, medžiagos apie mus buvo pateikta kiniškai, atitinkamai mums taip pat buvo pateikta analizė apie Kinijos regionus. Regis, Lietuva pradėjo dirbti ir atsisuko į tą struktūrą, į tą melžiamą karvę (verslą – VŽ).

Kita vertus, norisi pasakyti, kad gal reikėtų ne kritikuoti valdžios institucijas, o patiems dėti daugiau pastangų. Valdžia nei partnerių suras, nei gaminių parduos.
Naujai sukurta įstaiga „Eksportuojančioji Lietuva“ suteikė vilties. Atrodo, pradedama suprasti, kad tik eksportas gali ištraukti Lietuvą iš ekonominės duobės. Pasikeitus ekonominei padėčiau interesai krypsta į tolimesnes šalis, Azijos kraštus, Kiniją. Dabartinių ūkio ir užsienio reikalų ministrų požiūris ir veikla man palieka gerą įspūdį.

Šis straipsnis skelbtas lapkričio 17 d. "Verslo žinių" numeryje.