GEORGE'AS SOROSAS: Mūsų dvigubo nuosmukio ateitis

Rimantas Pilibaitis

Šiuo metu pasaulio ekonomikai iškyla neįprastai daug neaiškumų. Tik ką išgyvenome didžiausią finansų krizę nuo Antrojo pasaulinio karo.

Ją palyginti galima nebent su 1991 m. sprogusiu Japonijos nekilnojamojo turto burbulu (nuo jo Japonija vis neatsigauna) ir su XX amžiaus ketvirto dešimtmečio Didžiąja depresija, išskyrus tai, kad ši krizė kiekybiškai yra daug didesnė ir skiriasi kokybe.

Priešingai negu Japonijos įvykiai, ši krizė apėmė visą pasaulį, užuot apsiribojusi viena šalimi. Skirtingai negu per Didžiąją depresiją, šįkart finansų sistemai buvo prijungtas dirbtinis gyvybės palaikymo aparatas, užuot leidus jai numirti.

Iš tikrųjų problemos mastas šiandien yra net didesnis negu per Didžiąją depresiją. 1929 m. visa Jungtinių Valstijų negrąžintų kreditų suma sudarė 160% BVP ir iki 1932 m. pasiekė 250% . 2008 m. pradėjome nuo 365% ir šis skaičius neapima paplitusio išvestinių priemonių naudojimo, kurio nebuvo ketvirtame dešimtmetyje.

Nepaisant to, dirbtinis gyvybės palaikymo aparatas suveikė. Praėjus vos metams po „Lehman Brothers“ bankroto, finansų rinkos stabilizavosi, akcijų rinkos pakilo ir įžvelgiama ekonomikos atsigavimo ženklų. Žmonės nori grįžti prie darbų kaip įprastai – ir galvoti apie 2008-ųjų griūtį kaip apie blogą sapną.

Deja atsigavimui gali pritrūkti garo ir po jo gali sekti antras ekonomikos nuosmukis, nors nesu tikras, ar tai bus 2010 m. ar 2011 m.

Mano nuomonė toli gražu nėra unikali, bet ji skiriasi nuo vyraujančios nuomonės. Kuo ilgiau bus išeinama iš krizės, tuo daugiau žmonių manys, kad ji tęsis. Tačiau, mano nuomone, tai būdinga labai nestabilioms situacijoms, kai suvokimas gali atsilikti nuo realybės.

Reikalus dar labiau painioja tai, kad šis atsilikimas veikia abiem kryptimis. Daugelis žmonių dar nesuvokė, kad ši krizė skiriasi nuo ankstesniųjų – kad esame vienos eros pabaigoje. Kiti, tarp jų ir aš, nenumatėme atsigavimo masto.

Tarptautinė finansų valdžia tvarkėsi su šia krize taip pat, kaip ir su ankstesniosiomis: ji gelbėjo žlungančias finansų įstaigas ir taikė pinigų bei biudžeto paskatas. Tačiau krizė buvo daug didesnė ir tie patys būdai nepasiteisino. Nesėkmingas „Lehman Brothers“ gelbėjimas buvo viską pakeitęs įvykis: finansų rinkos faktiškai nustojo veikusios.

Tai reiškia, kad vyriausybės turėjo veiksmingai užtikrinti, jog jokiai kitai įstaigai, kurios griūtis galėtų kelti pavojų sistemai, nebus leista žlugti. Štai tada krizė išplito į pasaulio ekonomikos pakraščius, nes ten esančios šalys negalėjo suteikti tokių pat patikimų garantijų.

Krizė labiausiai kirto Rytų Europai. Įvykių centre atsidūrusios šalys panaudojo gausius savo centrinių bankų balansus, kad perpumpuotų pinigus sistemai ir užtikrintų komercinių bankų įsipareigojimus, o vyriausybės ėmėsi finansuoti deficitą, taikydamos iki šiol neregėto masto ekonomikos paskatas.

Tačiau plintanti nuomonė, kad pasaulio finansų sistema išvengė griuvimo ir kad mes pamažu grįžtame prie įprastų reikalų, yra liūdnai klaidingas esamos padėties suvokimas. Sudužusio daikto negalima vėl suklijuoti.

Nuo devinto dešimtmečio vykusi finansų rinkų globalizacija leido finansiniam kapitalui laisvai judėti po pasaulį, bet tapo sunkiau jį apmokestinti ar reguliuoti. Taip finansinis kapitalas atsidūrė privilegijuotoje padėtyje: vyriausybėms reikėjo kreipti didesnį dėmesį į tarptautinio kapitalo reikalavimus negu į savo žmonių siekius. Atskiroms šalims buvo sunku pasipriešinti.

Tačiau susiformavusi finansų sistema buvo iš esmės nestabili, nes ji buvo pagrįsta klaidingomis prielaidomis, kad finansų rinkas galima saugiai palikti likimo valiai. Štai kodėl ji sudužo ir jos negalima vėl suklijuoti.

Pasaulio rinkoms reikalingas pasaulinis reguliavimas, tačiau dabar galiojantis reguliavimas remiasi nacionalinio suverenumo principu. Yra keletas tarptautinių sutarčių, tarp jų Bazelio
susitarimai dėl minimalaus bankų kapitalo normatyvų. Taip pat glaudžiai bendradarbiauja rinkos reguliuotojai. Tačiau įstatymo šaltinis visada yra suvereni valstybė.

Tai reiškia, kad nepakanka vėl paleisti užsikirtusi mechanizmą – turime sukurti niekada nebuvusį reguliavimo mechanizmą. Dabar padėtis tokia, kad kiekvienos šalies finansų sistemą išlaiko ir remia sava vyriausybė. Tačiau vyriausybės visų pirma užsiėmusios savo ekonomikomis. Taip atsiranda tai, ką būtų galima pavadinti finansiniu protekcionizmu, kuris kelia grėsmę sutrikdyti ir galbūt sugriauti pasaulio finansų rinkas. Britų reguliuotojai daugiau niekada nebepasikliaus Islandijos valdžia, o Rytų Europos šalys nenorės išlikti priklausomos nuo užsieniečiams priklausančių bankų.

Taigi reguliavimo mastas turi tapti tarptautinis. Kitaip pasaulio finansų rinkas sugriaus skirtingų jurisdikcijų reguliavimo normų taikymas savo naudai. Verslas persikels į šalis, kuriose reguliavimo aplinka yra palankiausia, o kitoms šalims kils rizika, kurios jos nepajėgia prisiimti.

Globalizacija buvo sėkminga todėl, kad ji privertė šalis panaikinti reguliavimą, bet šis procesas neveikia atvirkštine kryptimi. Bus sunku priversti šalis susitarti dėl vieningo reguliavimo. Skirtingų šalių interesai skiriasi ir skatina jas priimti skirtingus sprendimus.

Tai galima matyti Europoje, kur Europos Sąjungos valstybės narės negali tarpusavyje susitarti dėl vienodo finansų taisyklių paketo. Kaip gi tada tai gali padaryti visas kitas pasaulis?

Ketvirtame dešimtmetyje prekybos protekcionizmas blogą padėtį dar pablogino. Šiandienos pasaulio ekonomikoje kylantis finansų protekcionizmas yra didesnis pavojus.

Georgeas Sorosas yra „Soros Fund Management“ valdybos ir Atviros visuomenės instituto valdybos pirmininkas. Jo naujausia knyga yra "The Crash of 2008" ("2008-ųjų griūtis").

© "Project Syndicate", 2009.