Jungtinės Europos Valstijos: kliedesys ar projektas

Tai ne tik meno projektas. Jį galima būtų pavadinti sinkretiniu projektu, nes be menininkų interpretuojamos europietiškosios tapatybės paieškų projektas apima ir sociologines apklausas, ir viešas diskusijas. Projektas nuo 2011 m. lapkričio iki 2013 m. balandžio pabaigos viešės Lenkijoje, Suomijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje, Portugalijoje, Kipre, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Airijoje.

Nemanau, kad į Jono Meko vizualiųjų menų centrą ar „Kablį“ plūstų minios žiūrovų ir šiaip susidomėjusių europinės tapatybės tema (tuo lengviau žurnale pranešti apie įvykį). Dar nemanau, kad Lietuvoje jau yra erdvės viešam pokalbiui apie europinę savivoką ir europinį identitetą. Šių eilučių autorių sudomino pats šio  renginio pavadinimas – Jungtinės Europos Valstijos – ir tai, kad jis viešumoje ištariamas ir daug kartų pakartojamas kaip tik dabar, kai itin daug girdėti Europos Sąjungos greitą sunykimą žadančių balsų. Jungtinių Europos Valstijų terminas per pastaruosius keletą mėnesių vis dažniau girdimas ir eurofilų, ir euroskeptikų lūpose. Antai naujai išrinktas Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas viename interviu sako: „Aš laimingas galėdamas prisipažinti, kad pats daugelį metų tikėjau Jungtinių Europos Valstijų modeliu.“ 2011 m. rugsėjį duodamas interviu žurnalui „Der Spiegel“ buvęs Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Gerhardas Schroederis sakė: „Europos Komisija turės tapti vyriausybe, o jos parlamentinę kontrolę vykdys Europos parlamentas. Taip atsiras Jungtinės Europos Valstijos.“ Britų (kuriuos sunku išvadinti eurofilais) dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkas Stevenas Hillas 2012 m. kovo mėn. rašo tokią straipsnio antraštę: „Kaip atrodys Jungtinės Europos Valstijos?“

Jungtinių Europos Valstijų termino paminėjimų viešose diskusijose pastaruoju metu – daugybė. Kai žodžiai atsiranda apyvartoje arba į ją sugrįžta, tai rodo, kad jų ženklinamos idėjos toli gražu ne mirusios. Juk net ir neigiami paminėjimai liudija, kad kalbama apie kai ką gyvo, kai ką, vertą aptarimo. Štai Jungtinės Karalystės Lordų Rūmų narys, lordas Alanas Watsonas, didžiąją savo gyvenimo dalį dirbęs žurnalistu BBC, kalbėdamas apie įvairius Europos Sąjungos (ES) valstybių tarpusavio santykius, sako: „Aš manau, Europa yra faktas, Europa yra svarbi kiekvieno valstybės narės pozicijai šiuolaikiniame pasaulyje, bet aš nemanau, kad mes einame viena kryptimi, pavyzdžiui, link Jungtinių Europos Valstijų.“

O juk vienas iš didesnių visų laikų eurofilų, prancūzas „Le Monde“ redaktorius André Fontaine’as 2001 m. lapkritį savo odėje Europos Sąjungai, pavadintoje „Sudie, Jungtinės Europos Valstijos! Tegyvuoja Europos Sąjunga!“, rašė: „Neapsigavinėkime: Jungtinės Europos Valstijos, šita supaprastinta svajonė, kaitinusi didžiausius protus daugiau negu du šimtmečius, mirė.“

Neatrodo. Bet pažiūrėkime, kur ir kada atsirado pati sąvoka ir kas buvo tie didžiausi žmonijos protai, kurios šita svajonė buvo užbūrusi.

Romos imperijos aidai

Svajonė apie vieningą ir klestintį žemyną turbūt siekia pačius seniausius laikus.

Numanomas siektinas modelis, į kurį orientuotasi, – idealizuota pirmųjų šimtmečių po Kristaus Romos imperija („kai buvo tvarka“). Apie paneuropinę galybę svajojo Šventosios Romos imperijos imperatoriai – Karolis V iš Habsburgų, Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, Rusijos imperatorius Aleksandras I. Žinoma, popiežiai, nors šie iš esmės tą paneuropinę galią ir taip kurį laiką turėjo – ar šiaip sau nuo Bažnyčios atskirti karaliai basi pėsčiomis keliavo į Vatikaną atgailauti.

XVIII a. pabaigoje George’as Washingtonas rašė laiške Marie Josephui Pauliui Yves’ui Rochui Gilbert’ui du Motier, į istoriją įėjusiam markizo de la Fayette’o vardu: „Aš esu didingiausios Žmonijos Respublikos pilietis. Regiu, kaip žmonių rasė susijungia broliškais ryšiais į didžiulę šeimą. Mes pasėjome laisvę ir ji pamažu sudygs visame pasaulyje. Vieną dieną pagal Jungtinių Amerikos Valstijų modelį atsiras Jungtinės Europos Valstijos.“

Napoleono biografas Felixas Markhamas pasakoja, kad būdamas Šv. Elenos saloje ištremtasis imperatorius tarstelėjo: „Europai taip pasidalinus pagal laisvai suformuotas ir vidujai laisvas tautybes būtų lengviau pasiekiama taika tarp valstybių – ir taptų įmanomos Jungtinės Europos Valstijos.“

Paryžiuje 1849 m. vykusiame tarptautiniame taikos kongrese prancūzų rašytojas Victoras Hugo kalbėjo: „Ateis diena, kai visos tautos mūsų žemyne sukurs europietišką broliją. Ateis diena, kai mes išvysime Jungtines Amerikos Valstijas ir Jungtines Europos Valstijas, žvelgiančias viena į kitą ir tiesiančias viena kitai rankas per vandenyną.“

Visokių paslaptingų istorijų mėgėjai veikiausiai atkreips dėmesį, kad dauguma čia suminėtų įžymybių siejama su masonų judėjimu. Dar paslaptingesnių istorijų ieškotojai galėtų iškapstyti internete pasakojimą apie tai, kad V. Hugo yra buvęs, kaip manoma, Dano Browno apdainuotojo Siono priorato XXI magistras po atsiskyrimo nuo templierių.

Victoro Hugo idėjoms pritarė britų filosofas Johnas Stewartas Millas, italų politikas Giuseppe Garibaldi ir rusų anarchistas Michailas Bakuninas.

XX a. pradžioje Pirmojo pasaulinio karo nuvargintame žemyne kvietimai kurti suvienytą Europos valstybę buvo girdimi iš griežtai priešingų ideologinių polių.  Austras grafas Richardas Couldenhove-Kalergi, įkūręs paneuropinį judėjimą, svajojo apie krikščioniškais pagrindais suvienytą Europą. Levas Trockis tuo pat metu skelbė šūkį „Už sovietų Jungtines Europos Valstijas!“. Su juo polemizavo Vladimiras Leninas, aiškindamas, kad „esant kapitalizmui, Jungtinės Europos Valstijos reikštų reakcingų jėgų organizavimąsi siekiant stabdyti sparčią Amerikos plėtrą. Tie laikai, kai demokratijos ir socializmo reikalas buvo susijęs tik su Europa, negrįžtamai praėjo.“ V. Leninas šioje polemikoje su partijos bendražygiu buvo linkęs pasisakyti už Jungtines Pasaulio Valstijas. Socialistines, žinoma.

Jungtinių Europos Valstijų idėja niekada ir neišnyko iš viešo kalbėjimo. 1940 m., kai Adolfo Hitlerio pasiųsti tankai jau riedėjo per Prancūziją, Belgiją, Olandiją, paskutinis Vokietijos kaizeris Vilhelmas II (mirė 1941 m.) sakė: „Dievo ranka stebuklingai kuria naują pasaulį. Mes tampame, vadovaujami Vokietijos, Jungtinėmis Europos Valstijomis, suvienytu Europos žemynu.“

Tai pasakyta karui prasidėjus, o karui pasibaigus jau vienas iš nugalėtojų – Winstonas Churchillis – kalbėdamas Ciuricho universitete teigė: „Jeigu Europa kada nors susivienys dalydamasi bendrą savo paveldą, laimei, klestėjimui ir šlovei, kuria džiaugsis trys ar keturi šimtai milijonų žmonių, nebus ribų. Mes turime sukurti savotiškas Jungtines Europos Valstijas.“

Minėtojo grafo R. Couldenhove-Kalergi idėjos padarė didelį įspūdį Jeanui Monnet, nuo 1919 m. ėjusiam Tautų Lygos generalinio sekretoriaus pareigas (net neabejoju, kad vienu iš Europos Sąjungos tėvų-įkūrėjų laikomas prancūzas žurnalo skaitytojams puikiai žinomas). Jungtinių Europos Valstijų konstitucija pirmąkart buvo pasiūlyta jauno italų komunisto Altiero Spinelli 1944 m. manifeste (jo vardu dabar vadinasi pagrindinis Europos Parlamento pastatas Briuselyje).

J. Monnet, 1952 m. tapęs Europos anglių ir plieno bendrijos vykdomosios įstaigos pirmininku, idėją stūmė toliau. Apie anglių ir plieno bendriją jis iškart yra pasakęs, kad tai – Europos vyriausybė. 1955 m. jis įkūrė Veikimo komitetą už Jungtines Europos Valstijas. Tuo pat metu jis supažindino buvusį Belgijos ministrą pirmininką Paulį Henri Spaaką (irgi laikomas vienu iš septynių Europos Sąjungos tėvų-įkūrėjų)  su savo pasiūlymu „Dėl Jungtinių Europos Valstijų įsteigimo“. Pasiūlymas grįžo atgal – jame buvo išbraukyti visi Jungtinių Europos Valstijų paminėjimai. Nuspręsta eiti grynai ekonominio vienijimosi keliu.

1957 m. atsitiko du gana svarbūs dalykai. Rusija paleido į kosmosą pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą, prasidėjo kosminė era. Romoje buvo pasirašyta Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, paprastai ir vadinama Romos sutartimi. Kirtis nuo žodžio „ekonomika“ pavadinime pradingo pasirašant 1992 m. kitą – Mastrichto – sutartį.

Ir gal tai, kad sutartis buvo pasirašyta Romoje, šį bei tą reiškia? Juk svajonė ir idealas visada ir buvo Romos imperija. O gal tas svajonių darinys niekur ir nepradingo, tik visą laiką keitėsi? Antikinę Romos imperiją pakeitė Šventoji Romos imperija, o štai XX a. Romos sutartis pradėjo Europos vienijimosi procesą iš naujo. Tik jau vienijimosi ir, tikėkimės, iš apačios, ne vienijimo iš viršaus, apie kokį prieš daugiau ar mažiau šimtmečių svajojo įvairūs imperatoriai.

Inventorizuokime

Kasdienis antraščių riksmas „Europa tuoj žlugs“, „Europos Sąjunga prie subyrėjimo ribos“, „Europos pabaiga“, „Vakarų civilizacija rieda į prarają“, demonstracijų, riaušių ir protestų tiražuojami kadrai kartais mums užmuilina akis ir užgožia labai paprastutį faktą – dar niekada žemynas negyveno taip gerai, dar niekada istorijoje Europos žmonės nebuvo tokie sveiki ir pasiturintys.

Mes žiūrime į raudonuojančius biržų indeksus ir šaukiame „dangus griūva“. Perteklinis informacijos srautas užplūsta mus, naujiena, pranešimas, pareiškimas gyvena dvi dienas ir nepriminti pradingsta atminties, atrodytų, bedugnėse duobėse, juos pakeičia nauji, lygiai taip pat greitai nuplaunami naujų sensacijų potvynio. Skandalai prieš rinkimus ir dėlionės po rinkimų tampa svarbesni už gimstamumą ar mokslo pažangą. Ir taip prarandame perspektyvą.

1907 m. bendras vidaus produktas žmogui Europoje buvo apie 750 JAV dolerių, 2011 m. – 32 700. 1907 m. vidutinė europiečio gyvenimo trukmė buvo 45-eri metai, 2011 m. – 78,82. Prieš daugiau kaip šimtmetį raštingumas siekė 80 procentų tik Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rytų Europoje – 40 procentų. 2011 m. raštingumo lygis yra nuo 92,4 procento (mažiausias – Maltoje) iki 99,8 (didžiausias – Estijoje ir Latvijoje; Lietuvoje – 99,7, Vokietijoje – 99).

Europos Sąjungoje 2011 m. gyveno 502,5 milijono žmonių. Tai trečias pagal gyventojų skaičių pasaulyje valstybinis darinys (po Kinijos ir Indijos, jeigu neįtrauksime į kokių nors kvazivalstybinių darinių sąrašą feisbuko vartotojų).

Bendrasis vidaus produktas palyginamosiomis kainomis ES 2011 m. – 15 778 trilijonų JAV dolerių (didžiausias pasaulyje).

Nesunku suprasti įvairių analitikų Maskvoje, Pekine ar Vašingtone paniekinamas grimasas, kai jie kalba apie neįgalų milžiną. Europoje apstu nesutarimų. Didžiosios valstybės turi dažnai itin skirtingų interesų. Tas pats mūsų jau minėtas lordas Alanas Watsonas gana atvirai kalba apie tai, kad finansų verslas, Sitis Didžiajai Britanijai yra tas pats kaip žemės ūkis Prancūzijai ar pramonė Vokietijai, todėl britai negali sau leisti kai kurių ES politikų siūlomų finansinių sandorių jokių apmokestinimo variantų.

Pranašystės apie suvienytosios Europos žlugimą nuo pat 1957 m. girdimos periodiškai – devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – dėl lėto ekonomikos augimo, dešimtajame – dėl Sovietų Sąjungos griūties ir galimo nacionalistinių judėjimų pavojaus. 2004 m. atrodė, kad tarp naujųjų Europos Sąjungos narių, įskaitant ir Lietuvą, ir senųjų vis gilėja plyšys – pirmiausia dėl požiūrio į karą Irake. Dabar įspūdis priešingas – kad plyšys traukiasi.

Ir – bent šešios valstybės būtent dabar siekia narystės Europos Sąjungoje.

Mes dažnai pamirštame, kad net ir nuo nulio pradėtas, tūkstantmečių konfliktų istorijos (išskyrus iš Europos paveldėtą Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Ispanijos trintį) neturėjęs projektas – Jungtinės Amerikos Valstijos – buvo įgyvendinamas ilgai ir sunkiai. Nuo trylikos kolonijų, paskelbusių nepriklausomybę 1776 m., iki Aliaskos (valstija tapusios tik 1959 m., prieš tai buvo Aliaskos apygarda ir Aliaskos teritorija) ir Havajų (irgi tapo valstija tik 1959 m. ) visaverčio prisijungimo prabėgo beveik 200 metų. Procesas pareikalavo ir kruvino pilietinio karo.

Kitokie galios principai

Britų rašytojas Markas Leonardas 2005 m. išleistoje ir į devyniolika kalbų išverstoje knygoje provokuojančiu pavadinimu  „Kodėl Europa valdys XXI amžių?“ (angl. „Why Europe Will Run the 21st Century“) kalba apie tai, kad Europa pamažu rado naują valdymo modelį, besiremiantį naujovišku galios supratimu. ES traukia šalis aplink ją, įpina jas į savo teisinius ir ekonominius tinklus ir keičia jas iš vidaus. Tai, anot jo, transformuojanti galia, paveikesnė nei karinė jėga, mat pastaroji gali pakeisti valdžios žmones, bet ne visuomenes. Jo manymu, būtent toks „minkštos“, transformuojančios ir įtraukiančios galios modelis vyraus ateityje.

M. Leonardas teigia, kad klasikinė iš XIX a. paveldėta galios idėja globaliame ir susijusiame daugybe ryšių šiuolaikiniame pasaulyje nebeveikia. Europos Sąjunga nėra supervalstybė ar imperija, tai savotiškas decentralizuotas klubas. ES įgyja galios ne grasindama įsiveržti į kitas šalis, bet gąsdindama pašalinti jas iš savo būrio arba nepriimti į jį. ES galia įkūnyta per teisę – kad galėtum prisijungti prie klubo, turi į nacionalinę teisę perkelti 80 000 puslapių įstatymų, apimančių beveik viską (nesusimąstome, bet apie 80 procentų nacionalinės teisės valstybėse narėse dabar yra perkelta iš ES teisės). Tai poimperinės galios tipas – dar ir dėl to, kad pati Europa labai griežtai vertina savo praeities klaidas. Ir ypač griežtai pačią didžiausią iš jų – įtikėjimą, kad yra įmanomas vienintelis žmonijos pažangos modelis ir jį galima jėga primesti kitiems.

ES veikia dalindamasi galia, derindama susitarimus. Konfliktų sprendimas joje – vienas ilgas nuolatinis biurokratų posėdis. Žinoma, daugeliui (ypač žurnalistams) norisi, kad sprendimai būtų priimti sparčiai ir dar greičiau. Tik kad XX a. patirtis sako, kad neiškalbėjus visko kaip reikiant greitai priimami sprendimai neretai baigiasi krematoriumų krosnimis ir gulagais. O toks ištisinis tarimasis greičiausiai ne ką trukus turėtų tapti pasauliniu standartu.

Iš esmės Europos veikimo principas – ryšių ir santykių tinklas, tiksliau, daugelis tarpusavyje susipinančių ir vienas ant kito užeinančių tinklų. O horizontaliųjų santykių gana laisvos sistemos tinklas XXI a. pradžioje pradeda akivaizdžiai įveikti hierarchines, vertikaliąsias struktūras.

Beje, viename iš savo interviu M. Leonardas, paklaustas, ko reikėtų, kad Europos integracijos procesas spartėtų, sakė – vienos ar dviejų krizių. Ištarė jis tai 2005 m., kai niekas iš pažiūros nežadėjo tokių sukrėtimų ekonomikai ir ateitis atrodė pati šviesiausia.

Kažkada Karolis Didysis tikėjo, kad jis pašauktas suvienyti našlaičiais po Romos imperijos žlugimo likusius krikščionis. Jo imperijos, apimančios dabartinę Prancūziją, Nyderlandus, Vakarų Vokietiją ir Šiaurės Italiją (prisiminkime, kas pasirašė Romos sutartį 1957 m.), sostinė buvo Achenas (pranc. Aix-la-Chapelle). 800 m. Kalėdų dieną popiežius Šv. Leonas III karūnavo jį Vakarų imperatoriumi, taip prasidėjo Šventosios Romos imperijos istorija. O dar 799 m. nežinomas rūmų poetas jį vadino „Europos karaliumi ir Tėvu“.

1950 metais miesto, kurį vokiečiai vadina Achenu, o prancūzai Eks la Šapeliu, gyventojai įsteigė kasmetę premiją, įteikiamą žmogui, daugiausia nuveikusiam vienijant Europą. Premija pavadinta Karolio Didžiojo vardu. Peržiūrėkite kada jos laureatų sąrašą – čia viso įdėti neišeina. Bet tikrai verta pasakyti, kad pirmasis ją gavo mūsų čia jau minėtas grafas Richardas Couldenhove-Kalergi, paneuropinio judėjimo įkūrėjas, o tarp laureatų – popiežius Jonas Paulius II, Vaclavas Havelas, Angela Merkel, Donaldas Tuskas, daug kitų Europos ir pasaulio (tiesą sakant, be europiečių tame sąraše yra tik du amerikiečiai – Henry Kissingeris ir Billas Clintonas) politikos žvaigždžių. 2012 m. premiją gavo Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble. Irgi šį bei tą sako.

Pabaigti norėčiau žinomo britų rašytojo, istorijos profesoriaus Niallo Fergusono citata. Šį autorių ir jo knygą „Pinigų triumfas“ pristatėme „Verslo klasės“ 2012 m. vasario mėn. numeryje.

2011 m. lapkritį dienraštyje „Wall Street Journal“ paskelbtas jo kiek pašaipiai futurologiškas straipsnis „2021: Naujoji Europa“ buvo vienas iš skaitomiausių.

N. Fergusonas pasakoja apie Europą po dešimties metų. Iš Sąjungos pasitraukė Didžioji Britanija ir Airija, jos vėl susijungė po britų monarchijos sparnu. Skandinavai, įskaitant Islandiją, subūrė savo Šiaurės lygą. Bet visos kitos šalys kartu su naujai priimtomis Balkanų valstybėmis sudarė Jungtines Europos Valstijas, jų centras iš Briuselio perkeltas į Vieną. Vokietija, anot N. Fegusono vizijos, naujosiose JEV yra maždaug tas pats kaip Niujorko valstija JAV, o Graikijai atitenka Havajų ar Floridos vaidmuo.

Tekstas baigiamas šitaip: „Pačiu laiku Jungtinės Europos Valstijos įsikišo ir užbėgo už akių įvykių raidai, kokios ypač bijojo vokiečiai – kad Izraelis griebsis branduolinių ginklų. Kalbėdamas JEV užsienio reikalų ministerijos gražioje naujoje buveinėje Ringstrasse Europos prezidentas Karlas von Habsburgas „Al Jazeera“ kanalui sakė: „Pirmiausia mums kelia nerimą, kaip dar vienas naftos kainų šuolis paveiks mūsų mylimą eurą. Taip pat mes bijojome, kad mūsų mėgstamiausiuose kurortuose iškris radioaktyviųjų nuosėdų.

Žvelgdamas atgal į prabėgusius 10 metų ponas K. von Habsburgas – artimiesiems žinomas kaip Austrijos erchercogas Karlas – gali pagrįstai didžiuotis. Ne tiktai euras išliko. Kažkaip – vos šimtmečiui prabėgus po jo tėvo nuvertimo – Habsburgų imperija atsikūrė kaip Jungtinės Europos Valstijos.“

***
Tekstas skelbtas „Verslo žinių“ leidžiamame žurnale „Verslo klasė“.
Žurnalo akiratyje įdomūs Lietuvos ir pasaulio žmonės, analitiniai straipsniai verslo, politikos ir kitomis visuomenei aktualiomis temomis, svarbiausių mėnesio įvykių komentarai. Žurnalą prenumeruoti galima metams, pusei metų ir mėnesiui.