KOMENTARAS: Europos išorinio stabilumo paktas

Dabartinė ekonominė krizė atskleidė dvi esmines Europos pinigų sąjungos (EMU) sumanymo problemas. Pirmoji yra susijusi su valstybės finansų pastovumu keliose euro zonos valstybėse narėse. Antroji – netinkamas makroekonominės politikos koordinavimas, – sukėlė euro zonos narių tarptautinės konkurencijos netolygumus, keliančius pavojų pačiam euro egzistavimui.

Šalys, kurių valstybės finansai dar pernai iš esmės atrodė tvirti, dabar patiria didžiulių biudžeto sunkumų. Manoma, kad Airijos vyriausybės skola pakils iki beveik 80% BVP iki 2010 m., nors tik prieš metus Europos Komisija prognozavo, kad Airijos vyriausybės skola bus mažesnė kaip 30% BVP. Lygiai taip pat su Ispanija – nors buvo tikimasi, kad ji sumažins savo skolos ir BVP santykį, panašu, kad dabar šis santykis 2007–2010 m. laikotarpiu padvigubės iki daugiau kaip 60%.

Europos Sąjungos (ES) fiskalinės priežiūros mechanizmai nenumatė šių įvykių, nes jie neatsižvelgia į vieną esminių kintamųjų – privataus sektoriaus skolos dinamiką. Atsižvelgiant į aukštą ekonominę bankininkystės krizės kainą, ištikus krizei, vyriausybės tikriausiai prisiims savo finansų sektoriaus įsipareigojimus, kaip neseniai įvyko Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje bei XX amžiaus paskutinio dešimtmečio finansų krizės metu Lotynų Amerikoje ir Azijoje. Tikriausiai tas pats vyksta, kai pagrindiniams verslo sektoriams artėja bankrotas. Taigi, stiprius valstybės finansus turinčios šalies biudžetas gali sugriūti praktiškai labai greitai.

Turint galvoje vis glaudesnius finansų ir ekonomikos saitus tarp euro zonos narių, net vienoje EMU šalyje auganti vyriausybės skola gali turėti rimtų pasekmių visoms narėms, nes nė viena valstybė narė neleis kitai narei nevykdyti finansinių įsipareigojimų. Taigi, EMU narės netiesiogiai dalijasi atsakomybe už savo šalių privataus sektoriaus skolą, kurią dėl šios priežasties reikia stebėti EMU priežiūros sistemoje.

Kita akivaizdi problema yra ta, kad EMU valstybės narės, bent jau iki šiol, veiksmingai nekoordinavo savo ekonominės politikos. Net iki krizės tai sukėlė konkurencijos ir verslo veiklos ciklo netolygumų. Nuolatinis konkurencingumo praradimas pastarąjį dešimtmetį yra viena priežastis, kodėl krizė taip stipriai kerta kai kurioms pietų Europos EMU šalims, pavyzdžiui, Ispanijai ir Italijai.

Neveiksminga fiskalinės politikos kontrolė ir ekonominės konvergencijos stoka vis labiau neramina tiek Europos Centrinį Banką, tiek ir euro zonos finansų ministrus. Nors dar nėra pateikta jokios šių problemų sprendimo iniciatyvos, tikra yra tai, kad šis klausimas taps diskusijų objektu EMU viduje.

Vienas būdas spręsti su vyriausybės skola susijusias problemas, taip pat pagerinti ekonominės politikos koordinavimą yra tiesiog išplėsti esamas taisykles – galiojančias EMU nuostatas būtų galima papildyti „išorinio stabilumo paktu“. Šis paktas stebėtų einamosios sąskaitos sutrikimus ir skirtų baudas už užsienio sąskaitos perviršinį deficitą arba perteklių.

Užsienio prekybos balanso stebėsena gali būti veiksminga priemonė įvertinti būsimą įsipareigojimų nevykdymo riziką, nes ilgalaikis einamosios sąskaitos deficitas didina grynąją užsienio skolą. Be to, yra tiesioginis ryšys tarp EMU šalių privataus sektoriaus skolos dinamikos ir jų einamųjų sąskaitų netolygumų euro zonoje. Tol, kol kurios nors nacionalinės vyriausybės deficitas yra nedidelis, einamosios sąskaitos deficitas atspindi privataus sektoriaus skolinimąsi iš užsienio (arba anksčiau sukauptų užsienio aktyvų pardavimą). Jei einamosios sąskaitos balansas vertinamas kartu su fiskaline padėtimi, įmanoma padaryti išvadas apie rizikingas skolų tendencijas privačiame sektoriuje.

Skolų dinamikos matematika rodo, kad nė viena euro zonos šalis negali turėti daugiau kaip 3 proc. BVP sudarančio einamosios sąskaitos deficito ar perviršio. Išimtis galima būtų suteikti šalims, kuriose didelės tiesioginių užsienio investicijų į „nuo nulio“ pradedamus projektus įplaukos. Ši taisyklė turėtų būti taikoma tiek šalims skolininkėms, tiek kreditorėms. Juk mokėjimo netolygumai visada yra dviejų pusių ir reguliavimo naštos neturėtų nešti vien deficitą turinčios šalys.

Toks paktas įpareigotų vyriausybes taikyti fiskalinę ir užmokesčio politiką bei bendrą ekonominę politiką užsienio prekybos sąskaitai subalansuoti. Jis taip pat paskatintų platesnį ekonominės politikos koordinavimą, ypač nustatant atlyginimus, nes vyriausybės būtų priverstos taikyti nacionalinius teisės aktus ir valstybės sektoriaus susitarimus dėl atlyginimų dydžio taip, kad sumažėtų netolygumai tarp euro zonos šalių.

Be to, išorinio stabilumo paktas įpareigotų vyriausybes atsižvelgti į nacionalinių ekonominių reformų rengimo pasekmes kitoms valstybėms narėms. Jei tokia „perviršį turinti šalis“ kaip Vokietija norėtų sumažinti netiesiogines išlaidas darbo jėgai ir pakelti pridėtinės vertės mokestį, kad padidintų savo konkurencingumą, ji kartu turėtų patvirtinti plačią fiskalinę politiką, kad kompensuotų neigiamas pasekmes savo partnerių užsienio prekybai.

Šių taisyklių sistemoje atskiros šalys išlaikytų teisę nustatyti savo politiką. Pavyzdžiui, Ispanijos vyriausybė būtų galėjusi sutikti šalies statybų bumą ir užsienio prekybos deficitą didindama mokesčius arba skatindama atlyginimų augimo apribojimus šalyje. Arba ji būtų galėjusi įsikišti taikydama planavimo taisykles arba būsto paskolų apribojimus.

Išorinio stabilumo paktas ne tik kad anksti aptiktų biudžeto stabilumo pavojus, bet ir padėtų realiai įgyvendinti vieną esminių ES teisės principų – kad valstybės narės galiausiai traktuotų ekonominę politiką kaip „bendrą interesą“.

Sebastianas Dullienas yra Berlyno taikomųjų mokslų universiteto tarptautinės ekonomikos profesorius. Daniela Schwarzer vadovauja Berlyne esančio Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto ES integracijos tyrimų skyriui.

Project Syndicate, 2009
www.project-syndicate.org