RIMANTAS RUDZKIS: Estija rodo kelią

Estijos ekonominė politika yra sėkmingesnė nei Lietuvos – atgavusių nepriklausomybę abiejų šalių ūkio lygis buvo panašus, tačiau praėjusiais metais Estijoje, palyginti su Lietuva, vienam gyventojui teko ketvirtadaliu daugiau sukurtos pridėtinės vertės, o atotrūkis tarp vidutinių darbo užmokesčių ar senatvės pensijų dar didesnis.

Estija kryptingai siekė pritraukti kuo daugiau tiesioginių užsienio investicijų (TUI), supaprastino mokesčių sistemą ir vykdė nuoseklią jų tarifų mažinimo politiką, senokai reformavo aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos sistemas.

Vykstant audringam kitų metų biudžeto svarstymui aktualu palyginti abiejų valstybių fiskalinę politiką. Skirtingai nei išlaidavusi mūsų šalis, Estija nuo 1997 m. ėmė kaupti stabilizacijos fondą. Keletą metų ji turėjo ryškų biudžeto perteklių ir sukaupė nemažas finansines atsargas.

Prasidėjus ūkio nuosmukiui, ši šalis elgėsi taip pat, kaip ir dauguma ES narių ir ėmė sąlygiškai didinti biudžeto išlaidas – jos fiskalinio deficito santykis su BVP š. m. pirmąjį pusmetį pakilo iki beveik 9%, nedaug atsiliko nuo Lietuvos rodiklio, bet dėl sukauptos finansinės pagalvės Estijos valstybės skolos lygis išliko mažiausias ES.

Regis, Estija turėtų ir kitąmet nebijoti didelio fiskalinio deficito, o štai Lietuvai būtina kuo greičiau jį sumažinti: valstybės skolai sparčiai augant, gali dar labiau pabrangti skolinimasis finansų rinkose, o tada ne už kalnų ir valstybės finansų krizė.

Tačiau abi šalys vadovaujasi priešinga logika: Lietuva ir ateinančiais metais planuoja 9–10% BVP dydžio deficitą, o Estija dar pavasarį gerokai apkarpė valdžios sektoriaus išlaidas ir jau šiemet tikisi tenkinti Mastrichto kriterijų. Jos tikslai aiškūs: 2011 m. įsivesti eurą, paskui tęsti ankstesnę mokesčių mažinimo politiką ir akivaizdžiai nukonkuruoti kitas Baltijos šalis, pritraukiant TUI srautus, o tada turėtų būti naujas Estijos ekonomikos spurtas. Lietuvos veiksmai primena bejėgišką plaukimą pasroviui – jokios ryžtingos viešojo sektoriaus pertvarkos ir aiškaus biudžeto išlaidų mažinimo plano.

Šiuo metu ypač daug diskutuojama apie socialinių išmokų mažinimą, kurių lygis pernai gerokai pakilo. Sunkmečio sąlygomis jį tenka nuleisti, tačiau verta palyginti Lietuvos ir ES statistinius duomenis: š.m. pirmąjį pusmetį socialinėms išmokoms Lietuva skyrė penktadaliu mažesnę BVP dalį nei ES, o biudžetininkų algoms – ketvirtadaliu didesnę, nors ir ES senbuvės yra pernelyg biurokratizuotos.

Kiek sumažėtų fiskalinis deficitas, jei viso valdžios sektoriaus išlaidos darbuotojų atlyginimams ir socialiniam draudimui būtų sumažintos dešimtadaliu? 2008 m. jos sudarė apie 12 mlrd. Lt, todėl toks jų kirpimas sumažintų išlaidas 1,2 mlrd. Lt, bet per 40% tos sumos sudarytų tiesiogiai prarastos iždo pajamos.

Be to, sumenktų netiesioginių mokesčių įplaukos – remiantis jų santykiu su gyventojų pajamomis, galima teigti, kad praradimai sudarytų per 200 mln. Lt. Taigi, įvertinę tiesioginę ir netiesioginę įtaką gauname tik apie 500 mln. Lt rezultatą. Šis pavyzdys rodo, kad norint gerokai apkarpyti fiskalinį deficitą reikalingi daug radikalesni veiksmai – juk ateinančiais metais vien skolos tvarkymo išlaidos išaugs gerokai daugiau nei pastaroji suma.

***

Komentaras skelbtas lapkričio 30 d. "Verslo žiniose".