Interviu: tokio vartojimo nebebus niekados

Pernai netikėtai paskolas puolę grąžinti gyventojai nusmukdė Lietuvos vartojimo rinką dar labiau nei smuko jų algos. Tačiau šiemet galimas paradoksas - pinigines gyventojai atvers plačiau, ir prekybos apimtys trauksis lėčiau nei mažėja algos, interviu apie šalies ekonomines tendencijas "Verslo žinioms" kalba Finansų ministerijos Makroekonomikos skyriaus vedėjas Ričardas Kasperavičius.

Andriui Kubiliui tapus premjeru, jis pranešė, jog ankstesnė Vyriausybė buvo įspėta ir žinojo apie artėjančią krizę, bet reikiamų prevencinių priemonių vis tiek nesiėmė. Ar tai jūs buvote tas asmuo, kuris rengė įspėjamąsias pažymas?

Dėl kokybiškos informacijos pateikimo buvusiam finansų ministrui Rimantui Šadžiui pasistengė daug žmonių. Po Rusijos krizės 1998 metais GedimiInterviu: tokio vartojimo nebebus niekadosno Vagnoriaus vyriausybė inicijavo krizių prevencijos sistemos tobulinimus, kurie sudarė sąlygas finansų ministrams gauti išvadas dėl besiformuojančių ūkio pažeidimų ir galimų krizių, kad ateityje nedriokstelėtų kas nors panašaus į Rusijos krizę.

Ankstesnis finansų ministras Zigmantas Balčytis kredito poveikio ūkiui analizei ir prognozei skyrė papildomų resursų. Pagal sistemą buvo sudarytos procedūros, galimybės, infrastruktūra. Ši krizė nebuvo tokia netikėta. Ūkio pažeidžiamumai formavosi nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio.

Pažymas rengė finansų ministerijos analitikai, pasinaudodami iš kitų institucijų sukaupta informacija. Aš esu asmeniškai atsakingas už tai, kad išvados buvo vienareikšmiškos ir be išlygų, kad krizė bus neišvengiama ir įvyks iki 2008 m. ketvirtojo ketvirčio.

Tačiau tokia išvada nebūtų buvusi be ministro nurodymo ir žmonių pagalbos. Kaip skyriaus vedėjas tikrai negalėjau perduoti pažymų apie 2008 metų ketvirtąjį ketvirtį prasidėsiančią recesiją ministrui, jos jį turėjo pasiekti bendru keliu. Nebuvo taip, kad atėjau į ministro kabinetą ir ištiesęs popierių pasakiau apie tai.

Ar dabar rengiate tokias pažymas?

Nelabai galiu to komentuoti.

Galbūt tose pažymose parašyta, kada krizė baigsis?

Daug lengviau apskaičiuoti, kada susidaro didžiausia tikimybė, jog krizė prasidės, o ne kada baigsis. Tada, 2007 m., buvo lengva pasakyti, nes buvo gauta daug informacijos apie pasaulinę padėtį, globalius pažeidžiamumus. Juk ši krizė nėra unikali, nei pirma, nei paskutinė. Didžioji praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio ekonomikos krizė baigėsi per trejus metus. Tik šį kartą ekonomistai yra pasimokę, imtasi netradicinių metodų.

Finansų ministerijos pateiktose projekcijose pranešta, kad 2009 m. trečiojo ketvirčio duomenys parodė daug struktūrinių ūkio pokyčių. Kas pasikeitė per krizę, kad teko peržiūrėti prognozavimo modelį?

Keitėsi vartotojų polinkis naudoti importines prekes: vartotojai vis mažesnę savo išlaidų dalį skirdavo importuojamai produkcijai ir paslaugoms. Taip pat buvo numatytas vieno paradokso poveikis 2010 metams: šiemet mažmeninės prekybos apimtys gali mažėti lėčiau nei darbo užmokesčio fondas.

2009 m. gyventojai puolė grąžinti paskolas, mažinti finansinius įsipareigojimus, tam skyrė dalį savo pajamų. Todėl mažmeninės prekybos apyvarta pernai smuko sparčiau nei darbo užmokesčio fondas. Pagal prognozes, atlyginimai 2010 m. smuks dar 10%, bet vartotojai arba toliau taupys ką taupė, arba mažins taupymo apimtis. Kalbama ne tik apie žmonės, bet ir viso privataus sektoriaus paskolų portfelį, įskaitant ir privačias įmones.

Kada atsigaus vidaus vartojimas Lietuvoje? Ar jis bus toks, koks buvo iki krizės?

2007 m. skolintomis lėšomis buvo apmokėta apie penktadalis bendrojo vidaus produkto (BVP). Didžioji dalis šių skolintų lėšų vartojimui buvo skiriama netiesiogiai: skolinamasi investicijoms, skolintomis lėšomis kuriamos netvarios darbo vietos ir vartojimą skolintos lėšos finansuodavo per šias darbo vietas.

Atrodė, kad vartojama iš uždirbtų pinigų, o iš esmės – iš skolintų. Gyventi skolon kreditorius leidžia tik tol, kol yra šansas skolas susigražinti. Nuo 2002 metų iki 2008 m. Lietuvos privati skola pasiekė kritinį Lietuvos mokumo lygį: viršijo 60% BVP, – todėl tokio vartojimo už skolintas lėšas daugiau niekados nebus.

Nebus komercinių bankų, kurie pakartotų tokio masto kredito injekcijas. Bus priešingai: reikės gražinti skolą, todėl vartojimas ateityje bus mažesnis, nei disponuojamos pajamos. Stabilizavus skolos gražinimo tempą, vartojimas augs panašiai, kaip ir BVP potencialas.

ES Komisijos techninė analizė pagal ES ekspertų sutartą gamybos funkcijos metodiką rodo, kad pagal Lietuvos potencialus augimas sudarys apie 1–2 procentus BVP. Jeigu pavyks sumažinti palūkanų normas ir sudaryti prielaidas privačioms investicijoms į produktyvias technologijas, tai vartojimo metinis augimo tempas galėtų padidėti iki 3–4 % arba net 5 %.

Kodėl prognozuojate keliaženklį eksporto augimą Lietuvoje šiemet?

Dviženklę, konkrečiai 14%, eksporto augimo perspektyvą 2010 metams pagrindžia visos daugiametės centrinio ūkio raidos scenarijaus sudarymo procedūros.

Politinė valia skatinti eksportą buvo deklaruota Ūkio ministro viešais pareiškimais, kad eksportas pasieks savo iki krizės buvusias apimtis jau 2010 metais. Po 2009 metais įvykusio 17% eksporto apimčių smukimo, gamybinis potencialas pagaminti reikiamas produkcijos apimtis nėra prarastas ir 14% augimas yra realistiškas.

Eksporto paklausos gerėjimas yra aiškus iš pastarąjį pusmetį gerėjančių Europos ekonomikų raidos perspektyvų. Konkurencingumo požiūriu Lietuvos būklė pagerėjo dėl sumažėjusių darbo sąnaudų ir konkuruojančių valiutų kursų kilimo (Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir kt.). Statistikos departamento atliekamos verslininkų apklausos rodo, kad eksporto gerėjimas pastarąjį pusmetį nėra trumpalaikis.

Jeigu Europos rinkų atsigavimas yra tvarus, tai ši projekcija yra labai tikėtina.

Kada vėl Lietuvos ekonomika galėtų augti 4-5%, 8%?

Lietuvos ūkis gali augti 4-5 procentais iškart po to, kai 2-3 metus į pelningus gamybinius pajėgumus bus investuojama po ketvirtadalį ar trečdalį BVP. Aštuonis procentus siekiantis ir dviženklis augimas būtų įmanomas, jeigu stebuklingai į Lietuvą, kaip į Airiją 2000-2003 m. imtų plūsti užsienio investicijos, viršijančios 30% BVP.

Tai sudarytų sąlygas perimti modernias technologijas iš užsienio verslininkų. Tačiau, kol Lietuvoje nėra garantuotas ilgalaikis ekonomikos stabilumas, kol ES neleido vietoje nacionalinės valiutos naudoti eurų, tai toks stebuklingas scenarijus nesulauks rimtų finansų planuotojų dėmesio.

Galbūt Lietuvos ekonomika kiltų greičiau, jeigu prekybininkai sumažintų kainas ir išjudintų paklausą?

Prekybininkai patys optimaliai pasiskaičiuoja, kokia kainų strategija maksimizuoja jų pelnus. Jeigu nėra kartelinių susitarimų, vyksta sąžininga konkurencija, tai tik laiko klausimas, kol oligapolinėje mažmeninėje prekyboje nuosmukio laikotarpiu kils „kainų karai“.

Iš esmės, prekybininkai diskriminuoja pirkėjus pagal jų pajamas: reguliarios kainos nėra mažinamos, o skurdesni pirkėjai pritraukiami didelėmis trumpalaikėmis nuolaidomis. Jeigu panagrinėtume mažmeninių tinklų pardavimo strategijas, pamatytume, kad laikini tam tikrų prekių grupių, ypač maisto nukainavimai po 30-40% yra taikomi tam tikroms socialinėms grupėms. Tie, kurie turi pajamų, neturi laiko užsiimti kortelėmis ir kitomis daug laiko reikalaujančiomis priemonėmis.

Statistiniai metodai leidžia tyrinėti tik reguliarias kainas, o verslininkų apklausos yra subjektyvios ir negali būti patikimu išvadų pagrindu. BVP defliatorius yra rodiklis, kuris apibendrintų tiek reguliarių, tiek akcizinių kainų dinamiką. Pagal antrąjį išankstinį BVP įvertį, trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirčiais kainų lygis smuko 4-6% per metus. Palyginimui vartotojų kainų indeksas teberodė kainų kilimą. Taigi kainų lygis krenta nevienodai, ne visiems, ne kiekvienas tuo giriasi. Ūkio augimą skatina kainos, kurios susidaro dėl sąžiningos konkurencijos.

Šiuo metu eksporto augimas ir pramonės darbo užmokesčio stabilizavimasis rodo, kad Lietuvos ūkis buvo perkaitęs tik vidiniuose sektoriuose, ypač statybų sektoriuje. Statybų sektoriuje ir vyko didžiausia kainų korekcija. Jeigu nekilnojamojo turto kainos būtų smukusios iš anksto jau 2008 metais, tai 2009 metų smukimas būtų daug mažesnis. Dėl 2010 m. kainų lygio daryti vienareikšmiškų išvadų nėra pagrindo.

Neseniai Vyriausybės patvirtintoje Lietuvos Konvergencijos programoje kalbama apie galimus būdus taisyti biudžeto rengimo ir vykdymo bėdas. Kas siūloma?

Tam, kad finansų rinkos patikėtų sistemos gebėjimu grąžinti paskolas, turi būti užsibrėžiami aiškūs rodikliai, kurie leistų stabilizuoti valstybės skolą. Tai yra bene pagrindinis uždavinys įtikinėjant finansų rinkas, kad mūsų skolą verta pirkti reikalaujant mažesnių palūkanų.

Pastaruosius 20 m. skola nuosekliai didėjo, biudžetas nebuvo orientuojamas į makroekonominius tikslus, sudarant valstybės biudžetą nebuvo kreipiamas dėmesys kokią įtaką biudžetui gali daryti infliacijai, užimtumui, reitingų perspektyvai, einamajai sąskaitai.

Nebuvo sistemos, kuri būtų leidusi kontroliuoti procesus. Jeigu nėra konkrečių rodiklių matuoti progresui, progreso tikėtis ir negali. Norisi paprastų trijų rodiklių, kuriuos skaičiuotų nuo vykdomosios valdžios nepriklausomos institucijos, su žiniasklaidos pagalba būtų galima informuoti aktyvius piliečius apie konkrečių metų biudžeto daugiametes pasekmes.

Konvergencijos programoje siūloma biudžeto planavimo sistemą papildyti makroekonominį jo poveikį matuojančiais rodikliais: impulsas biudžeto politikos krypčiai (kaip veiks paklausą ir tokiu būdu infliaciją), valdžios sektoriaus balanso rodiklis (kaip vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai, susiję su naryste euro zonoje) ir ateities mokesčių didinimo rizikos rodiklis. Kas ketvirtį būtų galima kontroliuoti, kaip konkrečių metų valstybės biudžetas siekia šių nustatytų rodiklių.

Ar tikėtina, kad Lietuva dabar įžengs į stagnacijos laikotarpį, BVP nejudės iš vietos? Kiek laiko toks periodas galėtų užtrukti?

Stagnacijos scenarijus nėra toks tikėtinas, kad pakliūtų į dėmesio vertų rizikų sąrašą. Yra rizika, kad visoje Europoje atsinaujins nuosmukis. ES Komisija sutartais metodais skaičiuoja, kad Lietuva su savo dabartiniu investicijų lygiu gali tikėti 1–2% potencialaus BVP augimo.

Toks augimas viršija ES vidutinį potencialų augimą vidutiniam laikotarpiui. Galbūt kažkam tokį augimą palyginus su bumo laikotarpio tempais gali susidaryti stagnacijos įspūdis. Toks ūkio potencialo augimo tempas užtruks tol, kol netapsime pilnateisiais euro zonos nariais.

Stojimas į euro zoną būtų ženklas, kad sumažėjo palūkanų priedai už riziką, kad užtikrintas valdžios sektoriaus finansų tvarumas, kad stabilios kainos, kad yra galutinai ir negrįžtamai integruotasi į euro rinką – Lietuva taptų patikima užsienių investuotojams.

Čia svarbu paminėti, kad faktinis BVP augimas skiriasi nuo potencialaus augimo. Faktinis augimas atskirais metais gali gerokai viršyti Lietuvos potencialų augimą, jeigu dėl rizikos priedų už palūkanas sumažėjimo investicijos pasiektų ketvirtadalį arba trečdalį BVP.