VIOLETA KLYVIENĖ: Estijos fenomeno paslaptis

Violeta Klyvienė

Visų trijų Baltijos valstybių ekonomikos atsigavimas pradeda įgauti pagreitį. Nors Lietuvos BVP pirmąjį šių metų ketvirtį augo įspūdingais tempais, tačiau regiono lyderės vardo nusipelnė Estija ir tikrai – pelnytai. BVP augimo tendencijų srityje Estijos ekonomika nenusileidžia Lietuvai, tačiau nedarbo lygio ir viešųjų finansų stabilizavimo srityje yra išsiveržusi į regiono lyderes.

Esminis Estijos išskirtinumas – subalansuoti valdžios sektoriaus finansai. Tai leidžia tikėtis stabilesnių augimo tendencijų vertinant jas iš vidurinio laikotarpio perspektyvos. Estija – vienintelė ES valstybė, kurios biudžetas 2010 m. buvo, nors ir su nedideliu, bet vis dėlto pertekliumi, kuris sudarė apie 0,1% BVP. Tiktai Švedija ES mastu galėjo pasigirti panašiais rezultatais – šios šalies viešieji finansai pernai buvo taip pat subalansuoti. Žinoma, palyginti su kitomis euro zonos rekordininkėmis, tokiomis kaip Airija (32,4% BVP), Graikija (10,5%) ar Jungtinė Karalystė (10,4%), galime džiaugtis Lietuvos 7% siekiančiu deficitu, tačiau, ar tikrai turime lygiuoti į šias šalis, kurioms šiandien gresia viešųjų finansų krizės padariniai?

Kur slypi Estijos biudžeto stebuklo paslaptis? Dalį to „stebuklo“ lėmė parduotos CO2 kvotos. Šios pajamos paprastai laikomos vienkartiniu veiksniu ir nėra tvarus veiksnys. Tačiau vis dėlto nemenką nuostabą kelia subalansuoti socialinio ir sveikatos apsaugos biudžeto fondai, Lietuvoje kenčiantys nuo chroniško deficito. Matyti, kad išlaidų dalyje tendencijos buvo labai panašios, tačiau pajamų dalyje šios tendencijos išsiskiria.

Viena vertus, negalima užmiršti ir to veiksnio, kad nedarbo lygis Estijoje 2010 m. mažėjo ir tai teigiamai atsispindėjo socialinio draudimo įmokų kreivėje. O Lietuvoje nedarbo lygio sumažėjimą iš esmės lėmė emigracijos procesas. Be to, yra tam tikrų abejonių ir dėl neigiamo šešėlinės ekonomikos poveikio, ir „vokelių“ efekto.

Ar galima tikėtis, kad ekonomikos atsigavimas pagelbės mums sprendžiant savosios „Sodros“ problemas? Šiandien vis dar didžiausias augimo veiksnys išlieka eksportas, ir grėsmė išlikti su skylėta „Sodra“ vis dar yra didelė. Mūsų eksportas nėra imlus darbo jėgai, ir, ko gero, tikėtis, kad šis sektorius per trumpą laikotarpį sugebės sukurti pakankamą darbo vietų skaičių, būtų per daug optimistiška.

Aišku, išlaikyti sparčius eksporto augimo tempus nedidinat investicijų yra neįmanoma, tačiau vis dar išlikęs nepanaudoto gamybos pajėgumo potencialas leidžia daryti prielaidas, kad į eksportą orientuota pramonė intensyviau naujas darbo vietas turėtų pradėti kurti tik po kelerių metų. Blogiausiu atveju, matyt, ir šiais metais nedarbas mažės iš esmės dėl spartaus emigracijos proceso. Bent jau metų pradžios duomenys apie emigracijos srautų stabilizaciją didesnės vilties neteikia.

Taigi, nepaisant aukštų ekonomikos augimo tempų, biudžeto padėtis Lietuvoje išliks įtempta, ir norint ją stabilizuoti prireiks nemažai pastangų, susijusių ir su tolesne mokesčių sistemos pertvarka. Kita vertus, didesnio pasirinkimo neturime. Valstybės skolų krizės rizika Europoje išlieka didelė, ir norint minimizuoti galimus neigiamus šios krizės efektus Lietuvoje, turime eiti mūsų šiaurinių kaimynų keliu.

***

Komentaras skelbtas gegužės 10 d. „Verslo žiniose“.