Interviu: Esame pasirinkę defliacijos, ne devalvacijos kelią

Lietuvos ekonomika kol kas išvengė reikšmingų problemų, bet tai nereiškia, kad jų negali būti ateityje. "Turime būti pasirengę", - interviu VZ.LT teigia Mindaugas Leika, Lietuvos banko Finansinio stabilumo skyriaus viršininkas.

Lietuvos bankas prognozuoja kitąmet nedarbą sieksiant 19,3%. Kokios galimos to pasekmės?

Nedarbo lygis yra tikrai aukštas. Tai reiškia, kad kils jau trečioji emigracijos banga. Reikia suprasti, kad Lietuvos nedarbas yra ciklinis nedarbas – kitaip tariant, ekonomikai atsigaunant ir atgyjant statybų sektoriui, nedarbas mažės. Jei išaugs kitų prekių paklausa, atsigaus vidaus vartojimas, paslaugų sektorius samdys daugiau darbuotojų. Ciklinis nedarbas nėra didžiulė tragedija.

Be abejo, tai lemia padidėjusią socialinių išlaidų naštą valstybei. Vyriausybė turėtų ieškoti, kaip užtikrinti, kad bedarbiai šiuo laikotarpių gautų pajamų, kad pašalpų mokėjimas nenutrūktų, bet jau minimalios pašalpos būtų mokamos visą krizės laikotarpį. Taip būsime apsaugoti nuo socialinių neramumų.

Būtent tokioms išlaidoms valstybė galėtų skolintis, o skolintis pensijų mokėjimui būtų klaida. Pensijos yra nuolatinės išmokos, todėl iš skolintų pinigų mokėti pensijas, kitas nuolatines socialines išmokas yra blogai, nes įsiskolinimas auga, už skolinimąsi reikia mokėti palūkanas. Kitaip tariant, tai negali būti tvaru ilgu laikotarpiu, nes valstybės skolinimosi kaina nuolat augs. Valstybė tokiu atveju turi arba didinti mokesčius ir taip padengti deficitą, arba planuoti, kiek „Sodra“ gaus pajamų, ir atitinkamai mažinti jos išmokas.

Ar reikia įteisinti galimybę fiziniam asmeniui bankrutuoti, jei taip – kada tai reikėtų padaryti?

Pati idėja įdomi. Jei gali bankrutuoti uždaroji akcinė bendrovė, juridinis asmuo, tai kodėl negalėtų fizinis asmuo? Jei žmogus paima paskolą, netenka darbo, tai yra rizika, kurios jis negalėjo numatyti, kaip verslininkas negali numatyti verslo rizikos ateityje. Be to mūsų socialinės apsaugos sistema nėra dosni bedarbiams ar pajamų netekusiems žmonėms. Todėl bankroto procedūra padėtų išsigelbėti nuo banko paskolos kilpos.

Tačiau žaidimo sąlygos turi būti apibrėžtos iš anksto. Tai, kad įstatymas būtų priimtas dabar, reikštų, kad nemažai žmonių juo labai norėtų pasinaudoti. Juo labiau, kad šiuo metu tikrai nemaža dalis būsto paskolų turi neigiamą vertę – NT kainos rinkoje yra tikrai mažesnės nei fiksuotos paskolose, kurios paimtos pernai ar 2007 m. Toks įstatymas reikštų, kad paskolos brangtų dar labiau, nes bankai turi įvertinti riziką, kad klientas bankrutuos ir negrąžins įsipareigojimų, tad maržos turi būti didesnės.

Ypač svarbu ir tai, kad būtų tinkama teisinė bazė, mokėjimų kultūra, skolininkų duomenų bazės. Pats savaime bankroto įstatymas be visų šių elementų problemos neišspręs, ją tik dar labiau pagilins, suteiks galimybes nesąžiningiems paskolų gavėjams išvengti atsakomybės. Todėl manau, kad šiuo metu tokio įstatymo nereikia.

Kokių priemonių Lietuva turi imtis nedelsiant, o kokių ilgesniu periodu – kad Lietuvos ekonomika atsigautų kuo greičiau?

Mūsų Vyriausybės galimybes smarkiai riboja tai, kad yra gana sudėtinga skolintis pasaulio finansų rinkose. Tokios šalys kaip JAV, Vokietija ir pan. ekonomikos nuosmukio metu gali skolintis pigiau. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu centriniai bankai mažina palūkanų normas, investuotojai bėga į saugų užutėkį ir valstybės skolos vertybinių popierių paklausa išauga. Iš rizikingų kylančios rinkos šalių investuotojai pabėga, todėl mūsų skolinimosi kaina yra ne anticiklinė, bet prociklinė (neskatinanti ekonomikos atsigavimo). Dėl to, manyčiau, kad paskolos iš tarptautinių finansinių institucijų yra alternatyva skolinimuisi tarptautinėse rinkose ir nėra labai blogas dalykas, jei lėšos skiriamos ekonomikai stabilizuoti, nuosmukio pasekmėms švelninti, bet nėra naudojamos nuolatinėms išlaidoms.

Pirmiausiai reikėtų grąžinti visas skolas verslui. Kol neatsiskaityta už paslaugas su verslu, tol jis nesugeba grąžinti savo įsiskolinimų, tęsiasi skolų grandinė.

Antras dalykas, reikėtų skolintis tam, kad būtų mokamos laikinos socialinės išmokos, kad pagelbėtų darbo netekusiems žmonėms. Tai yra turbūt labiausiai neatidėliotini tikslai.

Trečias dalykas – greitesnė viešojo sektoriaus reforma. Greitesnis biurokratinės naštos mažinimas, nereikalingų institucijų naikinimas, aiški mokesčių sistemos ir viešųjų paslaugų apimties koncepcija. Mokesčių sistema yra svarbi investicinio šalies patrauklumo sudedamoji dalis. Mūsų rinka maža, todėl investuotojus galime prisivilioti tik turėdami konkurencingą mokesčių sistemą bei lanksčią darbo rinką. Visa tai iki skausmo girdėta ir žinoma, gaila, kad kol kas didelių postūmių šioje srityje nėra, nors reikia įvertinti ir tai, kad Vyriausybė dirba mažiau nei metus.

Kalbant apie ilgalaikes perspektyvas, pagrindinį akcentą skirčiau tolesnei švietimo reformai. Sutiksime, kad, švietimo reforma yra dar nebaigta. Žengtas puikus žingsnis, įvesti „studentų krepšeliai“. Tačiau bendra priėmimo sistema yra didelė nesąmonė, kai žmogus gali 20 specialybių pasirinkti ir stoja bet kur, kur gali įstoti. Manau, valstybė finansuoja per daug studentų, tai matosi iš to, jog nesurenkama tiek norinčiųjų studijuoti, ypač į kolegijas. Tai subalansuotų ir darbo rinką, nes joje per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Konkurencija tarp studentų, aukštųjų mokyklų turėtų būti didesnė.

Pakartosiu vieną skaitytojo klausimą, kurį jis jums uždavė, kai lankėtės VZ.LT tiesioginiame interviu prieš dvejus metus. Esate Finansinio stabilumo skyriaus vadovas. Įvertinkite Lietuvos finansinį stabilumą 10 balų sistemoje.

Pasak vieno klasiko, stabilu yra tiktai kapinėse. Bet kokia ekonominė sistema pagal savo esmę yra nestabili. Jei viskas būtų stabilu, nereikėtų stabilumo ekspertų, centrinio banko, priežiūros ir daugelio kitų institucijų, nebūtų verslo ciklų, bet nebūtų ir progreso.

Suprantama, kad esant įtampai finansų rinkose, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, mažai tikėtina, kad finansų sistemai šiuo metu galima rašyti 10 balų. Aišku, kol kas reikšmingų problemų išvengėme, bet tai nereiškia, kad jų negali būti ateityje. Turime būti pasirengę. Net nenorėčiau vertinti skale nuo 1 iki 10, nes šiandien vienokia padėtis, o rytoj gali būti visai kitokia. Finansų rinkose, kaip žinia, naujienos būna labai netikėtos, ateina per vieną naktį. Bet reikia būti ir optimistais – nelaukti blogų naujienų kiekvieną dieną.

(Prieš dvejus p. Leika atsakė šalies finansinį stabilumą vertinąs "gerai").

Kaip, Jūsų nuomone, atrodys Lietuvos bankininkystė krizei pasibaigus? Ko pasimokysime iš nuosmukio ir ko pasimokys bankai?

Iš kiekvienos krizės mokomės. Bankams yra puiki proga pagerinti tiek rizikos valdymą, tiek apskritai darbo efektyvumą. Ekonomikos kilimo laikotarpiu bankai buvo pernelyg optimistiškai nusiteikę mūsų šalies ekonomikos atžvilgiu. Jie galėjo pritraukti pigių išteklių ir perskolinti. Tikiuosi, kad krizei pasibaigus bankai geriau įvertins riziką ir neturėsime naujo didžiulio kreditavimo bumo, koks buvo iki tol. Be abejo, esame globalios rinkos dalis, todėl kalbėti apie tai, kad Lietuvoje nebus kito burbulo, negalima. Net ir Vokietija, kurioje nebuvo NT bumo, problemų neišvengė, nes bankai investavo į kitų šalių nekilnojamoj turtą. Esame pasaulinės rinkos dalis. Tai, kad burbulas kilo ir Amerikoje, ir Anglijoje, ir Vakarų Europoje, atsiliepė ir mums.

Dirbate ne tik Lietuvos banke, bet ir keliaujate su Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijomis. TVF neseniai paskelbė Lietuvos ekonomikos apžvalgą, kurioje teigia, kad realusis efektyvusis lito kursas yra šiek tiek pervertintas. Ką jis nori tuo pasakyti?

Vienas iš TVF tikslų yra vertinti kiekvienos šalies valiutos kurso politiką. Kaip žinia, fondas buvo įkurtas su tikslu prižiūrėti pasaulio valiutų sistemą, kaip šalys narės įgyvendina valiutos kurso politiką, kad nekiltų prekybinių karų, valiutų karų. TVF tuo nuolatos domisi ir tai vertina, yra natūralu. Jis tai daro kiekvienai šaliai. Vertinimai labai greitai sensta. Dar prieš metus turėjome daug grėsmingų komentarų, nes mūsų einamosios sąskaitos deficitas siekė daugiau kaip 18% BVP. Šiuo metu turime nežymų einamosios sąskaitos perviršį. Analizė, kuri buvo pagrįsta ankstesniu einamosios sąskaitos deficito lygiu, jau yra pasenusi.

Skaičiuojant realųjį efektyvųjį valiutos kursą, yra vertinama, kaip lito kursas atrodo pagrindinių užsienio prekybos partnerių atžvilgiu įvertinus infliaciją. Mūsų problema ta, kad kaimyninių šalių nacionalinių valiutų kursas važiavo žemyn tiek Lenkijos zloto, tiek Rusijos rublio, tiek Ukrainos grivinos atžvilgiu, o lito kursas liko stabilus.

Ekonomika turi du kelius – defliaciją arba devalvaciją. Mes esame pasirinkę defliacijos kelią. Jeigu nacionalinė valiuta devalvuojama, įsipareigojimai pensininkams, darbo užmokesčiui ir t.t., išreiškus juos nacionaline valiuta, išlieka vienodi. Vertinant pagal perkamąją galią, santykius su užsienio valiutomis, atlyginimai krenta. Bet šiuo metu ekonomikoje vyksta defliacija – atlyginimai krenta, pensijas žadama mažinti. Pasiekiamas panašus efektas, bet kitu keliu. Lietuvos Vyriausybė daugiausia yra įsiskolinusi eurais, ir devalvacija tik padidintų įsiskolinimą. Be to, lito kurso keitimas nebūtinai padėtų spręsti užsienio prekybos problemas, nes pasaulinė paklausa yra sumažėjusi. Šiuo metu niekas devalvacijos scenarijaus nesvarsto, nes tai neišspręstų dabartinių ūkio nuosmukio problemų.

Neseniai grįžote iš Kazachstano, kur buvote su TVF misija. Kokių galimybių Lietuvos verslas gali rasti ten? Ar Kazachstanas mūsų verslui gali pakeisti Rusiją?

Šalis yra įdomi, turi sukaupusi pakankamai didelius užsienio valiutos rezervus, tai jiems padeda stabilizuoti situaciją. Bet vargu, ar Kazachstanas visiškai pakeistų Rusiją. Kazachstanas šiuo metu išgyvena bankų sistemos krizę. Ji susijusi su tuo, kad smuko pajamos iš naftos, metalų, grūdų eksporto. Be to sprogo ir NT burbulas.

Kazachstane nemažai rusiško kapitalo ir rusiškas verslas labai aktyviai veikia. O Rusija pati yra ir turbūt ateityje taps dar svarbesnė žaidėja pasaulinėje žemės ūkio produkcijos rinkoje. Ilgalaikėje perspektyvoje mums teks konkuruoti su ta pačia Rusija, kuri yra arčiau Kazachstano, be to abi šalys yra NVS narės.

Kita vertus, Kazachstanas turi daug žaliavų, eksportuoja žaliavas, auksą, metalus, o importuoja plataus vartojimo prekes. Mūsų verslininkai galėtų pasinagrinėti investicijų į šios šalies paslaugų sektorių perspektyvas. Taip, kad partnerystė tikrai galima.

* * *

Tai yra antroji interviu su p. Leika dalis. Ketvirtadienio "Verslo žiniose" galite skaityti, ką jis atsakė į šiuos klausimus:

* Lietuvos BVP antrąjį ketvirtį, palyginti su prieš metus, smuko dar labiau žemiau nei Estijos ar net Latvijos, kuri laikoma itin krizės draskoma šalimi. Ką tai rodo?

* Kai kurių ekonomistų nuomone, tikrasis BVP nuosmukis nėra toks didelis, kaip skelbiama, kad dalis verslo tiesiog persikėlė į „šešėlį“. Kokia yra jūsų nuomonė?

* Kada, prognozuojate, Lietuvos ekonomika atsidurs „dugne“?

* Pernai vasarą prasidėjęs ekonomikos sulėtėjimas ne iš pat pradžių pasimatė statistikoje. Kai mūsų ekonomika pradės keltis – iš kokių ženklų tai galėsime suprasti? Kokie rodikliai pirmiausiai pradės gerėti?

* Lietuvos bankas prognozuoja, kad šiemet Lietuvos BVP smuks 19,3%. Tai yra pagrindinis prognozių scenarijus. Koks būtų pesimistinis ir optimistinis?

* Kaip, Jūsų prognozėmis, laikysis Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai artimiausiu metu?

* Kaip vertinate, ar pakankamus atidėjinius blogosioms paskoloms bankai yra padarę šiuo metu?

* Bankai skelbia apie nuostolingą pirmąjį pusmetį – visi didžiausi bankai neišvengė ir šimtus milijonų litų siekiančio nuostolio, tuo tarpu „mažiukai“ turėjo netgi pelno. Ką tai rodo?

* Komerciniai bankai perima nekilnojamojo turto iš nemokių gyventojų ar bendrovių, kurių projektams teikė paskolas. Kokį poveikį tai daro jų balansams? Kaip geriau su tokiu NT elgtis – bankams parduoti dabar ir gauti lėšų, ar laukti, kol krizė baigsis?