Kaip Bendrija kovą su badu pralaimime. Daugiau nei milijardas žmonių šiandieniame pasaulyje vis dar negali patenkinti savo bazinių kasdienės mitybos poreikių, o padėtis besivystančiose šalyse prastėja.

Visų pirma, tai kelia moralinį pasipiktinimą. Kaip gali būti, kad dvidešimt pirmajame amžiuje, sugebėję nuskraidinti žmogų į Mėnulį ir atgal, vis dar negalime pamaitinti visų šios planetos gyventojų? Be to, politikai turi suprasti, kad maisto saugai pakenkti gali ir ilgalaikės ekonominės krizės bei besitęsiančios klimato kaitos pasekmės, o tai kelia nemažesnę grėsmę mūsų pasaulio bendruomenei.

Skaityti toliau

Žinoma, pasaulio lyderiai į tai reaguoja. Neseniai L‘Akviloje, Italijoje vykusios G-8 konferencijos metu tvirtai įsipareigojome „veikti skubiai ir tokiu mastu, kokio reikia maisto saugai pasaulyje užtikrinti“, ir bendrai pasižadėjome per trejus metus paskirti daugiau nei 20 milijardų USD. Tai didelis įsipareigojimas, bet jo gali neužtekti – dar daug reikia padaryti, siekiant pakelti žemės ūkio našumą, išnaudoti visas maisto saugai užtikrinti prekybos teikiamas galimybes, bei išspręsti vis didesnes žemės ūkiui klimato kaitos keliamas problemas.

Atsiliepė ir Europos Komisija, kuri maisto saugą finansuoja keletu priemonių. Praėjusiais metais sutarta dėl Europos Sąjungos maisto priemonės, kuriai, siekiant greitai sureaguoti į maisto kainų kilimą, papildomai paskirta 1,5 mlrd. USD. Be to, per ateinančius trejus metus perpumpuosime dar 4 mlrd. USD, kuriais bus finansuojama įvairioms šalims maisto saugą pagerinti ir prie klimato kaitos prisitaikyti padėsianti veikla.

Kitame labai svarbiame viršūnių susitikimų kalendoriaus renginyje – gruodį vyksiančioje Kopenhagos klimato kaitos konferencijoje, ES rems finansinį paketą, kuriame, greta kitų priemonių, bus ir papildomos lėšos maisto saugai. Turėsime daug investuoti, jei norime, kad ūkininkai galėtų sėkmingai prisitaikyti prie besikeičiančių oro sąlygų bei vis dažnėjančio blogo oro. Šie pokyčiai labiausiai paveiks vargingiausius, o pasaulinės tendencijos dažnai paslepia didelius regioninius skirtumus.

Dėl klimato kaitos labiausiai nukentės smulkieji ūkininkai, ypač besivystančiose šalyse. Jei neveiksime greitai, keturiasdešimt vargingiausių šalių, daugiausiai esančių Afrikoje, į pietus nuo Sacharos bei lotynų Amerikoje, iki 2080 metų dėl sausrų neteks nuo 10% iki 20% grūdų auginimo pajėgumų. 

Tačiau problemos sprendimas lengvai pasiekiamas. Dar per menkai suprantama bioįvairovės svarba, o tai reiškia, kad nepakankamai įvertiname jos reikšmę kovoje su pasauliniais iššūkiais. Kuo didesnė gyvybės formų įvairovė ekosistemoje, tuo ji atsparesnė pokyčiams.

Tad bioįvairovė yra tarsi natūralus „draudimo polisas“ nuo staigių aplinkos pokyčių, bei nuo šių pokyčių (bei nuo kenkėjų ir ligų) sukeltų nuostolių saugantis buferis. Bioįvairovė būtina norint užtikrinti patikimą, stabilią ir ilgalaikę maisto gamybą. Badas Airijoje devynioliktajame amžiuje, ir Etiopijoje dvidešimtojo amžiaus pabaigoje aiškiai įrodo, kaip rizikinga vykstant aplinkos pokyčiams pasikliauti tik viena augalų kultūra, ir kaip dramatiškai tai gali paveikti gyventojus.

Pasėlių įvairovė teikia ekosistemai ir kitokią naudą. Sausrai ar potvyniams atsparios rūšys ne tik didina produktyvumą – jos saugo ir nuo dirvos erozijos bei dykumėjimo. Pavyzdžiui, pietinėje Ganoje kultivuodami keletą sausrai atsparių tų pačių augalų atmainų ūkininkai apsisaugo nuo dėl nenuspėjamo lietaus kylančios prasto derliaus rizikos. Be to, pasėlių įvairinimas sumažina ir brangių bei gamtai kenkiančių pesticidų poreikį.

Tad esu įsitikinęs, kad reikia daugiau kalbėti apie bioįvairovės reikšmę sprendžiant klimato kaitos ir maisto saugos klausimus, ir kad šiai temai turi būti skiriama daugiau dėmesio aukščiausiu lygiu.

Tikiuosi, kad kitą savaitę, kuomet vadovai susitiks Romoje, sutarsime dėl svarbiausių kovos su badu bei maisto saugos užtikrinimo prioritetų, bei, ypač svarbu, įkursime autoritetingą patariamąją instituciją maisto saugos klausimais, kuri teiktų informaciją valstybėms ir tarptautinėms organizacijoms. Sprendžiant maisto saugos klausimus mums trūksta to, ką Jungtinių tautų tarpvyriausybinė komisija davė klimato kaitos problemų sprendimui: moksliškai paremtą įspėjimų sistemą. Pradėdamas naują penkerių metų kadenciją Europos komisijoje, darysiu viską, ką galiu, skatindamas šio svarbaus klausimo sprendimą.

Tačiau net ir geriausios bei naujausios paramos programos nieko nereikš, jei išsivysčiusios šalys savo įsipareigojimų neparems lėšomis, bei neskatins investicijų į žemės ūkį visame pasaulyje.

Tad tikėkimės, kad Pasaulinis viršūnių susitikimas maisto saugos klausimais aiškiai įrodys, kad visos šalys tvirtai pasiryžo įveikti badą. Istorija mus pasmerks, jei to nepasieksime.

Project Syndicate, 2009.
www.project-syndicate.org