MINDAUGAS VAIČIULIS: Kur dėti tris milijardus?

Pusantro milijardo dolerių iš naujos obligacijų emisijos Lietuva gavo prieš gerą savaitę. Litais tai – trys su puse milijardo.

Investuotojo požiūriu, Lietuvos obligacijos eurais šiemet buvo puikus pasirinkimas. Su malonumu jas „reklamavau“ Lietuvoje ir užsienyje, nes išlikdamas objektyvus galėjau elgtis patriotiškai ir kviesti pinigų į Lietuvą.

Pirmiausia Lietuvos gyventojai, bankai ir fondai masiškai pirko trumpalaikes Vyriausybės obligacijas. Nuo metų pradžios vietinėje rinkoje pasiskolinti 667 mln. EUR (2,3 mlrd. Lt). Pirmąją emisiją įsigijus už 7,2 % palūkanas ir šiandien pardavus ją rinkoje būtų uždirbta 6,5 % pelno per daugiau nei 9 mėn. (arba 8,3 % metinė grąža).

Įsigijusieji birželį išplatintos euroobligacijų emisijos už 9,5% palūkanas, šiandien – vos po 4 mėnesių – jau galėtų realizuoti 11,2% pelną (net 32,4% metinis pelningumas!).

Šiandien investuoti vis tiek patrauklu, nes Vakarų Europoje euro palūkanos itin žemos, o Lietuvos VVP eurais vis dar siūlo daugiau kaip 4% už 1 metų terminą ir 6,3 % palūkanas – už 5 metų. Tiesa, nereikia tikėtis prieš tai aprašytų išskirtinai didelių grąžų.

Taigi, valstybė šiemet leido daug užsidirbti Lietuvos ir užsienio investuotojams, bet pramušė finansų rinkų blokadą. Trigubai didesnė spalio emisijos paklausa rodo, kad Lietuva skolintis gali ir, panašu, galės ateityje.

Kur dėti pasiskolintus tris su puse milijardo – štai kur klausimas? Pavyzdžiui, iš birželio emisijos gauti pusė milijardo eurų (1,7 mlrd. Lt) buvo „praryti“ nejučiomis. Dabar galėtų ir turėtų būti kitaip.

Pasiskolinta dviguba suma, ir būtų nedovanotina klaida, jeigu ji būtų „investuota“ į „Sodrą“ ir kitas biudžetininkų skyles be dugno. Sutinku, tam reikia skirti trečdalį, nes pensininkai nori valgyti, mokytojai – taip pat. Bet pravalgytus milijardus reikės grąžinti. O ir palūkanas mokėti, jos vis tiek aukštos, nors ir mažesnės – spalį pasiskolinome už 6,81 %, o štai birželį – net už 9,5 %. Todėl bent du trečdalius skolintų lėšų reikia iš tikrųjų investuoti, t. y. dėti ten, iš kur jos turi galimybių grįžti.

Antrą milijardą reikia skirti ES paramos bendrajam finansavimui, kad neprarastume šio paties pigiausio Lietuvos ekonomikos ramsčio.

Trečią milijardą su puse reikia skirti Lietuvos ekonomikai. Ne įmantriems finansinės inžinerijos sprendimams, kurie įtrauktų Lietuvą į finansų vadovėlius kaip bandymų poligoną. O paprastam atsiskaitymui su verslu už valdiškoms įstaigoms suteiktas paslaugas ir prekes.

Atsiskaityti su visais iš karto. Vienas milijardas litų verslui galbūt sumažintų verslo tarpusavio įsiskolinimą 5 mlrd. Lt. Tai būtų impulsas, teigiamas šokas. Kai kuriems verslams toks atokvėpio ketvirtis duos laiko adaptuotis ir išvengti bankroto, o tai – vėl nauji bedarbiai ir didesnės biudžeto skylės.

Naujas skolas irgi dalinti taip pat: iki trečdalio „sukūrenti“, du trečdalius – investuoti.

***

Komentaras skelbtas spalio 26 d. "Verslo žiniose".