Savo darbe tyrėme kaip atlyginimas pasiskirsto tarp biržos sąrašuose esančių aukščiausių JAV įmonių, vadovų. Tokios įmonės turi viešai pateikti informaciją apie penkių savo geriausiai apmokamų vadovų atlyginimo paketus. Mūsų analizė susitelkė prie vykdomojo direktoriaus (angl. CEO, Chief Executive Officer) tenkančia „pyrago dalimi“. Arva tiksliau, kokią dalį bendros penkiems geriausiai apmokamiems vadovams įmonės skiriamos sumos pasiima vykdomasis direktorius.

Vykdomajam direktoriui tenkanti dalis laikui bėgant didėjo. Kilo visų penkių geriausiai apmokamų vadovų atlyginimai, tačiau lyginant su jais vykdomojo direktoriaus atlyginimas kilo sparčiausiais. Vidutiniškai vykdomajam direktoriui tenka 35% bendros penkių geriausiai apmokamų vadovų atlyginimų sumos, taigi jis dažniausiai uždirba daugiau nei dvigubai daugiau už kiekvieną kitą iš keturių geriausiai apmokamų vadovų. Be to pastebėjome, kad yra ryšys tarp vykdomajam direktoriui tenkančio „pyrago gabalo“ ir kai kurių įmonės veiklos ir sėkmės aspektų.

Pirmiausia, vykdomajam direktoriui daug daugiau nei kitiems vadovams mokančios įmonės dažniau kuria mažiau vertės investuotojams. Palyginus su kitų to paties sektoriaus įmonių padėtimi, jų rinkos vertė dažnai būna žemesnė nei buhalterinė vertė. Rinkos ir buhalterinės vertės santykis, finansų ekonomistų vadinamas „Tobino Q“ santykiu, parodo, kaip efektyviai įmonė naudoja savo turimą kapitalą.

Be to, šios įmonės dažniausiai yra mažiau pelningos. Tokių įmonių gaunamos pajamos, palyginus su jų turimo turto verte, būna mažesnės.

Kodėl įmonės, kurių vykdomasis direktorius gauna gerokai daugiau, nei kiti vadovai, kuria mažiau vertės investuotojams? Nustatėme, kad šiam direktoriui tenkančio „pyrago gabalo“ dydis dažnai siejasi su kitose įmonės elgesio ir veiklos dimensijose pasirodančiais prasto valdymo ženklais.

Pirmiausiai, tokios įmonės dažnai priima blogus įsigijimo sprendimus. Kai tokios įmonės paskelbia apie pirkimą, akcijų rinkos grąža, kuri parodo, kaip rinka vertina šį sprendimą pirkti, dažnai būna žemesnė, be to, labiau tikėtina, kad ji bus neigiama.

Antra, tokios įmonės dažniau apdovanoja savo generalinį direktorių už „sėkmę“. Jos yra linkusios padidinti jo atlyginimą net ir tada, kai tame sektoriuje veikiančių įmonių padėtis gėrėja dėl veiksmų, nesusijusių su generalinio direktoriaus sprendimais (pavyzdžiui, kuomet naftos įmonės gauna naudos dėl didelio pasaulinio naftos kainų pakilimo). Finansų ekonomistams toks atlygio už sėkmę skyrimas dažnai yra valdymo problemų ženklu.

Trečia, generalinis direktorius dažniausiai daugiau uždirba tada, kai nėra labai griežtai reikalaujama atsiskaityti už prastą veiklą. Tokiose įmonėse dėl padaromų klaidų generaliniai direktoriai keičiami rečiau, jie dirba ilgiau. Nenoras keisti generalinį direktorių jam priėmus blogus sprendimus rodo, kad direktoriai nėra linkę disciplinuoti vykdomąjį direktorių.

Galiausiai, įmonės, kuriose vykdomajam direktoriui tenka palyginti didesnis atlyginimas, dažniau jam suteikia oportunistiškai terminuotus opcionus. Generaliniam direktoriui tenkanti didesnė atlyginimo dalis siejama su didesne tikimybe, kad jam „pasiseks“ gauti opcioną, kurio panaudojimo kaina sutampa su žemiausia to mėnesio, kurį jis buvo suteiktas kaina. Tokia „sėkmė“ gali reikšti, kad naudojamasi specialia informacija, arba kad opcionai išduodami atgaline data.

Kas gali paaiškinti tokias tendencijas? Kartais generalinis direktorius uždirba daug daugiau nei kiti keturi geriausiai apmokami vadovai nes jis turi daugiau gabumų ir ypatingų sugebėjimų. Tačiau kartais tai gali reikšti, kad vykdomasis direktorius turi pernelyg daug įtakos įmonėje priimamiems sprendimams. Kol veikia šis faktorius, šiam direktoriui tenkantis „pyrago gabalas“ rodo, kad yra valdymo problemų.

Norime pabrėžti, kad koreliacija tarp vykdomajam direktoriui tenkančio didesnio atlyginimo ir valdymo problemų nereiškia, kad kiekviena įmonė, kurios generalinis direktorius gauna palyginti didesnį atlyginimą, turi valdymo problemų, o tuo labiau nereiškia, kad valdymo problemas galima išspręsti sumažinant jo atlyginimą. Kai kuriose tokiose įmonėse didelis atlyginimas gali būti optimalus, atsižvelgiant į vykdomojo direktoriaus sugebėjimus bei įmonės veiklos terpę. Atlyginimo mažinimas tokiai įmonei ir jos akcininkams tik pakenktų.

Vis tik, mūsų įrodymai rodo, kad jei vykdomasis direktorius gauna daug didesnį atlyginimą nei kiti aukščiausi įmonės vadovai, dažnai galime manyti, kad yra valdymo problemų, kurių šiaip nepastebėtume. Tad investuotojai ir įmonių tarybos turėtų atidžiai stebėti ne tik kokį atlyginimą gauna penki aukščiausi įmonės vadovai, bet ir kaip ši suma tarp jų padalinama.

Lucianas Bebchukas dėsto Harvardo universitete, Martijnas Cremersas – Jeilio, o Ursas Peyeris – INSEAD verslo mokykloje. Šis straipsnis remiasi jų tyrimu „Vykdomojo direktoriaus algos griežinėlis“ (angl. "The CEO Pay Slice").