KOMENTARAS: Socialinės atsakomybės moralinis bankrotas

Europos Verslo Etikos Tinklo 22-oji metinė konferencija įvyko rugsėjo 10–12 d. Atėnuose, Graikijoje esančio Amerikos Deree koledžo patalpose. Joje dalyvavo tiek verslo etikos teoretikai, tiek filosofai, tiek verslo atstovai ir kompanijų vadybininkai. Šio tinklo, anglų kalba trumpinamo EBEN (European Business Ethics Network), organizacija pripažinta globaliu mastu. Tad buvo galima išgirsti ne vien tik europiečių, bet ir JAV bei Japonijos atstovų pranešimų.

EBEN 22 metinės konferencijos tema – Lyderystė, tobulumas ir subalansuotos ateities paieška (Leadership, excellence and the quest for a sustainable future). Regis, po tokios temos skėčiu pranešėjams lieka tik remtis socialine atsakomybe, toliau argumentuotai ją reklamuoti, aiškinant, jog be jos neįmanoma nei lyderystė, nei subalansuota verslo ateitis. Tačiau tokia propagandinė retorika pasirodo atgyvenusi.

Akvaizdu, bet neįtikėtina: kai Lietuvoje ir posovietinėje erdvėje aiškinama, jog be socialinės atsakomybės programų – tokių, kokias randame Vakarų „pažangiose“ korporacijose – mūsų verslas ir toliau bus atsilikęs, neatitiks XXI a. verslo standartų, globaliai iškeltos kartelės rūpintis ne tik savo įmonės pelnu, bet ir aplinka, kliento bei visuomenės gerove, EBEN Atėnų konferencijoje socialinė atsakomybė itin kritikuota. Kritikuota tiek kaip vadybinė strategija, tiek kaip verslo etikos koncepcija.

Verslo etikoje anglų kalba, propaguojant socialinę atsakomybę, vartojamas terminas win-win situacija. Tai reiškia, kad etiškas verslas atsiperka, laimima: kompanijai įgijus užsiimančios ekologišku ar filantropišku verslu įvaizdį bei reputaciją, padidėja jos pelnas ir ji geriau įsitvirtina rinkoje (pirmas „win“). Tai taip pat reiškia, kad ir visuomenė laimi dėl joje vykdomo socialiai atsakingo verslo praktikų (antrasis „win“). Kitaip tariant, čia kalbame ne apie principą arba/arba, t.y. arba pelnas, arba socialinė atsakomybė, o apie principą ir/ir, t.y. ir socialinė atsakomybė, ir pelnas. Dėl etiškos verslo praktikos laimi ir visuomenė (pirmasis „ir“), ir pats verslas (antrasis „ir“).

Tačiau jau EBEN konferencijos atidarymo kalboje šios organizacijos Prezidentas Lucas Van Liedekerke‘as (Leuveno Katalikų universitetas) pareiškė, jog, įvykus „Enron“ skandalui, visi kalbėjo apie verslo etiką, bet šiandien, kai Amerikoje daugybė „enroninių“ pavyzdžių, atvėrusių kapitalistinio godumo žaizdas ekonomikoje bei finansų rinkose, nebekalbama apie bankininkų atsakomybę ir apskritai apie finansų pasaulio verslo amoralumą. Verčiau visa tai pavadinta finansų krize, tarsi nebūtų moralinės krizės, verslui veikiant kapitalizmo sąlygomis.

Bet juk „finansų krizė“ pasiekta kaip tik tuo metu, kai globalios verslo įmonės, bankai ir organizacijos skelbė socialinę atsakomybę. Ne tik skelbė, bet ir vykdė. Nepamirškime, jog pačioje „Enron“ buvo maždaug šimtas verslo etikos darbuotojų. Pasirodo, socialinė atsakomybė yra tapusi vadybiniu instrumentu arba instrumentalizuota verslo etika. Šia prasme argumentas, jog, institucionalizavus socialinę atsakomybę, bus išspręsta daugybė problemų, neveikia, nes institucinis socialinės atsakomybės primetimas netrukdo (ir, kaip matyti, nesutrukdė) vadybiškai parinkti ir sukonstruoti bendrovei naudingą atsakingo verslo įvaizdį, tuo tarpu realybėje ir toliau paliekant dvigubas buhalterijas ar kuriant finansinius blogų paskolų produktus.

Kaip pabrėžė Lenkijos profesorius Wojciechas Gasparskis, verslas gali atrodyti etiškas, kol nepamatome, jog jis toks niekada nebuvo – garsusis Madoffo atvejis. Juk taip atsitiko ir su finansų/moralės krize: iki jos verslas atrodė socialiai atsakingas globaliu mastu. Turėjo nukristi uždanga… Ir ji nukrito.

Niujorko universiteto profesorius Eugene‘as Heathas savo pranešime teigė, jog socialinės atsakomybės, kaip koncepcijos, problema ta, kad manoma, jog ši atsakomybė verslui yra natūralus dalykas, tarsi ir glūdi pačiame verslo interese. Tačiau, anot minėto autoriaus, versle dirbama dėl pelno. Tai – verslo prigimtis. Verslas vyksta dėl to, kad mažiausiai du žmonės vykdo produkto arba paslaugos mainus.

Tas, kas atiduodama verslo sandorio metu, yra mažiau vertinama nei tai, kas imama. Dėl to kaina čia yra svarbiausias dalykas. Tiek tiekėjui, tiek pardavėjui, tiek gamintojui, tiek klientui bei bendrovės akcininkui rūpi, kokiomis kainomis prekiaujama. Vieni iš jų visuomet suinteresuoti, kad kaina būtų mažesnė, kiti – kad ji būtų kiek galima aukštesnė. Tai ir yra prekybos pamatas, o ne socialinė atsakomybė. Kitaip tariant, verslo prigimtyje glūdi egoistinis interesas, o ne kito nauda. Kitas naudą gauna tik per sureguliuotą prekybos mechanizmą, kai kitas gali rūpintis savo egoistiniu interesu prekyboje – nematomos Adamo Smitho rankos principas.

Tačiau tai dar nereiškia, jog verslininkas turi būti nedorybingas. E. Heath‘as pasisakė už dorybę, bet ne socialine atsakomybe paremtą verslo etiką. Mat bendrovėje visuomet galima vykdyti verslą dorybingai: būnant patikimam verslo partneriui, nuovokiam bei įžvalgiam vadybininkui, dosniam akcininkui. Verslininko dorybiningumą galima pademonstruoti įvariose verslo praktikose bei srityse. Tai išplaukia iš pačios verslo praktikos. Negalì būti dorybingas apskritai. Galima tik gerai, kokybiškai atlikti konkretų veiksmą. Tad ir verslo mainuose galima būti patikimam, nuoširdžiam, išmintingam. Svarbu nepainioti dorybingo verslumo (išplaukiančio iš verslininko asmenybės, charakterio) su socialine atsakomybe (išplaukiančia iš ekonominės politikos diskurso bei ideologinių konstruktų).

Olandų verslo etikos tyrinėtojų duetas Andre Nijhofas ir Ronaldas Jeurissenas uždavė baigiamąjį akordą socialinės atsakomybės klausimu. Anot jų, pastaroji, net ir kaip vadybinė strategija, ne visuomet yra pelninga bendrovei. Propagandinis aiškinimas, jog socialiai tvarkingas verslas atsiperka, galiausiai iš to laimi visuomenė, gamta ir pats verslas (win-win situacija), nėra teisingas. Tiksliau, jis gali būti teisingas tik tam tikrais atvejais. Vien tai, kad dominuoja filantropinės programos vaikams arba jaunimui, o ne senyvo amžiaus žmonėms, rodo, kad vadybiškai suvokta, jog socialinė atsakomybė atsiperka, tik strategiškai atsijojant potencialiai pelningas rinkos grupes. „Intel“ kompiuterius Nairobyje nemokamai išdalijo vaikams, o ne senelių prieglaudos gyventojams.

Taigi, anot A. Nijhofo ir R. Jeurisseno, moralinis socialinės atsakomybės diskursas nevyksta be ekonominio diskurso – vadybininkai nekuria socialinės atsakomybės programų be išlaidų ir pelno analizės, iš anksto nepaskaičiavę ekonominės naudos sau. Tad pagrindinė šių tyrinėtojų tezė tokia: gera etika (good ethics) ne visuomet reiškia gerą verslą (good business), nes viskas priklauso nuo rinkos situacijos. Tiesiog rinkos situacija padiktuoja, kaip bendrovei išspręsti dilemas, turint ribotas finansines galimybes. Socialinės atsakomybės verslas negali imtis bet kada ir bet kaip. O tai reiškia, jog ekonominiame lygmenyje moralinės socialinės atsakomybės vertybės natūraliai neprikabinsi.

Kaip išeitį A. Nijhofas ir R. Jeurissenas siūlo socialinius ir ekologinius klausimus organizacijoje derinti su diskusijomis apie iškylančias elgesio dilemas. Po to tokias diskusijas sieti su darbuotojų bei lyderių nuostatomis, jų patirtimi, ir galiausiai visa tai integruoti su visos korporacijos nuostatomis bei požiūriu, su esama korporacine kultūra. Kitaip tariant, neprimesti socialinės atsakomybės dirbtinai, nes, mat: „taip moralu“, „taip būsime etiški versle“, o suprasti, kokios korporacinės kultūros ir kokių darbuotojų patirties atskaitos taškais remiamasi, kai sprendžiama dilema, būti ar nebūti socialiai atsakingam.

Ir, žinoma, konferencija Atėnuose, Akropolio papėdėse, negalėjo įvykti be nuorodų į filosofinį antikinės Graikijos palikimą. Diskutuota apie vadybininką Sokratą (arba sokratiškai išmintingą vadybininką), kuris negalėtų blogai pasielgti, jei pasiektų Išmintį. Mat, anot Sokrato, neteisingai pasielgiama tik tuo atveju, jei ne iki galo suprantama, kad elgiamasi neteisingai. Giluminis gėrio suvokimas neleidžia elgtis blogai, nes tai prieštarauja išminčiai, žinojimui. Diskutuota: ar „Enron“ vadybininkai taip ir nesuvokė, kad jie iš tiesų elgiasi neteisingai? O Madoffas – ar ir jis iki galo nesuprato, kad apgaudinėja? Regis, Sokrato etika pernelyg idealistinė, net neatlaiko kritikos: galima labai gerai suvokti, jog elgiesi neteisingai, ir vis tiek taip elgtis. Tik ne prieštaraujant savo žinojimui bei išminčiai, kaip teigia Sokratas, o kaip tik, vadovaujantis savo išmintimi, ja piktnaudžiauti. Piktnaudžiauti kitų patiklumo, taigi „nežinojimo“, sąskaita.

Sokratas, žinoma, atsakytų, jog sukčiaus Madoffo išmintis nėra Išmintis, o kaip tik jos stoka. Štai apie tokią sokratiškos Išminties vadybą, idealistinės vadybos galimybę, kalbėjo Ionna Patsioti, Atėnuose įsteigto amerikiečių Deree koledžo dėstytoja.

Pati I. Patsioti, regis, vienareikšmiškai pasisakė už sokratišką ateities vadybininką, tarsi nesuprasdama, jog nei Madoffas su savo piramidės principu, nei „Enron“ su dviguba buhalterija, nei gobšūs AIG vadovai, imantys milijonus asmeniniams priedams iš „bail-out“ kapšo krizės metu, nebuvo ir nėra joks atsitiktinumas, kažkokia kapitalistinės ekonomikos paklaida. Ši verslo etikos teoretikė, kalbėdama apie sokratiško vadybininko idealą, neužsiminė apie Platono „Valstybėje“ esantį ginčą tarp Sokrato ir jo oponento Trasimacho. Pastarasis Sokratui pateikia tokį teisingumo apibrėžimą: Teisingumas – tai stipresniojo interesas. Kas turi galią, t.y. tas, kieno pusėje stipresnė valdžia, tas ir valdo pagal savo interesą. Tai ir yra teisingumas. Bent jau realioje gyvenimo praktikoje yra taip. Be abejo, toks teisingumas yra reliatyvus, jis gali keistis sulig kiekvienu nauju galios turėtoju, bet kitokio teisingumo ir nebūna.

Tai ir yra Trasimacho mintis, kurią Sokratas atmeta. Tačiau kapitalizmo – ypač JAV grynojo kapitalizmo – sąlygomis kaip tik ir sukuriama terpė daugintis Madoffams. Tai nėra kapitalizmo paklaida. Atvirkščiai, ši sistema leidžia individui turtėti neribotai kitų sąskaita. Socialinė atsakomybė tampa puikia kapitalistinio proto priedanga, deklaruojant socialistinę širdį. Sakoma, jog pinigai investuojami piliečių ir bendruomenių labui, kuriant gerovės valstybę.

Konferencija baigėsi, apdovanojant geriausių pranešimų autorius, renkant naują EBEN Prezidentą – juo antrą kartą tapo Lucas Van Liedekerke‘as. Galiausiai paskelbta ir 23-iosios metinės EBEN konferencijos vieta – tai Trento, Italija. Matysime, ar Atėnuose plėtotas socialinės atsakomybės kritikos posūkis ir toliaus bus verslo etikos teoretikų objektas.

Konferencijos dalyviai išsiskyrė Akropolio, esančio priešais tikrąjį Akropolį, muziejuje, prie antikinių skulptūrų bei vazų. Po muziejaus beliko užkopti į paties Akropolio kalną, atsargiai dedant pėdą po pėdos ant šlaito laiptų, ir galiausiai atsistoti prie marmurinių, kelių tūkstančių metų senumo šventyklos kolonų, kurias graikai ėmėsi restauruoti. Jie ketina atkurti Akropolį. Keistai skamba tokios vietos pavadinimas, kai esi lietuvis ir žinai, per kiek laiko mūsų stambiojo kapitalo verslininkai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje surentė vietinius akropolius kitokiam tikslui. Tik šie akropoliai vargu ar bus prisiminti po kelių tūkstančių metų. Bet jie stovi ir veikia šiandien – tik ne ant kalno ir be marmurinių kolonų, ir be jokios nuorodos į dievus bei jų antgamtines galias...