Be žmogaus miškai supūtų

Naujai įsteigto Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktoriaus Vidmanto Bezaro kalbos radikalams gali sukelti nervinį virpulį. Susidaro įspūdis, jog jis, pavyzdžiui, valstybiniuose parkuose, vienodai vertina ir gamtos, ir žmogaus, netgi statybininko, darbus.

Valstyviniuose parkuose trūksta verslų, pavyzdžiui, susijusių su tradicine žvejyba. Negalime girtis originaliomis maitinimo įstaigomis, kalba patyręs (8 m. vadovavo Žemaitijos nacionaliniam parkui) aplinkosaugininkas p. Bezaras. Kartu jis teigia jokių būdu nepalaikysiantis siūlymų šalies gražiausiose vietose daryti bet ką ir bet kaip. Vadinamasis protingumo principas ir pagarba gamtai, mūsų kultūrai saugotinose teritorijose privalomi.

Nuomonė apie veiklą saugomose teritorijose dažniausiai neigiama, vargina sudėtingiausios procedūros netgi keičiant tėvų trobos stogą. O jūs sakote, jog žmonės ir verslas būtini, kad parkai išliktų?

Saugomų teritorijų įstatymas keičiamas, yra bent penki variantai pataisų. Darbo grupė turėtų sudaryti vieną variantą. Iš esmės būtų kalbama ir apie tam tikrą veiklos saugomose teritorijose liberalizavimą, numatomas žemės dalijimas, dabar tai draudžiama. Svarstoma, jog viename sklype būtų galima statyti dvi sodybas, kad vaikai ar artimi giminaičiai šalia tėvų namo galėtų statytis kitą, ieškoma išlygų dėl nedidelių vėjo jėgainių ūkininkams, saulės baterijų įkomponavimo. Svarstomos ir didesnės sklypų užstatymo galimybės.

Pagrindinė problema yra suvokimas. Tarkime, visi supranta, kuo unikali yra Kuršių Nerija, visi kalba, kad reikia išsaugoti tą pasaulinio garso kampelį, o elgtis jame norėtų lyg paprastame kaime.

Parkų direkcijomis nepasitikima, nes jos į gyvenimą žiūri pagal teisės aktus, o ir savo teritoriją stebi atidžiau, dažniau ją aplanko. Parkų direkcijų atstovai inicijuoja statybų stabdymą, nes jie negali praeiti pro šalį, užmerkti akių ir nematyti neteisėtų statybų. Susidaro įdomi padėtis – parkuose kone kasdien stabdomos statybos, o už parkų ribų kyla kone dvarų pastatai. Žmonės, žinoma, piktinasi.

Verslininkas Kęstutis Kristinaitis neseniai „Verslo žinioms“ sakė, kad apie 80% Lietuvos yra saugoma teritorija, tačiau būtent jos yra labiausiai apleistos.

Nesutikčiau su tokia nuomone, man tos teritorijos yra pačios gražiausios ir puikiausios vietos Lietuvoje. Sutinku, sunku pasiekti Vakarų Europos lygį. Sąvoka „saugomos teritorijos“ labai plati, Lietuvoje ji apima nacionalinius ir regioninius parkus, draustinius, rezervatus, vandens apsaugos zonos. Vis dėlto saugomų teritorijų, kuriose viskas griežtai reglamentuota, nėra tiek daug ir jos užima 16% Lietuvos teritorijos. Kai komandiruotėse danų klausdavome, kodėl pas juos nėra nacionalinių parkų, sulaukdavome atsakymo, kad saugoma visa Danijos teritorija .

Pavyzdžiui, važiuoji pro kaimą, o ten visi namai kone vienodi. Tam nereikia jokio atskiro reglamento, valstybės įsikišimo. Kaimo gyventojai patys susitaria, kad namai statomi tik iš raudonų plytų, vienodo aukščio, be tvorų. Tokie bendruomenės susitarimai yra gerokai griežtesni negu taisyklės, tarkime, Žemaitijos nacionaliniame parke.

Kodėl taip nėra Lietuvoje?

Trūksta visuomenės supratimo. Dabar daugelis bendruomenių pradeda atrasti, jog saugomos teritorijos yra gerai. Ypač kai kyla konfliktų, pavyzdžiui, dėl kiaulių fermų steigimo arčiau gyvenviečių ar kaimo turizmo plėtros. Turistai irgi pirmiausia stengiasi aplankyti būtent valstybės saugomas teritorijas. Kitas dalykas, kad pas mus apskritai labai silpna turizmo politika. Reikėtų specializuotis, o ne viską iš eilės plėtoti. Juk iš tiesų niekur aukštai neiššoksi, turime kultūrinį paveldą ir gražią gamtą.

Tai ir reikia nuosekliai plėtoti gamtinį, ekologinį turizmą.Esu įsitikinęs, kol parkų direkcijos „neis į žmones“, parkų sistema neturės palaikymo. Pirmiausia ją turi remti vietos žmogus, bendruomenė, savivaldybė. Parkus galima suskirstyti į tris grupes ne tik pagal gamtinius kompleksus, bet ir pagal tai, kas būtų, jeigu būtų užsimota panaikinti parko direkcija. Viena dalis šią žinią priimtų didžiuliais aplodismentais ir džiaugsmingu atodūsiu „pagaliau kontrolė baigėsi“, kita dalis liktų abejinga, treti stovėtų su plakatais ir reikalavimais grąžinti direkciją.

Tarkime, sunkiai įsivaizduoju Kurtuvėnų regioninio parko apylinkių gyvenimą be direkcijos, šio parko vadovų ir žmonių bendradarbiavimas galėtų būti pavyzdys visiems. Tačiau nepateisinama, kai architektūros paminklas „apauga“ visokiais prielipais, plastikiniai langai įstatomi į autentišką senovišką trobą. Visi turi norėti, kad tokių dalykų nebūtų.

Tačiau kad ir koks puikus būtų visų pripažintas, pavyzdžiui, Panemunės pilių maršrutas, ne vienas pasakys, kad vaizdo nepakanka, norisi komforto, kur nors užkąsti, nusipirkti suvenyrų, o jei labai patiko – galbūt ir nakčiai apsistoti?

Iš pradžių visada atsiranda tokių pareiškimų, jog viską galima būtų padaryti, tik va, parko statusas trukdo. Tačiau Panemunės tvarkymas prasidėjo būtent nuo Panemunių regioninio parko įsteigimo, tada atsirado ir informaciniai stendai, lankytojų centras. Tačiau turizmo plėtra nėra pagrindinė parkų veiklos sritis, jie saugo gamtą. Problema yra ta, kad kaimo žmonėms ar investuojantiesiems į kaimą trūksta verslumo, išradingumo ir naujų idėjų. Koks turizmo produktas dabar kaime? Atvažiavai, apsistojai, pernakvojai, pasėdėjai pirty, išsikepei kepsnių ir nuplaukei valtimi pažvejoti...Tarkime, latviai plėtoja ekologinį gamtos turizmą, Prancūzijoje yra panašiai, kaimo turizmas skirtas tam, kad žmogus galėtų pažinti kaimo dvasią. O jei pastatei viešbutėlį kaime, tai ir yra viešbutėlis, o ne kaimo turizmo sodyba.

Kaimo turizmas plėtojamas ir Lietuvoje. Tiesa, iki šiol daug kam nesuvokiama, kodėl vieniems žmonėms regioniniuose parkuose galima statyti, kitiems ne?

Gražiausiose Lietuvos vietose su kaimo turizmo vėliava visi puolė statyti bet ką – nei kaimu, nei turizmu nekvepia. Tarp žmonių ir parkų direkcijų prasidėjo konfliktai. Dabar reikia lenkti galvą prieš Kaimo turizmo asociaciją, kuri netgi po rimtų ir užsitęsusių konfliktų su aplinkosaugininkais sukūrė savitus kaimo turizmo sodybų reikalavimus ir šios taisyklės galioja visai Lietuva, ne tik parkams. Beje, jos griežtesnės negu saugomų teritorijų reikalavimai.

Ir tose taisyklėse žmonės pasiklysta.

Taip būna, kai vienas įstatymo punktas skaitomas primerkus vieną akį, kitas – kitą, o tik trečiasis nurodo tinkamą ir nebūtinai draudžiantį variantą.

Už esminius statybos įstatymų normų pažeidimus – neleistiną konstrukciją arba statybas ten, kur jų neleidžia jokie teisės aktai, – turėtų būti taikoma griežčiausia griovimo bausmė. O kam griauti, jeigu susitvarkęs dokumentus galėsi vėl statyti? Pavyzdžiui, Žemaitijoje 1993 m. audra kaimuose nupūtė daugybę stogų, kaimo žmonės per porą dienų kai kuriuos stogus užsidengė. Tai jeigu jiems būtų reikėję derinti stogo dangos tipą, spalvą, kiek laiko visa tai būtų trukę?

Kodėl mūsų įstatymai tokie sudėtingi, kodėl nepakanka vieno punkto, aiškaus kiekvienam?

Dabar ir mūsų žmonės labai gudrūs ir landūs pasidarė... Kita vertus, Antano Smetonos laikų statybos įstatymas buvo aiškus ir klebonui, ir valstiečiui. Pas mus parašyta „galima taip“ ir nuoroda į kitą teisės aktą, o kuo toliau, tuo sunkiau viską ne tik suprasti, bet ir sureguliuoti. Tačiau pas mus teisės aktai keičiami dėl pačios didžiausios nuodėmės, tarkime, Kuršių Nerijoje kažkas surado landą, tai valstybė, apsisaugodama nuo tokių klaidų, Kuršių Nerijos modelį taiko ir kitiems regionams, nors galbūt juose tokių griežtų reikalavimų nė nereikia ir kenčia tūkstančiai žmonių. O paskui skambina bobutė į ministeriją ir piktinasi, kad kaimynas sodina ąžuolyną. Paklausus, kokia čia bėda, paaiškėjo, kad tas ąžuolynas užstos jai vaizdą į ežerą ir pagal įstatymus „sugadins“ kraštovaizdį. Ir daryk tu ką nori, skundai surašyti visoms institucijoms, netgi premjerui. O juk tik abipusio sutarimo čia reikia.

***

Šis interviu "Verslo žiniose" publikuotas 2010 m. balandžio 19 d.