Kaip niekada svarbu tinkamai pasirinkti. Tik amžinas klausimas: kuri pusė teisinga?  

Per Pirmąjį pasaulinį karą prieš Centrinių valstybių sąjungos (Vokietija, Austrijos–Vengrijos, Osmanų imperijos) agresiją kovojusios Antantės sąjungininkės (Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija) siekė išsaugoti teisingumu grįstą taiką. Išeitų, stojo į teisingą istorijos pusę. Bet ir gynė savo interesus Europoje, kolonijose, kai „centrinės“ valstybės siekė perdalyti pasaulį. Kiekviena kariaujanti pusė vadovavosi savais motyvais ir tikslais. Galiausiai dėl painios jų „konsteliacijos“ karas virto viena didžiausių žmonijos tragedijų, kuri per ketverius metus (1914–1918) nusinešė 10 mln. karių ir tiek pat taikių gyventojų gyvybių. 2014 m. liepą Europos spauda beveik vieningai skelbė apie „pakariavimą“, po kurio Kalėdoms visi grįš namo. Grįžo Kalėdoms, bet 1918-aisiais.  

Karo sukurstymu nugalėtojai apkaltino Vokietiją ir sąjungininkes, kurių – Austrijos–Vengrijos, Osmanų imperijų – Versalio taikos sutarties pasirašymo momentu (1919 06 28) planetos žemėlapyje nebebuvo. Taikos sąlygos buvo žiaurios Vokietijai, ji prarado 20% teritorijos, vokiečiai apkrauti galingomis reparacijomis, ypač žeminamai atrodė aplinkybė, kad pasirašant taikos sutartį suma nebuvo nurodyta, maždaug pasirašysite po neribotais įgaliojimais (carte blanche), kiek konkrečiai – nurodysime vėliau. Ir dėl to Versalio sutartis virto kito karo užuomazga, dėl ko pranašiškai protestavo britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas (1883–1946), tam reikalui skyręs knygą „Taikos ekonominės pasekmės“ („The Economic Consequences of the Peace“, 1919).