GITANAS NAUSĖDA: vėl keiksnosime Mastrichto kriterijus?

Lietuva dar neatsisako ambicijų įsivesti eurą 2014 m. Tai – pagirtina, tačiau be gerų norų reikėtų ir strategijos, taip pat taktinių veiksmų plano. Vis daugiau politikų ir ekonomistų mano, kad pagrindinė kliūtis eurui „apsigyventi“ mūsų šalyje bus ne biudžeto deficitas, o per didelė infliacija.

Pagal atitinkamą Mastrichto kriterijų, aukščiausia toleruotina infliacijos riba yra trijų mažiausią infliaciją turinčių Europos Sąjungos šalių vidurkis plius 1,5 proc. punkto. Kadangi Europos Sąjungoje yra jau 27 narės, visada atsiras keletas valstybių, pasižyminčių didesniu kainų stabilumu.

O štai 1,5 proc. punkto atsargos buferį gali nesunkiai „suvalgyti“ Rytų Europos šalims būdingas Balassos ir Samuelsono efektas (eksportui ir vidaus rinkai gaminančių ūkio sektorių našumo skirtumas, esant panašiam atlyginimų dydžiui) arba vietos kainų susilyginimas su vidutiniu ES lygiu.
Estija suvokė, kad infliacijos reikalavimą yra kur kas paprasčiau įvykdyti esant ekonomikos nuosmukio stadijai, kai kainos kyla lėtai, todėl griebė jautį už ragų jau 2009 m. viduryje.

Reikėjo tik susidoroti su kitu Mastrichto kriterijumi – biudžeto deficitu. Kaip ir Lietuva su Latvija, Estija pradėjo 2009 metus turėdama beveik 10% BVP, o pabaigė pasiekusi mažesnį nei 2% BVP fiskalinį deficitą.

Iš šalies gali pasirodyti, kad estams tiesiog nuskilo, pasinaudojus tinkamu „makroekonominių žvaigždžių“ išsidėstymu, tačiau tai yra klaidingas įspūdis. Tikroji sėkmės priežastis – sulaukus natūralaus infliacijos sumažėjimo, kryptingi ir ryžtingi veiksmai viešųjų finansų srityje. Tarp jų paminėtinas valstybinių įmonių dividendų pervedimas į biudžetą, PVM ir kitų mokesčių padidinimas, biudžeto išlaidų apkarpymas ir, žinoma, valdžios skolos tvarkymo minimalios išlaidos – atpildas už protingą finansų politiką pastarąjį dešimtmetį.

Tiesa, infliaciją irgi galima kontroliuoti, tačiau efektyviausia priemonė yra ta, kurios Lietuva savo arsenale neturi – valiutos kurso reguliavimas. Antai Slovakija sugebėjo įgyvendinti Mastrichto infliacijos reikalavimą 2008 m. pradžioje, t. y. dar tebesitęsiant ekonomikos pakilimo stadijai, tačiau tuo tikslu ne kartą revalvavo nacionalinę valiutą.

Kadangi vidutinio statistinio lietuvio vartotojo krepšelyje maisto produktai sudaro bemaž dvigubai didesnę dalį nei euro zonoje – 26,6% ir 15,4%, infliacijos situaciją mūsų šalyje smarkiai pagerintų šios prekių grupės kainų sumažėjimas ar bent lėtesnis kilimas. Kol kas maisto produktų pigimo prošvaisčių nematyti, veikiau atvirkščiai – vis nauji gaminiai įrašomi į brangstančiųjų kompaniją.
Mes galime rinktis du kelius. Pirmas – kaip ir po Pilėnų žūties apraudoti nelamingą savo dalią ir šauktis Fortūnos pagalbos.

Palankios verslo ciklo stadijos gali tekti laukti gana ilgai – iki 2015–2016 m. Antras – vykdyti griežtą fiskalinę politiką net ir gerovės metais ir kovoti su monopolinėmis arba oligopolinėmis apraiškomis energetikoje ir mažmeninėje prekyboje (pvz., per pastaruosius 5 metus dujos vartotojams pabrango 68%, o šiluma – 106%).

***

Komentaras skelbtas birželio 27 d. „Verslo žiniose“.